Ralio pažiba Laisvydas Kancius apie susiūtą žaizdą: „Juk randai vyrus puošia”

Per 12 dienų Saudo Arabijoje bekelėmis, smėlynais ir kalvotomis vietovėmis beveik 8000 kilometrų įveikęs klaipėdietis L. Kancius mano, kad jo Dakaro ralio debiutas - fantastiškas! „Juk finišą pasiekiau septintas!“ - džiaugiasi jis.

Iš šios trasos beveik 5000 kilometrų buvo greičio ruožas, kuriame kiekvienas posūkis ar nuklydimas buvo itin reikšmingas ir svarbus, tad koncentracija turėjo būti milžiniška.

Visgi klaipėdietis gali pasigirti, kad perrašė Dakaro ralio istoriją - pirmasis iš lietuvių šiose prestižinėse lenktynėse startavo keturračių klasėje ir sugebėjo sėkmingai įveikti visus etapus.

„Kai lėktuvu nusileidome į Lietuvą ir pajutome mūsų žvarbią žiemą, buvo savotiškas šokas. Saudo Arabijoje buvo apie 30 laipsnių karščio, o Lietuvoje - net 22 laipsniai šalčio. Taigi temperatūros skirtumas - net 52 laipsniai. Tikrai Lietuvoje neįprasta matyti tokią žiemą. Klaipėdoje nieko panašaus nėra buvę gal 4-5 metus, o gal net ir daugiau... Tik iš oro uosto išėjęs į lauką ir pamatęs sniego paklotę ištariau: “Vau", - pirmaisiais įspūdžiais dalijosi L. Kancius.

Padėjo krosas ir štanga

Ar grįžęs į Klaipėdą jau suvokiate, kokį žygdarbį padarėte? - pasiteiravome L. Kanciaus.

Dar reikia truputėlio laiko viską susivokti ir galvoje susidėlioti mintis. Galima įvairiai vertinti ir komentuoti, girdėjau pačių įvairiausių atsiliepimų, tačiau aš - beprotiškai džiaugiuosi tuo, ką pavyko padaryti. Ir drąsiai galiu pasakyti: mums pavyko labai labai daug padaryti.

Juk esu pirmasis lietuvis, su keturračiu dalyvavęs Dakaro ralyje ir įveikęs visus etapus. Tokiu būdu perrašyta Lietuvos ir Dakaro ralio istorija. Rezultatas - septintoji vieta. Man tai - super.

Pasakysiu atvirai: Dakaro ralyje pirmas 4-5 dienas lenktyniauji su konkurentais, o vėliau nė velnio taip nebėra, jau tenka konkuruoti ir stengtis įveikti ne tik konkurentus, bet ir patį save. Jau mąstai tik kaip atsilaikyti ir įveikti Dakarą.

Reikia vertinti viską kompleksiškai: norint patekti į Dakarą, visų pirma reikia įveikti atranką, vėliau - sugebėti startuoti ir galų gale įveikti visą trasą, finišuoti. Padarytas fantastiškas darbas. Kiti įsivaizduoja, kad pasiimi keturratį ir sau dalyvauji. Tikrai taip nėra.

Fiziškai tai yra labai sudėtinga, mačiau, kad Dakaro ralyje buvo žmonių, kurie tiesiog palūžo.

Mes fiziškai ruošėmės daugiau nei metus laiko: 8 mėnesiai - krosas ir sporto klubas, o paskutiniai keturi mėnesiai - „štanginė“, raumenų auginimas su fizinio rengimo treneriu. Jis turėjo sudėliojęs aiškią programą, pagal ją ir dirbome. Darbas nenuėjo perniek - pavyko pasiekti puikią fizinę formą, pats jaučiau, kad mano fizinės formos nuokrypis, lyginant su konkurentais, Dakaro ralio metu buvo mažas... Konkurentai po 4-5 dienų vos keliasi ir juda, o mes galėjome normaliai važiuoti...

Ralio trasos dažnai būna įspūdingo grožio: smėlio kopos ir kalvotos vietovės tiesiog traukte traukia lenktynių sirgalių žvilgsnius, tačiau patiems dalyviams – tai rimtas išbandymas ir jie grožėtis vaizdais neturi kada. „iGO2Dakar“ nuotr.

Kelyje - po 12 valandų per parą

Žinau, kad Dakaro ralyje - itin intensyvus grafikas. Kiek per parą vidutiniškai pavykdavo pamiegoti?

Mūsų komanda dar prieš Dakaro ralį akcentavo, kad labai svarbu miego režimas, tad visada miegoti eidavome apie 21-21.30 valandą ir keldavomės apie 3-4 valandą, kad dar spėtume ramiai papusryčiauti, susiruošti.

Ar nebuvo sudėtinga taip anksti keltis?

Aš įprastai ir Klaipėdoje keliuosi apie 4 valandą. Taip jau įpratęs, tad man dėl to bėdų tikrai nebuvo.

Kiek Saudo Arabijoje valandų per dieną praleisdavote kelyje?

Apie 12 valandų. Pavyzdžiui, 200 km pravažiavimas, apie 400 km greičio ruožas ir vėl 150 km pravažiavimas. Bendroje sumoje kasdien - apie 700-800 km. Kelyje kasdien praleisdavome apie 12 valandų. Grįžti, pasišneki su mechanikais, ką reikia tvarkyti, į dušą, pavalgai ir krenti kaip lapas miegoti. Kiti klausia, ar kažką matei? Realiai nieko, išskyrus trasą, nemačiau. Turbūt jūs per televiziją ar internetu matėte daugiau, nei aš pats būdamas Dakaro ralyje.

Andalūzijos ralyje Laisvydas Kancius pakabino dvi vėliavas – Lietuvos ir Klaipėdos. „Visi iš toli matė, kam aš atstovauju“, – didžiuodamasis savo šalimi patriotizmo jausmus rodė L. Kancius. „iGO2Dakar“ nuotr.

Iš nuotraukų matyti, kad Dakaro ralio trasos vaizdai - išskirtinio grožio. Ar bent tai išliko akyse? Ar tiesiog visą laiką buvote susikoncentravęs į navigaciją ir mažai žvalgėtės aplink?

Iš tikro koncentravausi daugiau į kelią ir navigaciją, tad nedaug ką ir mačiau, išskyrus galbūt vieną dieną, prie Neomoo miesto - ten yra be proto gražūs kalnai, uolos... Šiek tiek pavyko pasigrožėti.

Kažkur kažką prisimeni... Po truputį vaizdai atsigamina tada, kai pasižiūri į nuotraukas.

Pavyzdžiui, automobilių klasėje lenktynininkas važiuoja su šturmanu, gali pasišnekučiuoti, pasitarti ir panašiai, o jūs kasdien po bemaž 12 valandų kelyje praleidote vienas. Kokios mintys virė galvoje?

Ne pirmas jūs to klausiate. Nežinau, kaip kitiems, bet man, bent jau greičio ruože, nelabai pavyksta ką ir bemąstyti apie gyvenimą ar kitus kokius dalykus. Visos mintys sukoncentruotos tik į lenktynes: kaip aplenkti varžovus, kaip greičiau įveikti trasą. Galbūt tada, kai jau būna labai sunku, kai rankos svyra, tada gal kažką ir pamąstai... Buvo tokių minčių: „Koks gi velnias mane nešė į šią galerą“ (juokiasi. - Autor. past.). Bet tai buvo tik labai retos ir trumpos akimirkos...

O šiaip buvau visas susikoncentravęs tik į patį važiavimą, lenktynes... Greitis - didžiulis, tad žiūri, kad kur neįvažiuotum, nenuklystum ir panašiai.

Iškentė uodų atakas

Dakaro ralis vyksta visai kitoje nei Lietuva klimato juostoje - Saudo Arabijoje. Nekamavo karštis?

Buvo visko. Arčiau jūros ir pakraščiuose temperatūra kasdien - arti 30 laipsnių karščio, naktį - 10-15 laipsnių. O šalies viduryje, pakilus aukščiau jūros lygio, naktį būdavo ir arti 0 laipsnių. Ryte net drebėdavome, būdavo beprotiškai šalta. Ryte prieš išvažiuojant prisirengi, o dieną jau tekdavo nusirengti, nes plieksdavo saulė, temperatūra staiga pakildavo ir jau būdavo beprotiškai karšta.

O kur miegodavote ir ilsėdavotės: palapinėse ar kokiuose laikinos statybos namukuose?

Daugelis lenktynininkų - palapinėse, o aš turėjau specialų namuką ant ratų - vadinamąjį kemperį. Tad man buvo labai patogu. Tai labai svarbu, nes palapinėse, kad ir gerame miegmaišyje, nebūtų buvę taip patogu, kaip man buvo tame „kemperyje“. Miegas ir poilsis - labai svarbu, tad mes apie tai iš anksto pamąstėme.

Teko jus sekti socialiniuose tinkluose ir stebėti jūsų videoįrašus po kiekvieno Dakaro ralio etapo. Pamenu, kad vieną naktį jus labai puolė uodai.

Taip, buvo toks nutikimas, kai vieną iš pirmųjų naktų, nebepamenu pirmą ar antrą, Saudo Arabijoje teko praleisti beveik be miego - uodai sukandžiojo visą kūną.

Ten uodai gal tris kartus mažesni už mums, lietuviams, įprastus uodus, bet kanda kaip reikiant. Nemalonus jausmas... Aš tikrai ne vienas toks sukandžiotas buvau. Daugelis lenktynininkų tuo taip pat skundėsi savo socialinių tinklų paskyrose.

Aukojo ir savas lėšas

Minėjote, kad būtent žmonių palaikymas jus itin motyvavo ir kasdien suteikdavo vis naujų jėgų. O kaip į jūsų dalyvavimą Dakaro ralyje žvelgė žmona ir vaikai? Papasakokite apie savo šeimą.

Žmona vardu Ingrida. Auginame du vaikus: Gabrielei - 14 metų, Armandui - septyneri. Jie kasdien palaikė, skambino, rašė, sekė, nuolat buvo prisijungę prie interneto. Žmona visada buvo prieš Dakarą, reikia suprasti ir ją - tai pavojingas renginys, bet kai buvau jau ten - Ingrida labai palaikė. Kiekvienas jos ir vaikų žodis labai įkvėpdavo.

Daugelis Dakaro ralio komandos narių vežėsi artimus žmones ar pažįstamus, o aš buvau vienas, tad kiekvienas pasakytas žodis, susiskambinimas telefonu, internetu, labai šildė. Nėra lengva po varginančio krūvio pačiam pasigaminti valgyti, pasitepti skaudančią nugarą ir panašiai.

Iš lietuvių ir daugelio kitų komandos narių Dakaro ralyje be artimųjų turbūt buvau toks vienintelis. Tai svarbu, reikalinga, kartais reikia tos pagalbos, nes grįžti vos gyvas, o reikia pačiam kažkuo rūpintis.

Tačiau reikia suprasti, kad vien dalyvavimas Dakaro ralyje atsieina didžiules pinigų lėšas, aš - Dakaro ralio debiutantas, tad daug sau leisti ir negalėjau.

Ar bandėte skaičiuoti, kiek lėšų atsiėjo Jūsų dalyvavimas Dakaro ralyje, įskaitant ir techniką, ir maitinimą, ir gyvenimą, kelionės ir visas kitas išlaidas?

Labai daug. Milžiniškos sumos... Turėjome ir rėmėjų, labai jiems ačiū.

Nenoriu kalbėti apie visas sumas, tik pasakysiu, kad, pavyzdžiui, vien startinis mokestis - 16 tūkstančių eurų. Teko aukoti ir savo lėšas, ir partneriai padėjo. Kitaip nebūtų nieko...

Tačiau apie pinigus nenoriu mąstyti, kadangi Dakaro ralis - tai buvo mano gyvenimo svajonė, didžiausias iššūkis. Apie tai svajojau daugybę metų ir pagaliau ši mano svajonė išsipildė.

Kai pats žinai, kiek yra įdėta darbo ieškant technikos, ją gaminant ir panašiai. Juk tokios technikos šiaip neįsigysi, ji specialiai man buvo pagaminta Čekijoje. Be to, juk teko įveikti atrankines varžybas, kurios turėjo būti netgi trejos, tačiau buvo atkeliamos dėl COVID-19 situacijos. Buvo net išgąsčio, kad šiemet Dakaro ralis man nuplauks... To jaudulio buvo išties daug....

Daugiau nei metai juodo darbo: kasdien - į sporto salę, vėliau - į trasą. Klaipėdoje nėra kur treniruotis, tad ir dėl to - didelė bėda. Treniruojamės kur randame...

Klaipėdoje esate įkūręs statybų verslą. Kaip darbuotojai be jūsų susitvarkė?

Darbuotojai susitvarkė puikiai, jie labai palaikė mane Dakaro ralio metu. Superinė komanda. Darbuotojai - ištikimiausi sirgaliai.

Sulaukiau daug palaikymo ir „Facebooke“, ir „Instagrame“, ir SMS žinutėmis - nuo nepažįstamų žmonių iki bendradarbių ir artimųjų. Tūkstančiai žinučių... Tai labai įkvėpė. Ačiū visiems už nuoširdų palaikymą. Super. Tai labai motyvuoja.