Pasaulio prizininkas pagerbtas Miesto rotušėje: parodė gražų gestą ir apsikeitė dovanomis

Klaipėdos miesto vardą garsinantiems imtynių atstovams padėką išsakė ir dovanomis apipylė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis ir Klaipėdos savivaldybės sporto skyriaus vedėja Rasa Rumšienė.

M. Knystautui buvo įteiktas suvenyras - stiklinis obuolys, padėka ir reprezentacinė Klaipėdos miesto sportininkų apranga.

Palinkėta su ja pasipuošti svarbiausiose varžybose ir ateityje kopti ant prizininkų laiptelio ir olimpinėse žaidynėse.

Į Miesto rotušę mūsų miesto imtynininką ir jo trenerį atlydėjo Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas ir Klaipėdos imtynių imtynių federacijos viceprezidentas Evaldas Malelė.

Jie papasakojo apie graikų-romėnų imtynių specifiką, varžybose esančią itin didelę konkurenciją, traumas, kurios profesionaliame sporte - neišvengiamos, ir kitus niuansus. Pasidžiaugta ir tuo, kad M. Knystautas pasaulio reitinge pakilo į antrąją vietą.

M. Knystautas įteikė įrėmintą savo nuotrauką ir padėkojo Klaipėdos miestui už tai, kad padeda ruoštis svarbiausioms varžyboms.

"Miesto skirta sportininko stipendija man daugelį metų - didelė atrama ir paskatinimas. Tai motyvuoja siiekti dar aukštesnių tikslų ir reprezentuoti savo gimtojo miesto vardą", - akcentavo jis.

Įveikė olimpinį vicečempioną

"Vakarų eksprese" jau rašėme, kad M. Knystautas Serbijoje vykusiame pasaulio graikų-romėnų imtynių čempionate iškovojo bronzos medalį labiausiai prestižinėje imtynininkų svorio kategorijoje iki 130 kilogramų.

M. Knystautas mažajame pasaulio čempionato finale rezultatu 2:1 nugalėjo ne bet ką, o olimpinių žaidynių vicečempioną, Europos žaidynių nugalėtoją, dukart pasaulio čempionatų bronzos medalių laimėtoją ir Europos čempionatuose visą medalių kolekciją turintį gruziną Iacobi Kajaia.

M. Knystautas iki tol pagrindinius titulus žėrėsi jaunių ir jaunimo amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatuose, o tarp suaugusiųjų pasaulio čempionato bronzą iškovojo pirmą kartą.

„Smagu. Mantas pademonstravo aukštą klasę ir sportinę formą. Džiaugiamės šiuo pasiekimu. Jei atranka į Paryžiaus olimpines žaidynes būtų prasidėjusi ne kitąmet, o šiemet, Manto kišenėje jau būtų olimpinis kelialapis", - VE.lt sakė pasaulio čempionato prizininko M. Knystauto treneris A. Ševelkovas.

M. Knystautas 2021 metais varžėsi Tokijo olimpinėse žaidynėse ir ten liko dešimtas.
 
„Pagaliau galime didžiuotis svariu medaliu pasaulio čempionate tarp suaugusiųjų. Judame toliau į priekį. Mūsų tikslas – olimpinės žaidynės Paryžiuje ir iki tol pasiekti sportinės formos piką. Kantriai dirbsime toliau", - pabrėžė A. Ševelkovas.

Pasaulio čempionate Belgrade varžėsi ir dar vienas Klaipėdos „Viesulo" sporto centro auklėtinis Paulius Galkinas (iki 77 kg). Pastarasis A. Ševelkovo auklėtinis tarp 33 dalyvių užėmė 24 vietą.

Imtynes.lt skelbia, kad nuo Nepriklausomybės laikų mūsų šaliai medalius pasaulio čempionatuose buvo iškovoję tik klasikai.

Iki šiol aukščiausiai buvo pakilęs Mindaugas Ežerskis. Jis 2007 metais Bakus vykusiame čempionate svoryje iki 96 kilogramų paskutinėmis sekundėmis nusileido gruzinui Ramazui Nozadzei ir iškovojo pasaulio sidabrą.

Dar tris bronzos medalius iškovojo Kristupas Šleiva (72 kg; 2021; Oslo) ir broliai Edgaras (66 kg; 2014; Taškentas) bei Valdemaras (74 kg; 2007; Baku) Venckaičiai.

Sporto keliu - nuo 10 metukų

Įdomus faktas tas, kad jei kadaise Manto tėčiui į rankas nebūtų pakliuvęs dienraštis „Vakarų ekspresas" ir jame aptiktas skelbimas apie renkamas naujas imtynininkų grupes, dabartinis pasaulio prizininkas tikriausiai net nebūtų pasukęs šio sporto keliu.

M. Knystautas pasakojo, kad iki pasaulio suaugusiųjų prizininko jam teko eiti 17 metų.

„Išlieta daugybė prakaito, atiduota daug jėgų, širdies, buvo ir duobėtų akimirkų, kai viena po kitos persekiojo traumos ir, rodėsi, vėl viskas slysta iš po kojų. Bet kantriai dirbau toliau ir nežadu sustoti", - širdį atvėrė 27 metų, 202 cm ūgio, šiuo metu apie 125 kg sveriantis imtynininkas.

M. Knystautas sportuoti pradėjo 2005-aisiais.

"Tuomet man buvo vos dešimt metų. Pamenu, kad mes su tėčiu ir broliu nuolat stebėdavome amerikietiškąsias imtynes ir namie bandydavome atkartoti matytų sportininkų veiksmus. Smagiai pasigalynėdavome tarpusavyje...

Vieną dieną tėtis viename iš Klaipėdos laikraščių „Vakarų ekspresas" perskaitė skelbimą, kad renkamos naujos imtynininkų grupės. Iš pradžių tėtis vienas nuėjo į sporto salę ir pabendravo su imtynių treneriu Artūru Ševelkovu. Kitą dieną jau mus su broliu nuvedė į treniruotę.

Pamenu, kad pirmoje treniruotėje taip pat buvo Paulius Galkinas su broliu Justu. Darėme kūlversčius, vartėmės ant imtynių kilimo, atlikome įvairius akrobatinius triukus. Treneris demonstravo veiksmus, kaip permesti per petį ir panašiai. Iškart „užkabino". Viskas patiko: dinamika, akrobatika, jėgos pratimai, imtynės", - pasakojo pasaulio imtynių prizininkas.

Jis pamena, kad į Lietuvos čempionatą su broliu Mariumi vyko maždaug po mėnesio treniruočių.

"Aš pralaimėjau, o brolis liko trečias. Marius buvo perspektyvus kovotojas, tapo Europos jaunučių čempionato prizininku, tačiau nugaros trauma jam neleido tęsti sportinės karjeros. Marius buvo už mane sunkesnis, tad man su juo galynėtis nebuvo paprasta. Aš maždaug po pusmečio treniruočių turnyre Visagine iškovojau trečią vietą, dar po kiek laiko tapau Lietuvos vaikų čempionu. Su kiekviena pergale motyvacija tik didėjo.

Vėliau viskas ėjosi lyg per sviestą - 2011 m. tapau Europos kadetų vicečempionu, 2013 m. - Europos jaunių vicečempionu, 2014 m. apgyniau šį titulą ir dar tapau pasaulio jaunių sidabro medalio laimėtoju. Itin pradžiugino 2016 m. iškovotas Europos jaunimo iki 23 metų čempionato bronzos medalis. Juk tai pereinamasis laikotarpis - į suaugusiųjų varžybas. Dar po metų tapau Europos jaunimo iki 23 metų vicečempionu, pasaulio jaunimo iki 23 metų trečios vietos laimėtoju ir pasaulio kariškių čempionu.

Kai jau atrodė, kad kelias tiesus ir rožėmis klotas, pasipylė traumos: išniro petys, teko operuoti, laukė ilga reabilitacija. Jau lyg ir atsigavau, bet vėl teko operuoti petį - ir viskas iš naujo. Taip per tas dvi operacijas apskritai sudėjus be sporto buvau ilgiau nei metus: po pirmos operacijos apie penkis mėnesius, po antros - apie aštuonis.

Tik grįžti į sporto ritmą, išvyksti į turnyrą, nespėji nieko įrodyti - ir vėl tenka gydytis. Labai norėjau atsitiesti ir tiek sau, tiek varžovams įrodyti, kad dar galiu. Kantriai sukandęs dantis dirbau ir to siekiau", - kalbėjo M. Knystautas.

Kremta antras magistrantūros studijas

Pasiteiravus, kaip jautėsi, tapęs pasaulio suaugusiųjų prizininku, ir ar naktį miegojo, Mantas atsakė: „Ir telefonas kaito nuo sveikinimų ir adrenalinas visą naktį valdė kūną. Užmigti buvo labai sunku - pamiegojau vos kelias valandas. Vis dar esu euforijoje."

M. Knystautas išskirtinis sportininkas ir tuo, kad laisvą nuo treniruočių laiką ir mintis nukreipia ne šiaip ramiam poilsiui ar pramogoms, o krimsdamas mokslus.

Jis Mykolo Romerio universitete baigė viešojo administravimo bakalauro studijas, vėliau ten pat - sporto industrijų vadybos magistrantūrą. Tuo jo žinių gilinimas dar nesibaigia.

„Vokietijoje, Kelno sporto universitete, nuotoliniu būdu studijuoju olimpinių studijų magistrantūrą. Paskaitos vyksta anglų kalba. Būtent mokslai man labai padeda nukreipti mintis nuo sporto, treniruočių ir visų emocijų. Studijuodamas jaučiuosi puikiai", - sakė pasaulio imtynių prizininkas.

Pasiteiravus, kaip jis viską spėja, Mantas atsakė: „Kai nori ir viską kruopščiai planuoji - gali daug. Sportas man padėjo išugdyti režimą ir laiko planavimą".