Biuras įsikūręs pačiame miesto centre, Turgaus aikštėje.
Į darbą – rotacijos principu
Pasak čia dirbančio atstovo Nerijaus Žvinklio, jie nei ką gamina, nei parduoda, finansinių operacijų neatlieka, o tik užsiima tautiečių įdarbinimu Norvegijos fabrike, tai yra koordinuoja išvykstančiųjų grupes. Rotacijos principu įvairaus išsilavinimo ir amžiaus žmonės iš visos šalies į Norvegiją siunčiami dviem mėnesiams, po to vieną mėnesį laiką leidžia namuose, ir taip tas ratas sukasi iš naujo. Iš viso įmonėje – 350 darbuotojų, tarp jų per 200 lietuvių.
„Yra viena salantiškė, kuri tokiu grafiku dirba jau mažiausiai 20 metų“, – akcentavo N. Žvinklys.
Susidomėjusieji siūlomu darbu kartais jo teiraujasi, ar nebus labai sunku. „Sakau, bus sunku, bet iki tol, kol gausit atlyginimą...“ – nusišypsojo pašnekovas. Tiesa, anot jo, anksčiau algos nuo tų, kurias galėjai uždirbti Lietuvoje, ten buvo kokius 5 kartus didesnės. Dabar tas skirtumas pamažėjo, bet ir sąlygų su tomis, kurios buvo prieš 20 metų, ir dabar, kai cechai, įrenginiai juose visiškai atnaujinti, modernizuoti, – nepalyginsi.
Kodėl lietuviai nesako „ne“
Iš Salantų krašto, tiksliau, – iš Dvaralio ties pat riba su miestu, kilęs N. Žvinklys Norvegiją pats atrado netikėtai – puikiai mokėdamas anglų kalbą ir galėdamas vertėjauti, tiesiog čia jau veikusios kitos žuvies apdorojimo įmonės, kurios vienas bendrasavininkių buvo norvegas, vadovų paprašė darbo kaip tik tuomet, kai buvo organizuojama 5-ių asmenų grupė pagal bendradarbiavimo sutartį padėti įmonei „Vikenco AS“, nes ten trūko darbo jėgos.
„Cechas, pamenu, – mažas, produkcijos nedaug, patirties žuvies sektoriuje – jokios, mus mokė senbuviai. O bėgant laikui, augo ir patirtis, ir pati įmonė, dirbančiųjų reikėjo vis daugiau. Grįžusius į Salantus, darbdaviai ir toliau mus dviem trim mėnesiams siųsdavo į Norvegiją“, – pasakojo Nerijus.
Kol jis gavo pareigas įmonės administracijoje, teigė fabrike „prasibėgiojęs“ kone visus padalinius, kokie tik yra: skerdyklą, plovimo, pjaustymo, filiavimo, pakavimo, logistikos ir t. t.
Lietuviai norvegams įtiko, nes, anot pašnekovo, gavę užduočių, niekada nesakydavo „ne“.
„Kodėl? – retoriškai klausė jis ir paaiškino: į užsienį žmonės daugiausia važiuoja dėl didesnių pajamų, užsidirbti yra svarbiausia.
Kada emocinis jausmas svarbiau už pinigus
Ritmu „tai čia, tai ten“ N. Žvinklys sukosi 8-erius metus, kol šeima nusprendė, kad turi būti sykiu ir iš Klaipėdos, kur gyveno 8-erius metus, išsikraustė į netoli Moldės esantį Aukros miestą Norvegijoje.
„Skaičius 8, galima sakyti, mus persekioja, – juokėsi Nerijus. – Aštuonis metus gyvenom Klaipėdoje, aštuonis – Aukroje, kol pagaliau sugrįžom į savo kraštą“.
Anot N. Žvinklio, kol esi jaunas, norisi greičiau susitvarkyti buitį, „atsistoti ant kojų“, – žiūri, kur geresni pinigai, o kai tai jau tampa nebe tiek aktualu, daug svarbiau, kaip jautiesi emociškai.
„Mums trūko šeimos plačiąja prasme – susitikimų su giminėmis, pasibuvimų su draugais, kartu leidžiamo laiko“, – atviravo salantiškis. Be to, neužsibūti užsienyje skatino ir rūpestis vaikų ateitimi.
„Salantų gimnazijos direktorė Aušra Zebitienė ir pirmasis mano mokytojas Romualdas Jonauskas patarė: jeigu jau grįžtam, tai – dabar, nes paskui adaptuotis bus sunku“, – prisiminė Nerijus.
Vyresnioji dukra Salantuose pradėjo mokytis nuo IX klasės. Baigusi gimnaziją, ji įstojo ir studijuoja Vilniaus universitete. Jaunėlei tebuvo vos vieneri, kai atsidūrė Norvegijoje, tad ten ugdymo įstaigose ją supo norvegiška kultūra.
„Nors namuose kalbėjom lietuviškai, mažajai kur kas taisyklingiau sekėsi norvegiškai. Užtat dabar visi gerai mokam ir lietuviškai, ir angliškai, ir norvegiškai“, – pasidžiaugė N. Žvinklys.
Administracinį darbą prie kompiuterio Nerijus galėtų dirbti ir iš namų, tačiau pabandęs suprato, kad jam taip netinka – trūko privatumo: nuolat kažkas iš interesantų tai ateidavo, tai išeidavo. Tad nusprendė patalpas geriau išsinuomoti. Jas pavyko gauti patogioje vietoje ir būti matomiems.
Šiame biure Nerijus dirba dviese su žmona Laura, o su žmonėmis, norinčiais padirbėti Norvegijos lašišinių žuvų perdirbimo įmonėje, daugiausia bendrauja internetu, elektroniniu paštu priima CV, tik tada atrinktuosius kviečiasi į „gyvus“ pokalbius.
„Mums nesvarbu, iš kokio Lietuvos kampelio jie atvyks, kokio amžiaus, vyrai ar moterys. Vieninteliai reikalavimai – kad tikrai norėtų dirbti ir būtų sąžiningi“, – atviravo N. Žvinklys.
Bendruomenės dalis
Įmonė „Vikenco AS“ gražiai įsiliejo į Salantų bendruomenę, remia miesto sporto ir kultūros šventes.
„Norim ką nors gero duoti Salantams, nes, kaip bebūtų, tuos į Norvegiją išvykstančius darbuotojus iš vietos verslų gal mes ir „pavagiam“, – juokavo N. Žvinklys. Rugpjūčio 3 d. įvyksiančioje miesto šventėje ir tradiciniuose Porciunkulės atlaiduose žada dalyvauti ir 40 norvegų – „Vikenco AS“ darbuotojų, jų šeimos narių. Į Lietuvą jie atskris išsinuomotu lėktuvu, o apsigyvens Klaipėdoje.
„Puikiai praleisim visą savaitgalį – svečiams parodysim uostamiestį, Kretingą ir, žinoma, mūsų Salantus. Sekmadienį miesto šventėje turėsime savo stendą, praeiviams dalinsim dovanas, bus surengta loterija“, – numatyta programa pasidalijo Nerijus.
O vakare uždaroje erdvėje prie scenos, sakė, įvyks buvusių ir esamų „Vikenco AS“ darbuotojų susitikimas, kuriame jie paminės norvegų bendradarbiavimo su salantiškiais 20-ąsias metines.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą