Regina Musneckienė: Ar mo­ka­mas plas­ti­ko maišelis ne­terš ap­lin­kos?

Regina Musneckienė: Ar mo­ka­mas plas­ti­ko maišelis ne­terš ap­lin­kos?

(2)

Liepos mėnuo prasidėjo ne itin malonia buitine naujiena. Prekybos tinklai apmokestino plastikinius maišelius, į kuriuos įsidėdavome vaisių, daržovių ar kokią kitą nefasuotą prekę. Esą taip prekybininkai prisidės saugant aplinką ir lėtinant klimato kaitą.

Socialiniuose tinkluose jau prikrito pašaipių frazių, nes sprendimas - išties nelogiškas. Vienas internautas pasityčiojo: vos apmokestinus plastikinius maišelius, Lietuvoje atvėso oras. Vadinasi, efektas yra.

Efektas būtų, jeigu nei mažų, nei didelių susikrauti visas prekes skirtų plastikinių maišelių parduotuvėse iš viso neliktų. O prekybininkai pasiūlytų išmintingą alternatyvą - daugkartinius medžiaginius skalbiamus maišelius.

Pirkėjai priprastų prie naujos tvarkos. Ateitų į parduotuvę su savomis terbelėmis. Po kiekvienos kelionės į parduotuvę visus ar bent dalį jų skalbtų, džiovintų, naudotų vandenį, elektros energiją. Tai irgi atsilieptų klimato kaitai. Bet gal mažiau? Nežinau, nes nesu tos srities specialistė.

Pas pažįstamą siuvėją jau užsisakiau, kad prisiūtų terbelių. Tik nežinau, kaip atrodysiu, kai iš išsipūtusios rankinės pradėsiu traukti spalvingas savo terbeles. Gal kas ir pasijuoks, kad jau nupušau iš senatvės.

O kol kas naudoju perkamus plastikinius maišelius. Keli pomidorai, keli agurkai, kelios morkos, keli maišeliai su skirtingų rūšių vaisiais, dar keli šlapiems fasuotos varškės pakeliams ir fasuotai bet šlapiuojančiai mėsai.

Klimatas nieko neišlošė. Nauda tik prekybininkams, nes mano pirkinių krepšelis pabrango keliolika centų. Tokių kaip aš - per dieną keli šimtai. Štai ir prikapsi papildomas tūkstantis euriukų.

Tuo tarpu dažniau į parduotuvę einančiam ar didesnę šeimą turinčiam pirkėjui per mėnesį tariamas prekybininkų draugiškumas gamtai gali atsieiti ir dešimt eurų. Mažas pajamas turintiems žmonėms tai nėra menkavertė suma.

O turtingesnieji, žinoma, nesižemins ir terbelių savo rankinėse tikrai negrabalios. Skubantis, dirbantis ir uždirbantis jaunimas net didelių plastikinių pirkinių maišelių nesivežioja ir nesinešioja - užsukę į parduotuvę perka vis naują. Taigi, vargu ar iš naujosios tvarkos išspausime kokią nors apčiuopiamesnę naudą gamtai.

Teisybės dėlei: parduotuvėje buvo alternatyva - mažyčiai, balti, iš kažkokios neaiškios medžiagos pasiūti daugkartiniai maišeliai. Kainuoja devyniolika centų. Bet dėl daugkartiškumo kyla abejonių.

Jeigu lyginsime su vieną centą kainuojančiu plastikiniu maišeliu, devyniolika centų kainuojantį daugkartinį maišelį, kad jis atsipirktų, turėtume panaudoti devyniolika kartų. Deja, tai visai nerealu. Geriausiu atveju panaudosi keletą kartų. Į tokį maišelį įdėjus bulvių ar gabalą šlapiuojančios fasuotos mėsos, jis tarnaus tik vieną kartą apsipirkti.

Maišelių apmokestinimo istorijoje kyla ir dar vienas logiškas klausimas. Kodėl draugiškumas gamtai pradėtas rodyti būtent nuo tokios smulkmės? Juk plastikinis maišelis - vienas mažiausių plastiko gaminių.

Taip, negerai, kad tie maišeliai kartais mėtosi pajūryje ir jūroje, paupiuose ir upėse, miškuose, kad jie ilgai nesuyra. Čia jau mūsų sąmoningumo problema. Tačiau tuose pačiuose prekybos tinkluose daugybė prekių yra plastiko pakuotėse. Ar jos mažiau kenkia gamtai už maišelius?

Skaičiuojama, jog kiekvienas europietis per metus išmeta apie 180 pakuočių atliekų. Būtent joms tenka 39,9 procento viso pagaminamo plastiko. 9,8 proc. jo tenka statybų sektoriui, 9,9 proc. - automobilių pramonei, 6,2 proc. - elektros ir elektroninei įrangai, 3,4 proc. - žemės ūkiui ir 4,1 proc. - namų apyvokos ir sporto prekėms.

Tuo tarpu perdirbama tik 32,5 procento visų plastiko atliekų. Didžioji dalis - 42,6 proc. - panaudojama energijos gavybai, 24,9 proc. nugula sąvartynuose.

Sąvartynuose, matyt, atsiduria tos plastiko atliekos, kurias į konteinerius išmetame su mišriomis buitinėmis atliekomis. Ir didžiąją jų dalį sudaro tikrai ne plastiko maišeliai, kuriuos daugelis sąmoningų žmonių panaudoja antrą ir trečią kartą, jeigu tas maišelis švarus, o būtent pakuotės nuo mėsos, žuvies, varškės, grietinės, pieno ir kitų gaminių.

Jas į plastiko atliekų konteinerius galėtum mesti tik švariai išplovęs, o žmonės tam nenori leisti nepigiai kainuojančio vandens ir gaišti savo laiko. Nebent pakuotes supirktų kaip superka plastikinius butelius.

Pastačius taromatus, surenkama rekordiškai daug plastiko taros. Jeigu kas ją ir išmeta į konteinerius ar palieka parkuose, atsiranda sanitarų, kurie mikliai surenka ir parduoda. Tik vargu ar pirkėjas norėtų antrą kartą mokėti už pakuotę, kurios kainą jau ir taip gamintojas įkalkuliuoja į mokamą sumą už gaminį?

Kita priežastis, kodėl tos pakuotės nesurenkamos, matyt, ta, jog perdirbti plastiką brangiai kainuoja ir nepakankama perdirbto produkto kokybė. Todėl vis garsiau kalbama, jog šią problemą gali išspręsti žiedinė ekonomika ir perėjimas prie biologiškai skaidžių bei kompostuojamų plastikų.

Galbūt per kelerius metus priprasime kasdien nešiotis po kokią dešimtį medžiaginių maišelių, kad, po darbo užbėgę į prekybos centrą, nusipirktume reikalingų produktų.

Bet tik tokiu atveju, jei mokamų plastikinių maišelių prekybos centre iš viso nebus. O kol kas pirkėjai vis tiek juos naudos. Vieni iš skubėjimo. Kiti bijos pasirodyti su savo terbelėmis juokingi. Tretiems tas vienas centas už maišelį, kurį grįžę išmes į šiukšliadėžę, tiesiog nieko nereiškia.

Tikrų altruistų, prisidėsiančių prie plastiko naudojimo ribojimo, bus gal vienas iš dešimties. Juolab kad gramą sveriantis maišelis, palyginti su per metus išmetamais šimtais milijonų tonų plastiko, tėra smulkmė.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder