Maslobojevas – apie kovotojo stoicizmą ir akistatą su Dirksčiu: „Jis atsisakė“

Lietuvio kelyje buvo moldavas Alexandru Burduja. Nors lietuvis pergalę pasiekė, ja itin nesididžiavo.

Kova buvo nutraukta dėl varžovo patirtos alkūnės traumos.

„Esu nelabai patenkintas pasirodymu, nes negalėjau parodyti viso arsenalo, kurį norėjau, o jame buvo ir naujų ginklų. Juos ruošėme antrajam raundui. Pirmajame raunde norėjome pasižiūrėti, ką jis paruošęs, ką jis daro. Kaip sakiau, rankos pas jį aštrios, pavojingos, žinojau, kad dažnai muša per viršų, būtent tam pasiruošę buvome.

Visus smūgius sugėrėme saugiai ir toliau darėme savo darbą. Po truputį skaldėme jo vietas, darėme jas labiau pažeidžiamas, antrajame raunde būtume pilnai sulaužę, bet išėjo, kaip išėjo. Ne ta pergalė, kuria norėčiau džiaugtis, nes niekas šiame sporte nelinki traumų – norime save parodyti iš geriausios pusės.

Toks yra sportas. Kaip su Alexandru kalbėjau, buvau nuėjęs pas jį į rūbinę atiduoti savo pagarbos. Jis pats tai visiškai supranta – tokį sportą mes „žaidžiame“, kad gali būti traumos“, – po kovos šviežiomis emocijomis dalijosi S.Maslobojevas.

Į ringą žengęs su savo mėgstama „Foje“ grupės daina „Vaikystės stogai“ S.Maslobojevas buvo pasitiktas įspūdingomis ovacijomis.

Raundą 38-erių Kuvaldos pravardę turintis lietuvis pradėjo atlikdamas „žvalgybą“, bet jau po minutės A.Burduja atsidūrė ant žemės. Teisėjui suskaičiavus iki septynių, šis atsistojo.

Arenai pradėjus skanduoti „Lietuva“, S.Maslobojevas vėl paguldė varžovą ant žemės, tačiau šį kartą jis pakilo ir pirmajame raunde atlaikė aistruolių numylėtinio spaudimą.

Visgi po pertraukos A.Burduja negrįžo, o ringo viduryje laukęs S.Maslobojevas buvo paskelbtas kovos nugalėtoju.

– Turėjote ilgesnę pertrauką tarp kovų, per tą laikotarpį buvo įvykę daug. Ar skyrėsi pasiruošimas kovai, ar pavyko susitelkti į pasiruošimą ir tai daryti standartiškai?

– Kuo aš turbūt ir skiriuosi nuo kitų – tuo, kad, nesvarbu, sunku ar nesunku, bėdos ar ne, aš nemetu savo kelio dėl takelio. Aš priimu visus iššūkius ir vis tiek žingsniuoju į priekį. Tai visas tas momentas, sunkus momentas, kai ne vienas žilas plaukas dar užaugo, atsirasdavo ir tokių prašviesėjimų – ir ketvirto vaikelio laukiu, ir taip toliau.

Ateina tie momentai, kurie į mūsų namus atneša saulės, bet sportas niekada nedingo iš mano akiračio, netgi po titulinės kovos, kai vėl tapau numeris vienas pasaulyje.

– Jūsų labai pasiilgo ir publika, jautėsi palaikymas. Girdėjome sirgalius skanduojant tiek jūsų vardą, tiek žodį „Lietuva“. Koks tai jausmas?

– Šiurpai bėgiojo, sakyčiau, prieš. Yra ta pertrauka – tu eini į ringą, pradeda muzika groti, tavo širdis daužosi, bet tik dūmai pasileido, tos durys atsiveria ir tu matai tuos žmones ir supranti, kad tu grįžai namo. Labai gera buvo, ir aš suprantu, kad turiu už nugaros kelis tūkstančius žmonių – tai buvo tikrai geras jausmas.

– Esate labai patyręs kovotojas. Kokį patarimą galite duoti ne tik sportininkams, bet ir apskritai žmonėms – kokia filosofija gyvenime remiatės, kad jūsų neišmuša iš vėžių net ir tokie sunkumai, o į ringą galite sugrįžti visu pajėgumu?

– Gyvenimas niekada nebūna lygus, jis visada būna banguotas ir gali mušti labai stipriai. Mane gyvenime jaunystėje jis yra labai stipriai mušęs ir mano visus planus keitė ne kartą – už mano klaidas, mane pamokydamas. Yra stoiškas principas, kad tu žinai savo situaciją, žinai, kur esi, ir nuo jos turi atsispirti.

Verkti, zyzti, nuleisti rankas visada spėsi, bet ar tai padarys tave vyru, ar tai padarys tave nugalėtoju, ar tai padės tau išeiti iš situacijos? Ne. Todėl ką reikia daryti? Reikia susirinkti savo šūdą ir eiti į priekį. Tą mes ir darome visą laiką – stengiamės nenuleisti rankų ir akių nuo pagrindinio tikslo nepaleisti.

– Kiek honoraras UTMA skiriasi nuo „Glory“ užmokesčio, kiek tie finansiniai dalykai yra arti Europos lygio?

– „Glory“ nėra europinis, „Glory“ yra pasaulinis. Galiu pasakyti, kad kartais. Nors pinigų visą laiką Lietuvoje būdavo mažiau nei tokiose organizacijose kaip „Glory“, bet būtent dėl to jausmo aš čia ir atvažiuoju, nes žinau, kaip žmonės manęs laukia. Aš laukiu jų ir noriu visada pasirodyti prieš savo publiką – tai yra geriausia.

Šiaip įdomiausias dalykas būdavo, kai aš dalyvaudavau „One Championship“ arba „Glory“. „One Championship“ – išvis kažkur Indonezijoje, Malaizijoje. Kovoju ir girdžiu kažkur iš viršutinės tribūnos: „Kuvalda! Lietuva!“

Ir tu supranti, kad tai yra geriausias jausmas. Nežinau, ar čia sutapimas, ar jie atkeliavo kartu palaikyti, bet tai atperka viską. Tu supranti, kad kažką sugebi įkvėpti tuo, ką darai.

Tas kovotojo kelias tikrai nėra lengvas – turi labai daug ko atsisakyti: visokių pagundų, gyvenimiškų džiaugsmų, švenčių ir taip toliau. Bet tu darai kažką iš visos širdies ir prie to, ką gauni, dar įkvėpi ir kitus. Tai turbūt nuostabiausias dalykas, kuris gali būti.

– Atidžiai stebėjote finalinę Igno Pauliukevičiaus ir Edvino Šalkovskio akistatą. Kokį įspūdį paliko ji ir kokį įspūdį paliko E.Šalkovskis?

– Vos ašaros neišspaudžiau, gal net ir išspaudžiau truputį, nes aš žinau ir matau, kad jis gali labiau išspausti. Matau, kad jis vienu momentu „užsiciklino“ ant vieno dalyko ir jo laikėsi.

Jaučiasi patirties stoka. Žinau, kad Edvino potencialas yra daug didesnis nei jis parodė, bet vėlgi – čia patirties reikalas. Jam reikia daugiau kovų ir manau, kad jis dar ne kartą atsiskleis.

Bet viskam yra savas laikas. Aš žinau ant savęs, kokios aštrios jo rankos. Šeštadienį jis jas pamiršo – jis koncentravosi į kojas. Žinau, kad jis gali permušti, gali permušti labai skaudžiai.

Viskas yra tvarkoje. Pradžioje mano karjeros, kai pradėjau MMA, pirma buvo pergalė, po to – penki pralaimėjimai iš eilės. Vėliau vėl ėjo pergalės, kai padariau savo išvadas ir susitvarkiau su psichologija bei kitais dalykais.

Pradėjau rinkti patirtį ir atėjo žinios. Edvinas priima iššūkius, eina į juos. Toks sportas – kartais laimi, kartais pralaimi, bet aš tikiu, kad, surinkęs tą patirtį ir labiau susidraugavęs su psichologija, jis dar ne kartą mus stebins ir džiugins gražiomis pergalėmis.

– Kaip iš jūsų perspektyvos šįkart atrodė jo psichologija, pasiruošimas? Žinome, kad prieš Dominyką Dirkstį koją pakišo psichologija – kaip šįkart?

– Ten visai ne jis buvo. Aš netgi po pirmo raundo, įšokęs į ringą, jam daviau „žuvį“ ir matau, kad jis nėra jis. Jis liko rūbinėje – kūnas atėjo, o jis liko rūbinėje. Bet tai vėlgi patirties stoka.

Dabar mačiau, kad jis priima smūgius, mato, jog jam nieko padaryti negali, bet problema ta, kad jis pats nieko nedaro. Aš į jį žiūriu ir matau save – savo pirmas kovas, kai kovojau ne savo kategorijose: pats 90 kg svėriau, kovojau su 110 kg varžovu.

Jis muša iš visų jėgų, daro, bet nieko man nepadaro. Tačiau problema ne tame – aš pats nieko nedariau.

Raonas, mano vidurinysis, irgi pradėjo lankyti kikboksą, sakė, kad irgi bus kikboksininkas. Bet visų pirma svarbiausia kuo būti? Geru žmogumi.

– Ignas Pauliukevičius, Dominykas Dirkstys. Kas iš jų bus pirmas jūsų kelyje?

– Tegul meta „pa marskomu“. Aš tai siūliau ir dabar, sausį. Iš pradžių visi sutiko, paskui, kai daviau savo atsakymą ir mes dėl smulkmenų finansinių susitarėme, jie atsisakė. Tegul sutinka ir kovojame – prašom. Aš tik už.