Viktorijos Senkutės euforija iš Paryžiaus: „Dar atrodo, kad sapnuoju“

28-erių Klaipėdos irklavimo centro atstovės pasirodymas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse suvirpino ne tik sporto mylėtojų, bet ir mažai sportu besidominčių tautiečių širdis.

Irkluotojos gyvenimo istorija, užsispyrimas ir begalinis atsidavimas sportui - nepalieka abejingų, o sportininkės nuoširdumas ir šiltas bendravimas pasididžiavimo jausmą mūsų bronzine olimpiete tik dar labiau sustiprina.

Viktorija, jau praėjo kelios dienos, kai Jūsų rankose Paryžiaus olimpiados bronzos medalis. Ar jau supratote, ką padarėte?

Vis dar nesuprantu. Vis dar atrodo, kad sapnuoju, atrodo, kad tai netikra. Kai dar ko nors ieškau savo sportiniame krepšyje, pagaunu save, kad pamačiusi Paryžiaus olimpinių žaidynių medalį, nustembu. Dar iki šiol keistas jausmas. Sunku patikėti, kad aš galėjau tai padaryti. Juk tai olimpinis medalis!

Vis dar jaudinuosi, kai apie tai kalbu. Ta mintis, jog iškovojau olimpinį medalį - išties suvirpina širdį, jausmus ir tuo pačiu įkvepia, jog niekada gyvenime nereikia pasiduoti ir nuleisti rankų.

Norisi kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir į Klaipėdą ir kartu pasidžiaugti šia pergale su tais, kurie išties daug padėjo, palaikė, manimi tikėjo. Tas tikėjimas ir palaikymas - labai svarbu. Šis medalis nėra tik mano, jis yra mūsų...

Prisipažinkite, ar po finalinio pasirodymo naktį pavyko užmigti?

Oi, ilgai nepavyko užmigti. Su komanda tą patį vakarą ėjome į miestą, valgėme skanias picas, daug bendravome, kartu džiaugiamės. Akis tą naktį užmerkiau vėlai. Tos emocijos, džiaugsmas ir adrenalinas virė ilgai... Būtent dėl to ilgai nepavyko užmigti.

Turbūt nuo sveikinimų lavinos netilo telefonas? Sulaukėte daugybės sveikinimų?

Dar iki šiol neperskaičiau visų žinučių. Jų buvo tūkstančiai. Atidarai telefoną ir ekrane jos tik leidžiasi žemyn ir vis daugėja... Jos pildosi iki šiol.

Telefoną pasidėjau į šoną, kad „neišsprogdintų“ galvos (šypsosi - aut. past.).

Aš vadovaujuosi tokiu principu - varžybų metu nesinaudoju socialiniais tinklais, telefonu, susikoncentruoju tik į varžybas ir savo startus.

Žinoma, bus sudėtinga visiems atsakyti ir padėkoti už sveikinimus, nes žinučių išties daugybė. Visų pirma dar reikia visas perskaityti... Naudodamasi proga, noriu visiems padėkoti ir pasakyti nuoširdų ačiū. Kiekvieno palaikymas įkvepia ir suteikia papildomų jėgų, motyvacijos.

Teko skaityti Jūsų žodžius, kad įkvėpė ir mamos žodžiai, jog šviesaus atminimo tėvelis, kuris taip pat buvo irkluotojas, iš dangaus stebi Jūsų pasirodymą olimpiadoje?

Taip, išties taip ir buvo. Tai buvo papildomas impulsas nesustoti, nepasiduoti. Mintyse vis sukosi mamos žodžiai apie tėvelį, apie tai, kad iš tribūnų stebi mano mylimasis taip pat irkluotojas olimpietis Simonas Maldonis, komandos draugai. Su ta mintimi yriausi į priekį ir atidaviau visas jėgas.

Kokios pirmosios mintys užplūdo jus, iškart kai finišavote?

Visų pirma bandžiau žiūrėti į švieslentę, ar tikrai aš iškovojau prizinę vietą. Kai pamačiau Lietuvos užrašą - užplūdo euforija. Sunku net apsakyti žodžiais, kas virė mano galvoje, kaip virpėjo kūnas ir širdis.

Jūsų karjeros istorija labai įdomi: prieš kelerius metus Jūs net buvote palikusi irklavimo sportą, kadangi senoji Lietuvos irklavimo federacijos valdžia nusprendė, kad Jūs esate neva neperspektyvi ir nutraukė finansavimą. Galbūt ir tokie niuansai įkvėpė olimpiadoje įrodyti, kad niekada anksčiau laiko negalima nuvertinti žmonių?

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl esu čia. Gyvenime tiesiog reikia nepasiduoti, daryti tai, kas patinka, tai, ką sako tavo širdis, kas teikia laimę. Yra daug priežasčių, kodėl darome kažką, ką darome. Gali būti, kad kartais gyvenime reikės atsitraukti, tačiau niekada nepaleiskite savo svajonės.

Jei reikia, padarykite pertrauką ir su dviguba energija grįžkite siekti savų tikslų. Tai įrodo ir mano gyvenimo pavyzdys.

Po to, kai buvote atsitraukusi nuo irklavimo sporto, puikiai save realizavote dviračių sporte - 2021 metais tapote Lietuvos vicečempione ir net dalyvavote Europos plento dviračių čempionate. Ką Jums davė dviračių sportas?

Esu labai dėkinga dviračių sporto bendruomenei. Jie mane priėmė, palaikė, įkvėpė, sugrąžino pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Juk tai taip pat daug jėgų ir ištvermės reikalaujantis sportas. Tačiau visgi meilė irklavimui nugalėjo - pasikeitė Lietuvos irklavimo federacijos valdžia ir vėl grįžau į valtį.

Esu labai dėkinga abiems federacijoms - tiek Lietuvos dviračių sporto federacijai, tiek Lietuvos irklavimo federacijai. Kiekvienas nueitas kelias - labai svarbus, kiekviena patirtis duoda savo, svarbu iš viso to pasimokyti ir pasiimti naudingos patirties.

Esu labai dėkinga savo treneriui Karoliui Sunklodui, kuris man sugrąžino pasitikėjimą savo jėgomis. Buvo metas, kai su manimi dirbo ir be jokio atlygio, kad tik galėčiau grįžti į profesionalų sportą.

Taip pat esu dėkinga ir Klaipėdos irklavimo centrui, kad manimi patikėjo, priėmė pas save, palaikė, suteikė užnugarį. Dabar jau žinau, kad ir kas nutiks, ar trauma, ar nepasisektų vienose ar kitose varžybose, Klaipėda vis tiek mane palaikys. Tai gyvenime labai svarbu.

Klaipėdos irklavimo centro treneris Tautvydas Vaitkūnas daug konsultavo, suteikė ir psichologinio pasitikėjimo, motyvacijos.

Olimpinis medalis iškovotas visų šių komponentų dėka - tai jungtinio darbo vaisius.