Kuršių marių sergėtojai: AB „Smiltynės perkėla“ kapitonų kasdienybė

„Smiltynės perkėla“ jau aštuonis dešimtmečius jungia Klaipėdą su Kuršių nerija - unikaliu gamtos kampeliu, įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau už kiekvieno reiso slypi sudėtingas ir atsakingas kapitono darbas, reikalaujantis ne tik techninių žinių, bet ir psichologinės tvirtybės.

Atsakomybė, kuri prasideda dar prieš pakeliant trapą

Kapitonas - tai ne tik žmogus prie šturvalo. Jis atsako už laivo, įgulos ir keleivių saugumą, už tikslią navigaciją intensyviame Klaipėdos uosto akvatorijos eisme bei už sklandų transporto priemonių pakrovimą / iškrovimą. Net ir trumpas reisas per marias reikalauja tokio pat kruopštumo, kaip ir ilgesnė jūrinė kelionė. Klaipėdos sąsiauris - siauras, intensyvus ir dinamiškas vandens kelias, kuriame kapitonas turi gebėti žaibiškai priimti sprendimus.

Vasarą didžiausias iššūkis - srautai: tūkstančiai turistų, dviratininkų, lengvųjų ir krovininių automobilių. Keltų judėjimo tvarkaraščiai gan tankūs, tad tempas intensyvus, o kiekviena minutė svarbi. Tačiau tikrasis kapitono meistriškumas atsiskleidžia žiemą.

Žiema - profesionalumo egzaminas

Šaltasis sezonas Kuršių mariose - savitas ir reikalaujantis ypatingos patirties. Stiprūs vėjai, šoninės srovės, rūkas, sniegas, besiformuojantis ledas keičia įprastą darbo ritmą. Žiemą kapitonų darbas tampa dar spalvingesnis ir sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš šono. 

Šaltuoju žiemos metu kapitonai privalo nuolat vertinti kintančias oro sąlygas ir prognozes, koreguoti greitį bei manevrus dėl sumažėjusio matomumo ir atidžiai stebėti slidžias denio dangas bei priimti atsakingus sprendimus dėl reisų korekcijų ar sustabdymo.

Ledo sangrūdos ir „ledlaužio“ vaidmuo

Nors Kuršių marios nėra vandenynas, pajūrio vėjai sugena ledo lytis į sąsiaurį. Kartais keltai turi dirbti tarsi mažieji ledlaužiai. Manevravimas tarp ledo sangrūdų reikalauja meistriškumo, kad nebūtų pažeistas korpusas ar sraigtai, o keltas neišklystų iš kurso.

Ypač atšiauriomis žiemos sąlygomis kapitonai turi rūpintis ne tik navigacija, bet ir laivo stabilumu. Pučiant stipriam vakarų vėjui ir tyškant bangoms, kurios talžo kelto bortą, laivo konstrukcijos gali aplipti ledu. Tai didina kelto svorį ir daro jį „sunkesnį“. Kapitonai turi nuolat stebėti ir jausti, kad ledas netrukdytų mechanizmų darbui (pavyzdžiui, rampos nuleidimui, sraigto darbui ir t. t.).

Klaipėdos sąsiauris - siauras, intensyvus ir dinamiškas vandens kelias, kuriame kapitonas turi gebėti žaibiškai priimti sprendimus.

Net ir trumpas atstumas tarp krantų tampa iššūkiu, kai vandens paviršiuje formuojasi ledo sangrūdos. Žiemą dažni tiršti rūkai arba pūgos, kai matomumas tampa lygus nuliui. Tokiomis akimirkomis kapitonai pasikliauja „elektroninėmis akimis“ - radarais ir AIS sistemomis. Tai reikalauja milžiniškos koncentracijos: ekrane matai tik taškus, bet turi tiksliai žinoti, kur yra kita krantinė, kiti laivai ir farvaterio ribos. 

Tokiais atvejais svarbiausia ne greitis, o saugumas. Kapitonai dirba glaudžiai bendradarbiaudami su dispečeriais, stebi radarų rodmenis ir remiasi ilgamete savo darbo patirtimi.

Patyrę kapitonai pripažįsta, kad sudėtingiausiomis akimirkomis svarbiausia - ramybė. Panika ar skubėjimas gali kainuoti brangiai, todėl sprendimai priimami šaltu protu. Žiemą kapitonas yra tas ramybės uostas visiems keleiviams. Kai keleiviai nerimauja dėl didelio bangavimo ar ledų sangrūdų, matydami užtikrintus kapitono veiksmus ir girdėdami ramų balsą per garsiakalbį, jie jaučiasi saugūs.

Žmogiškoji pusė ir atsakomybė

Nors technologijos tobulėja, kapitono profesijoje išlieka stiprus žmogiškasis faktorius. Reikia mokėti valdyti komandą, aiškiai komunikuoti, o jeigu tektų - ir nuraminti sunerimusius keleivius.

Žiemą kapitono akys nukreiptos ne tik į priekį, bet ir į tai, kas vyksta ant denio. Jis turi užtikrinti, kad komanda pasirūpintų, kad įvažiavimo rampas nuvalytų ir pabarstytų smėliu / druska, jog automobiliai nenuslystų, o pėstieji saugiai pasiektų saloną. Tai nuolatinis budrumas, nes metalinis denis žiemą tampa čiuožykla.

AB „Smiltynės perkėla“ kapitonai ir visa keltų įgula dirba pamainomis, dažnai anksti ryte ar vėlai vakare. Darbo grafikas reikalauja disciplinos ir atsidavimo, o asmeninis gyvenimas neretai turi prisitaikyti prie „jūrinio“ ritmo. Tačiau daugelis jų sako, kad būtent ši dinamika ir artumas vandeniui suteikia profesijai prasmę. 

© Kiekvienas saugiai įvykdytas reisas - tai profesionalumo, patirties ir atsakomybės rezultatas. AB „Smiltynės perkėla“ albumo nuotr.

Matyti saulę, kylančią virš marių, ar žiemą klausytis, kaip ledas traška palei korpusą - tai patirtys, kurios niekada neatsibosta, o kartais tai teikia net tam tikrą savotišką žavesį.

Kiekvienas saugiai įvykdytas reisas - tai profesionalumo, patirties ir atsakomybės rezultatas. Nesvarbu, ar tai saulėta liepos popietė, ar speiguota sausio naktis, kapitonai lieka savo poste - tarp dviejų krantų, tarp vėjo ir vandens, tarp pareigos ir pašaukimo.

Kol keltas ramiai švartuojasi prie krantinės, daugelis keleivių galbūt nė nesusimąsto, kad už šio kasdienio judėjimo slypi aukščiausio lygio kompetencija bei žmonės, kurių misija - saugiai perkelti mus ne tik per vandenį, bet ir per visus metų laikus.