Vienintelis toks restoranas Lietuvoje: platesnių šypsenų nesutiksite niekur kitur, o darbuotojų istorijos – įkvėps

Plačiai besišypsantis Evaldas

Susipažinkite su Evaldu Dakševičiumi, kuris kasdien apsivilkęs uniformą kimba į darbus restorane „Pirmas blynas“. Kaip pasakoja Evaldas, jo kelionė čia prasidėjo 2020 metų gegužę – tąkart jis tapo praktikantu, o 2023-ųjų balandį – darbuotoju. Kuruojamas socialinių darbuotojų jis puikiai atlieka visus restorane būtinus darbus.

„Viską darau – aptarnauju, virtuvėje padedu, šiukšles nešu, tualetus valau, indus plaunu. Viską darau. Buvo sunku, bet aš po truputį, po truputį išmokau“, – pasakoja E. Daškevičius.

Vis dėlto, kaip sako Evaldas, maloniausia jam – suktis virtuvėje ir padėti gaminti blynus.

„Aš išmokau tai daryti mokykloje, nes aš mokyklą lankiau iki tol. Ten buvo viena technologijų, staliaus specialybė, su medžio darbais, o kita – virėjo. Ir pradėjau gaminti čia, padėjau gaminti blynus“, – prisimena pašnekovas.

Paklaustas, ar kone kasdien sukantis tame pačiame restorane niekada nekilo noras išbandyti kažką naujo, įsidarbinti kitoje įmonėje ar netgi kitame sektoriuje, Evaldas tvirtai pabrėžia, kad tokių minčių jam nekyla. Tai – čia dirbančių darbuotojų bruožas, kuriuo galėtų pasigirti tikrai ne kiekvienas Lietuvos darbdavys.

„Ne, čia geriau būtų. Pirma, man čia labai patinka. Antra, čia yra pažįstamas kolektyvas, draugai, socialinės, vadovai. Mane džiugina, ramina, padeda visi“, – sako E. Daškevičius.

Evaldas netgi savarankiškai mokosi anglų kalbos, kad dažnai čia užsukančius turistus galėtų aptarnauti pats, be niekieno pagalbos. Jis uoliai išstudijavo patiekalų meniu, kad atvykėliams jį galėtų be vargo pristatyti.

„Sour pancakes, sweet pancakes, salad, daily specials, drinks: coffee, tea, cold drinks, special drinks. Čia iš anglų kalbos“, – nedvejodamas išpyškina E. Daškevičius.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad su lietuviškai kalbančiais klientais bendrauti jam sekasi lengviau. O visus atvykėlius jis pasitinka su plačiausia šypsena, kuri kiekvieną atvykėlį įkvepia ir nuteikia geroms patirtims. Kaip sako jis, liūdėti jam paprasčiausiai nėra dėl ko: „Nes turiu savo šeimyną gražią, jie mane ramina, padeda, šuniuką turiu, galiu padėti, nes išmokau gražius dalykus daryti.“

Be darbo restorane, Evaldas turi ir ne vieną mėgstamą veiklą. Be to, begalę svajonių: „Aš patapau saulyte, nes aš moku šypsotis stipriai, džiaugtis gyvenimu, padėti visiems: žmonėms, vaikams mažiems, gyvūnams. Kažkada norėjau būti veterinarijos gydytoju, kariu, dainuoti, būti žvaigžde, kaip Grūdas, bet dabar restorane man irgi labai gerai.“
 

Restorano į nieką kitą nenorintis iškeisti Dominykas

Kartu su Evaldu „Pirmo blyno“ restorane sukiojasi dar viena šviesi asmenybė – Dominykas Damkauskas, kuris šį restoraną atrado draugo Tito dėka, dar tada, kai restoranas veikė kitoje vietoje. Šiandien „Pirmas blynas“ jau dvejus metus džiaugiasi įsikūręs bažnyčioje.

„Ji vadinasi Ramintojos mergelės ir kunigas Algirdas Toliatas ją remia. Restoranas čia jau dvejus metus. O aš kartu su „Pirmu blynu“ esu jau penkerius metus“, – pristato save D. Damkauskas.

Dominykas pasakoja, kad čia jam, kaip ir Evaldui, reikia atlikti begalę darbų: „Šiukšles išmesti, kartais virtuvėje plauti indus, aptarnauti žmones ir man tas patinka.“

Tačiau jam, priešingai nei Evaldui, labiau patinka aptarnauti klientus ir su jais bendrauti, nei dirbti virtuvėje.

„Todėl, kad čia mano poreikiai.“ – O kaip tau sekasi bendrauti su tais žmonėmis? – „Ačiū, gerai, svarbiausia, kad ateina. Pasakau jiems, kokia čia vieta, jeigu žmonės nori apsižiūrėti, tegul apsižiūri. Jeigu nori valgyti, prašome prie staliuko. Aš paimu meniu, ateinu, paaiškinu, pasakau, žmonės kartais žino, kartais užmiršta, kur čia raidė užrašyta ir visą laiką tas pats.“ – O klientai nuolat tie patys, ar būna ateina naujų, nematytų? – „Būna kartais ir seni sugrįžtantys, būna ir naujų. Pirmiausia prasidėjo nuo vasaros, kai čia atsikraustėme, ir tada, kas pirmas atėjo – užsieniečiai, nes ši bažnyčia traukia užsieniečius.“

Nors Dominykas darbu tikrai nesiskundžia ir viskas čia jam puikiai sekasi, jis neslepia, kad kartais būna ir nesėkmių, kurias vertina itin rimtai: „Dirbam ir nepamatom, kad sudūžta, ką mes gauname – sudaužome, bet tai nėra gerai ir ne pirmas kartas, bet taip buvo anksčiau.“ – Bet turbūt visiems taip nutinka, visuose restoranuose. – „Ne visuose, kažkodėl tik šiame.“ – Aš manau, kad visur taip būna, visur būna nesėkmių. – „O aš tai nenoriu taip sakyti…“

Vis dar nesupranta, kodėl verslai nenori darbinti žmonių su negalia

„Pirmo blyno“ įkūrėjas atvirauja, kad maitinimo sektoriuje sunku visiems – ne išimtis ir jo kuruojamas verslas. Jis pasakoja aukojantis daug savo laiko, dirbantis kone kasdien. Tačiau jis nesupranta, kodėl kituose sektoriuose veikiantys Lietuvos verslai vis dar bijo įdarbinti žmones su negalia. Pasak pašnekovo, jo darbuotojai čia sukasi nepriekaištingai, o noru darbuotis dega labiau nei bet kuris kitas.

„Jeigu aš žiūrėsiu į mūsų kolegas, į mūsų darbuotojus, tai jie tokie motyvuoti. Kai mes pradėjome, mes dirbome 4 ar 5 dienas, pirmadienį užsidarėme, nedirbome, o darbuotojai sekmadienį man rašė: ar galiu rytoj ateiti į darbą? Aš turėjau sakyti, kad gal ne, durys uždarytos, mes nedirbame. Jie sakė: oi, kaip gaila!“ – sako restorano „Pirmas blynas“ įkūrėjas Timas van Wijkas.

Pasak Timo, kiekvienas darbuotojas privalo būti motyvuotas, o įgūdžių jie išmokomi čia – todėl jokių kitų reikalavimų jis būsimiems darbuotojams neturi. Darbo vieta ir užduotys čia pritaikomos pagal kiekvieno individualius poreikius – tereikia atrasti darbuotojo stipriąsias puses.

„Nė vienas iš mūsų darbuotojų neturėjo praktikos, jie ėjo į mokyklą, vėliau – sėdėjo namuose, tad nebuvo jiems galimybių praktikuotis, kažką daryti, tai mes buvome tas pirmasis darbas, pirmasis bandymas ir mums pavyko. Darbdavys dažnai galvoja, kad mums reikia to žmogaus, jis turi turėti tą ir tą, žinoti tą ir tą, ir tą – tai labai sumažina galimybes surasti. Bet jeigu sakysi, kad reikia gero žmogaus – tada surasti bus lengva. Mes taip ir dirbame“, – teigia pašnekovas.

Vis dėlto, Timas atvirauja, kad surasti virtuvės šefą nėra lengvoji užduotis – reikia ramaus būdo, mokančio dirbti su negalia žmogaus. Koją kiša ir socialinių darbuotojų paieškos. Prieš dvejus metus restorano savininkas patyrė didžiulius sunkumus, ieškodamas socialinių darbuotojų.

„Įkėlėme skelbimą, kad ieškome socialinio darbuotojo, kuris turi būti ne tik socialinis darbuotojas, bet ir mokėti dirbti restorane: galbūt kartais tvarkyti stalus, atnešti patiekalus, ruošti kavą prie baro. Sulaukėme komentarų, kad ieškome tarno, nes prašome socialinio darbuotojo ne tik atlikti savo funkcijas, bet dar ir ruošti kavą.

Manau, kad tai lemia kultūriniai skirtumai – mano šalyje socialiniai darbuotojai rodo pavyzdį, motyvuoja, stengiasi, kad žmonės tobulėtų. Nenoriu generalizuoti, bet Lietuvoje įžvelgiu kitokį požiūrį – socialiniai darbuotojai ne visada nori aktyviai dalyvauti veikloje, motyvuoti ir daryti tai, kas jiems nepriklauso“, – sako restorano įkūrėjas.

„Pirmame blyne“ šiuo metu darbuojasi 11 darbuotojų, iš kurių 9 turi įvairaus tipo negalią.