„Šonaslydis turėtų būti moteriškas sportas, nes jis panašus į dailųjį čiuožimą“

Ko reikia prieš kertant starto liniją?

Prieš užsiimant bet kokia sporto šaka dažniausiai reikia nemažai laiko skirti pasiruošimui. Anot slydimo šonu entuziastės, automobilių sportas, o ypač šonaslydis, reikalauja ne tik didelių pradinio kapitalo investicijų, bet taip pat ir daug laiko bei pastangų.

„Daug kas pradeda nelegaliai“, - sako ji. Šią mintį galima paaiškinti tuo, jog legaliai treniruotis paprasčiausiai yra žymiai brangiau, tačiau dabar situacija yra pagerėjusi. Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose jau yra specialiai treniruotėms pritaikytų vietų, ko nebuvo prieš penketą metų.

 

Nors sportininkė nepropaguoja tokios pradžios, tačiau prisipažįsta pati būtent nuo to ir pradėjusi - nuo pirmos „išpieštos saulės“ jau praėjo penkeri metai, o nuo pirmųjų oficialių varžybų - treji.

Pradžia buvo kaip ir kitų sportininkų - ne vieną kartą sulaukta ir grasinimų iš policijos pareigūnų: „Viena Klaipėdos pareigūnė buvo minėjusi, kad Lapinskaitei vis tiek teises atims, bet kol kas to padaryti nepavyko.“

Brangus malonumas

Vis dėlto, be viešosios tvarkos prižiūrėtojų įspėjimų, yra ir kitų svarbių dalykų, kurių vienas pagrindinių - lėšos.

Pasak jos, po pirmosios automobilio avarijos kilo mintis apie projektinį automobilį oficialioms varžyboms: „Po avarijos galvojau: ar imti tokį patį, ar taupyti ir imti sportiškesnį ir senesnį. Jam įdėti blokuotą reduktorių ir bandyti kažką įrodyti. Nuo to viskas ir prasidėjo - pradėjau dalyvauti slalomuose.“

Mergina nuolat girdėdavo, kad jei nori būti geras varžovas automobilių sporte, reikia pradėti nuo būtent šios šakos. Nors patarimo ji ir paklausė, važiuoti, pasak jos, slalomo trasa buvo neįdomu. „Pamatau kūgelį ir noriu skersa jį apvažiuoti, nors slalome reikia važiuoti tiesiai“, - apie potraukį šiam sportui atviravo Kristiana.

Didžiulės pinigų sumos yra reikalingos kasdienėms arba rečiau vykstančioms treniruotėms, treneriams ir, žinoma, sportinio automobilio paruošimui varžyboms. Taip pat svarbu ir tai, kurioje šonaslydžio kategorijoje žmogus dalyvauja: „Street“ lygoje, „Semi-pro“ lygoje ar „Pro“ lygoje.

Pati Kristiana šiemet dalyvauja „Semi-pro“ lygos varžybose. Ši kategorija, palyginti su „Street“ kategorija, jau reikalauja geresnio pasiruošimo.

Kiekvienai kategorijai reikia ruošti automobilį pagal nurodytą reglamentą. Įprastai pradedančiųjų ir mėgėjų „Street“ lygai paruošti automobilį kainuoja žymiai pigiau nei profesionalų lygai.

Tačiau mergina pastebi, kad konkurencija nuolat auga: „Anksčiau žmonės dalyvaudavo su prastesniais automobiliais, bet geresniais įgūdžiais, o dabar viskas atvirkščiai.“

Kristiana dalijasi pavyzdžiu: paėmus du identiškus BMW markės automobilius - vieną su turbina ir kompresoriumi, o kitą - be, jau kyla klausimas, kuris iš to paties starto pajudės greičiau. Būtent todėl mergina sako, kad vien dėl finansų yra lengviau laimėti.

„Yra daug talentų, tačiau trūksta finansavimo. Rėmėjų mažai, o pačiam tai brangus pomėgis“, - atvirauja mergina.

Kilimas kategorijomis priklauso ne tik nuo laimėjimų: yra ir tokių dalyvių, kurie rungiasi visose trijose lygose, jei tik tam turi lėšų.

Tačiau merginos nuomonė yra kitokia: pirmiausia reikia užkariauti vieną lygą, o tada kilti aukščiau.

Dauguma tų, kurie gerai pasirodo varžybose, turi trenerius. Bet tai nemažai kainuoja. „Aš pradėjau pati, - sako mergina. - Pačioje pradžioje man niekas nepadėjo.“

Tačiau svarbu tapti treneriu ir sau pačiam: reikia pajausti savo automobilį, nes kitaip laimėti yra beveik neįmanoma.

„Iš šono ta pagalba nebus tokia veiksminga, kaip paties žmogaus pastangos: trasoje reikia apsigyventi“, - teigia ji.

Pati Kristiana prisimena, kad buvo toks laikas, kai treniruotės vykdavo kiekvieną dieną.

Automobilių sporte tykantys iššūkiai

Šonaslydžio, slalomo ar kitų automobilių sporto šakų mėgėjai, entuziastai ir profesionalai susiduria su tam tikrais reikalavimais, kurie galėtų atbaidyti ne vieną susidomėjusįjį.

Kadangi pasiruošimas varžyboms užima ne tik dienų dienas treniruočių, bet tam reikia ir daug lėšų, dažnai varžybose dalyvauti yra sunku arba apskritai tenka atsisakyti šio pomėgio.

„Pirmais metais, kai pradėjau dalyvauti oficialiose varžybose, turėjau automobilį, kuris visiškai neatitiko reglamento. Tačiau Klaipėdoje sutikau žmones, kurie varžyboms automobilį paruošė per mėnesį laiko“, - patirtimi dalijasi sportininkė.

Žinoma, tokie greitai įgyvendinami projektai reikalauja santaupų.

Kitas automobilis tvarkomas jau trečius metus dėl aukštesnių reikalavimų varžyboms.

Vis dėlto neužtenka gerai paruoštos transporto priemonės ar įgytų įgūdžių su treneriu. Svarbu ir turima komanda.

Pasak šonaslydininkės, komanda šiame sporte atlieka svarbų vaidmenį, be jos sėkmingai dalyvauti varžybose yra labai sunku.

Įprastai komandą sudaro vairuotojas, bent keli mechanikai, palaikymo komanda ir dalyvio stebėtojas - vadinamasis spoteris. Pastarojo komandos nario tikslas yra greta varžybų teisėjo stebėti savo atstovaujamo sportininko pasirodymą ir spręsti, ar įvertinimas buvo teisingas. Jei kyla nesutarimų, šis žmogus turi teisę kelti klausimus dėl pasirodymo.

Komandos mechanikai taip pat atlieka svarbų vaidmenį: pats vairuotojas fiziškai nesugebėtų greitai pakeisti visas padangas, mat jų per vienerias varžybas gali būti sunaudojama ne vienas ir ne du komplektai - kartais netgi visa priekaba.

„Vairuotojas turi susikoncentruoti tik į važiavimą“, - sako mergina.

Tačiau sportininkas varžyboms turi būti pasiruošęs ne tik morališkai, bet ir fiziškai.

Pasak Kristianos, nors pats pasirodymas varžybose užtrunka vos 1-2 minutes, automobilio viduje visą laiką reikia kęsti 50-60 laipsnių karštį.

Nereikia pamiršti ir to, kad dėl saugumo varžybų dalyviai dėvi šalmus ir specialią aprangą.

O vienas iš automobilio atitikimo kriterijų varžybų metu - važiuoti uždarytais langais. Dėl saugumo reglamento juos leidžiama pradaryti vos iki kelių centimetrų.

Kadangi paruoštuose lenktyniniuose automobiliuose yra išimtas kondicionierius, dalyviai atsivėsinti galimybės neturi.

Nors šis sportas yra gana saugus, avarijų neišvengiama. Pasak sportininkės, net važiuojant 30 km/h gali būti skaudžių pasekmių - automobilyje dėl išimtų dalių paprasčiausiai nebelieka tvirtos konstrukcijos. Vis dėlto Lietuvoje yra taikomi aukšti saugumo reikalavimai, tad, anot Kristianos, avarijų būna gana retai.

Dar vienas iššūkis - susitvarkyti su jauduliu ir stresu. Pati sportininkė sako jaudulį jautusi tik per pirmąsias varžybas, o dabar jau jo nelikę - atsipalaidavusi ir šypsodamasi ji mojuoja žiūrovams ar gerbėjams. Visgi neretai pastebi, kaip prieš paskelbiant varžybų pradžią dreba konkurentų rankos.

Tačiau prisimena ir nejaukų momentą: „Vieną kartą išvažiavau į trasą, viskas buvo gerai ir tuomet tribūnose pamačiau labai daug žmonių. Susinervinau, užgesau, norėjau įjungti pirmą bėgį, bet įjungiau atbulinį...“

Šonalslydyje moterys - vis dar mažuma

„Aš esu viena iš nedaugelio merginų, sportuojančių Lietuvoje“, - apgailestauja šonaslydininkė. Šiais metais „Semi-pro“ šonaslydžio lygos varžybose, pasak jos, visoje Lietuvoje dalyvauja vos 4 merginos.

Anksčiau varžybose buvo jaučiamas merginų atskyrimas: jos lenktyniaudavo atskiroje grupėje, tačiau šiuo metu šonaslydžio sporto šakoje viskas vyksta bendrai.

Kristiana prisimena ir vieną varžybų organizatorių repliką, kai tik pradėjo dalyvauti lenktynėse: „Daugiau čia nebevažiuok.“

Nors situacija per kelerius metus pagerėjo, tačiau ji tikina, kad vis dar jaučiamas vyrų, dalyvaujančių varžybose, spaudimas. „Buvo tokios varžybos, kai nė vienai merginai nepavyko įveikti kvalifikacijos etapo. Tuomet vaikinai replikavo, esą niekas iš merginų vis tiek nelaimės.“

Tačiau yra buvę ir tokių pavyzdžių, kai šioje rungtyje pirmą vietą užėmė moterys.

Kristiana pastebi, jog dauguma merginų vis dar vadovaujasi stereotipais, kad tai ne merginų sportas, kad reikia turėti kažką tokio vyriško. Ji pripažįsta, kad pirmas posūkis merginoms būna kiek baisokas, bet po to jos įpranta ir trokšta dar daugiau adrenalino.

„Tai kaip tik turėtų būti moteriškas sportas, nes jis panašus į dailųjį čiuožimą“, - šonaslydininkė prisiminė vieno pažįstamo išsakytą mintį.

Kitos sportuojančios merginos yra įkvėpimo šaltinis stengtis ir treniruotis. Pačiai Kristianai dar daugiau emocijų suteikia varžybose tvyranti atmosfera, paskelbtas startas arba pats pirmas posūkis, kai ratai praranda sukibimą su žeme.

Pasak jos, po varžybų visada užplūsta geros emocijos, nesvarbu - pasiseka ar ne. „Kiekvienos varžybos yra tobulėjimas“, - pripažįsta sportininkė.

Kodėl rožinė?

Džiaugiamasi, kad šonaslydžio šaka automobilių sporte per kelerius metus taip išpopuliarėjo. Klaipėdoje ir aplink ją veiklos daug, o varžybų organizavimas - puikus. Uostamiestis nuo visos Lietuvos neatsilieka, čia jau yra įrengtos ir treniruočių vietos, o sportininkų lygis taip pat kyla.

„Visada laikiausi nuomonės, kad svarbiau yra tai, kas tu esi, o ne kaip atrodai. Bet supratau, kad gražus automobilis yra atgaiva“, - tvirtina pašnekovė.

Vadovaudamasi mintimi, kad jei jau moteris automobilių sporte, tai reikia išsiskirti, šiais metais Kristiana, nors ir sakė niekada to nedarysianti, vieną iš varžyboms ruošiamų automobilių nudažė rožine spalva ir išpuošė žėrinčiais blizgučiais.

Ji prisimena, kad anksčiau varžybose dalyviams buvo pridedami papildomi taškai dėl išskirtinio stiliaus: spalvotų dūmų, rožinių, mėlynų ar raudonų padangų, apdailos detalių.

Vis dėlto, pasak Kristianos, šiek tiek gaila, kad pramoga virsta į techninį sportą, tačiau pasilinksminti galima ir per treniruotes.