Kuo šiemet išskirtinės klaipėdiečių Velykos?

(1)

Atrodo, visai neseniai šventėme Kalėdas, o štai jau ir Velykos už lango. Kad ir labai neramiais laikais gyvename, bundanti gamta kiekvienam iš mūsų teikia optimizmo. Domėjomės, kaip šiemet Klaipėdos krašto žmonės švęs Velykas. Beveik visi apklausoje dalyvavusieji sakė, kad jų šeimos labiau švenčia Kalėdas nei Velykas, ateinančias kartu su pavasariu.

Akvilė KUNGIENĖ, biologė
Akvilė KUNGIENĖ, biologė

Velykoms mieste mažiau skiriama dėmesio nei Kalėdoms: visuotinių renginių beveik nebūna. Linkiu visiems sulaukti šilumos ir ja džiaugtis.

Ir aš jų nešvęsiu kažkaip ypatingai, būsiu su šeima namuose: su vaikais, su mama, kaip ir kaskart per Velykas. Sesuo gyvena užsienyje, pas mus giminės susiėjimų nebūna. Jeigu bus geras oras, eisime pasivaikščioti į gamtą, prie jūros, susitiksime su draugais. Laiko nedaug, važiuoti kur nors neplanavome.

Kiaušinius, žinoma, dažau aš. Vaikai daugiau stebi nei padeda. Manau, kiaušinius dažyti - mamų darbas. Esu dažiusi ir su kinrožių arbata, su raudonuoju vynu, svogūnų lukštais, įvairiais dažais. Dažant su kinrožėmis reikia užplikyti arbatą ir ilgiau palaikyti, galima net palikti nakčiai ir tik tada šlapinti kiaušinius, tada geriau įsigeria spalva. Kaip šiemet dažysiu, dar nenusprendžiau.

Iš vaikystės prisiminimuose liko margučiams ridenti padaryta aikštelė daugiabučio kieme. Susirinkdavo visi namo vaikai, vykdavo margučių ridenimo varžybos. Mano vaikai, kai buvo mažesni, irgi to imdavosi, o dabar, kai jau yra vyresni, nebenori to daryti.

Marius PETROŠIUS, klaipėdietis
Marius PETROŠIUS, klaipėdietis

Velykos šiemet bus tokios pačios kaip visada. Paprastai švenčiame šeimoje: tai pas mus susirenkame, tai mes važiuojame pas tėvus. Prie mūsų prisideda ir žmonos mama. Šiemet susibūrimas bus pas mus.

Už margučius atsakinga žmona, jie būna labai gražūs, bet su kuo ji dažo kiaušinius, nežinau. Aš tik nuperku tai, ko reikia.

Iš vaikystės per Velykas labiausiai įsiminė margučių ridenimas. Dabar ir mano vaikams tai aktualiausia.

Klaipėdos mieste Kalėdos juntamos kur kas labiau nei Velykos. Visiems linkiu ramybės šeimose.

Sofija KANAVERSKYTĖ, dailininkė, scenografė
Sofija KANAVERSKYTĖ, dailininkė, scenografė

Dirbsiu per Velykas. Nuo vasaros darau darbus, kurie vadinasi „Panevėžio legendos“, tai yra įamžinu žymiausius Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje žmones - Miltinį, Blėdį, Babkauską, Banionį, Kosmauską, Petronaitį, Masiulį, Šulgaitę, Karką ir kt. - 12 žmonių iš viso. Darau vėliavas, kadangi tie žmonės yra nusipelnę būti iškelti ant bažnytinės vėliavos. Jie perprato Miltinio mokyklos savitumą, kuris, pasak Petronaičio, nemokė vaidinti, o mokė mąstyti, paaukojo savo gyvenimą menui, teatrui, buvo unikalūs aktoriai, tapo Lietuvos reklama. Juos gaudė įvairios kino studijos.

Mano parodą numatoma atidaryti Panevėžyje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje gegužės 7 d. Turiu suspėti. Liepą ir rugpjūtį pragulėjau ligoninėje, sirgau labai sunkia liga. Dėl to praradau labai daug laiko ir dabar man jo trūksta, todėl dirbsiu ir per Velykas, ir per Atvelykį.

Man reikia padaryti patį gražiausią darbą savo gyvenime. Gal tai ir paskutinis mano darbas. Metų man labai daug, kiti žmonės tokiame amžiuje nieko nebedaro, o aš padarysiu 12 žmonių ciklą. Tą teatrą pažinojau iš vidaus. Dvejus metus jame dirbau ir prisimenu kiekvieną žmogų, netgi žinau, kokie jų charakteriai, kai kurių prisimenu net eiseną. Tos parodos proga išleisiu bukletuką, kuriame bus mano mintys apie tuos žmones.

Per Velykas pati nusidažau margučius. Mano darbai atliekami batikos technika, bet margučių šia technika padaryti nemoku. Dažau juos savaip, savo technika. Darau kaip ir daug kas, naudoju svogūnų lukštus, mano margučiai būna savotiški.

Alvydas Juozas LENKAUSKAS, režisierius
Alvydas Juozas LENKAUSKAS, režisierius

Švęsime su šeima: su vaikais, su anūkais.

Kiaušinius sūnūs patys nusidažo, seneliai irgi nudažo ir sudedame į krūvą - būna didžiulis asorti. Aš tik padedu žmonai, ji dažo paprastai su lukštais. Jie renkami vos ne nuo Naujųjų metų, o margučiai būna nuostabiai gražūs. O jei anūkai atvažiuoja ar sūnus būna grįžęs, tai kartu sėdame ir susukame tuos kiaušinius.

Gimiau ir augau Kaune. Mes kiaušinius dažydavome su nagų laku. Tai mums būdavo didžiausia atrakcija. Tėvelis priruošdavo ar degtukų, ar pridroždavo didesnių pagaliukų, apvyniodavome juos su vata ir prisipirkę spalvoto lako, kuris tais laikais būdavo deficitas, taip dažydavome, kad ir virtuvės sienos, ir grindys - viskas nusidažydavo.

Tais laikais juk nebuvo jokių lipdukų, nieko. Kadangi mieste gyvenome, mano tėvai buvo miestiečiai, tai mes nežaisdavome su vašku, o giminės žaisdavo ir su juo, ir su svogūnų lukštais. Mes dažėme tuo paprastuoju būdu - lakas net per svogūnų lukštus prasisunkdavo.

Per Velykas mieste trūksta, sakyčiau, smulkių renginių, kurie būtų arčiau vaiko ar senjoro. Didieji renginiai - tik simbolika. Vadybininkas užrašo, kad skirta Velykoms, o iš tikrųjų ten nė kvapo Velykų nėra. Kažkiek situaciją gelbsti edukacijos. Viskas vyksta panašiai kaip ir Užgavėnės mieste. Ėjimą į žmones, bendravimą su jais mieste padaryti yra be proto sunku.

Visiems linkiu gerų Velykų, gerų margučių. Kiaušinis gi yra visko pradžia. Linkiu naujų pradžių, naujų vilčių, naujo tikėjimo.

Dalia KUŽMARSKYTĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių vadovė
Dalia KUŽMARSKYTĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių vadovė

Švęsime tradiciškai dviese su sūnumi, labai ramiai ir gražiai. Mano giminių praktiškai nebėra. Kažkaip neplanuojame kur nors vykti. Šiemet nieko naujo.

Už kiaušinius, už patiekalus atsakinga aš, viską ir darau pati. Jeigu paprašau, sūnus, žinoma, padeda. Mes didelio stalo neruošiame, kad nepersivalgytume (juokiasi): kiaušinukai, koks mažiukas kalakutas...

Dažau kiaušinius kartais parduotuviniais dažais, bet dažniausiai kaip mano mama ir babytė - kojinėje su svogūnų lukštais, petražolėmis, krapiukais, visokiomis žolytėmis. Žinoma, dabar sunku tų kaproninių kojinių surasti. Būna labai gražūs margučiai.

Ir mano vaikystėje kažkaip per Velykas ypatingos šventės nesijuto, bet visada būdavo padengtas stalas, susėsdavome, pašnekėdavome. Mano giminėje žmonių niekada daug nebuvo. Tėvai buvo išsiskyrę, tai aš švęsdavau su babyte, su mama. Klaipėdos mieste irgi ypatingos šventės per Velykas nesijaučia.

Viačeslavas KARMANOVAS, UAB „Naujasis turgus“ direktorius
Viačeslavas KARMANOVAS, UAB „Naujasis turgus“ direktorius

Niekur nevažiuosime, tai šeimos šventė, būsime namie. Pirmą Velykų dieną margučius ridensime, pyragus valgysime. Antrą dieną mes tikriausiai kaip visada ar į Palangą prie jūros nuvažiuosime, ar Klaipėdoje ant molo pasivaikščiosime, kaip daugelis klaipėdiečių.

Jau prieš savaitę ieškojau baltų kiaušinių ir neradau. Gal pavyks jų gauti vėliau. Aš pats juos dažau, naudoju liaudišką techniką: dažniausiai svogūnų lukštus, kartais nusiperku kelių spalvų dažų, pabandau eksperimentuoti.

Ir sovietmečiu žmonės žinojo apie šią šventę. Ir jai buvo ruošiamasi iš anksto. Ir vaikystėje dažiau kiaušinius, ridendavau. Geri prisiminimai iš vaikystės.

Kalėdas švenčiame visada gruodžio 25, 26 d., o Velykų data keičiasi. Šiemet jos labai ankstyvos. Velykos visada asocijuojasi su pavasariu, su noru įgyvendinti naujus sumanymus, tikėjimu, kad gyvensime geriau.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder