Jeigu Lietuvoje būtų išauginama daugiau žemės ūkio produktų, maistas parduotuvėse kainuotų gerokai pigiau, įsitikinęs Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.
Tačiau pastaraisiais metais žemės ūkio gamyba Lietuvoje traukiasi, o parduotuvėse vietinius maisto produktus išstumia brangesnė importinė produkcija.
Žemdirbių atstovo nuomone, tokia padėtis susiklostė dėl trumparegių ir neišmintingų valdančiųjų politinių sprendimų.
„Jeigu Lietuvos žemdirbiai gamintų daugiau, maistas parduotuvėse būtų pigesnis. Tai labai akivaizdžiai rodo statistika. Ieškant priežasčių, kodėl ir kiek maistas brango, matome, kad Lietuvoje pagamintas maistas brango mažiau negu į Lietuvą importuotas maistas“, – teigė R. Juknevičius.
Lietuvoje pagamintas maistas brango mažiau negu į Lietuvą importuotas maistas.
Ūkininkų lyderis Lietuvos žemės ūkį lygina su medžiu, iš kurio atsišakojusios kelios gyvos šakos.
„Daugelyje gamybos segmentų Lietuva prarado konkurencinį pranašumą ir galimybes tiekti maistą. Tuose segmentuose atsiranda galimybės maisto importuotojams veikti vis laisviau, nes vietinės konkurencijos neliko“, – sakė ūkininkas.
Raimundas Juknevičius: Lietuvoje žaliasis kursas kreipiamas ne žemės ūkio palaikymui, o gamybos mažinimui – kad būtume „žalesni“ augindami mažiau augalų, laikydami mažiau gyvulių. BNS foto
R. Juknevičius tvirtina, kad Lietuvos žemės ūkio subjektai, kurie gamina maisto medžiagas, nereikalauja ypatingų sąlygų, o tokių pačių galimybių, kokias turi žemdirbiai kitose ES šalyse.
Pavyzdžiui, didžiausią spaudimą Lietuvos rinkai daranti Lenkija savo žemės ūkio gamybai iš ES fondų ir nacionalinio biudžeto skyrė neproporcingai didesnę sumą nei Lietuva.
Visos lėšos – pelkėms atkurti
Pasak R. Juknevičiaus, pavasarį žemdirbių atstovai buvo susitikę su premjere Ingrida Šimonyte, tačiau į jų pasiūlymus nebuvo atsižvelgta.
„Tiesiog yra tokia Lietuvos politikų pasirinkta strategija. Jos esmė ta, kad nebuvo investuojama į žemės ūkio gamybos palaikymą, maisto PVM mažinimą“, – sakė jis.
Iš ES Ateities ekonomikos DNR plano (DNR) ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo (RRF) Lietuvą pasiekė įspūdingos pinigų sumos, tačiau žemės ūkis iš jų negavo beveik nieko.
„Iš DNR fondo lėšos pasiekė Lietuvos žemės ūkį, bet Lietuva iš Lietuvos biudžeto prisidėjo minimaliai.
Kai tuo tarpu ES nuostatos formuojant tą fondą buvo tokios, kad galima nacionalinėmis lėšomis prisidėti visu šimtu procentų, tai yra dvigubai tiek, kiek skyrė ES.
Lietuva nematė reikalo skirti žemės ūkiui, manydama, kad žemės ūkis yra pakankamai finansuojamas iš ES Kaimo plėtros programos ir kitų fondų“, – teigė R. Juknevičius.
Iš RRF fondo, skirto gaivinti ekonomiką po pandemijos, žemės ūkis irgi beveik nieko negavo. „Matyt, Lietuva manė, kad žemės ūkis nėra ekonomika ir jo todėl gaivinti nereikia“, – svarstė ūkininkų lyderis.
Iš RRF Lietuvai numatytų 2,225 mlrd. eurų žemės ūkiui tiesiogiai skirta tik 16 mln. eurų – pelkėms atkurti.
Iš RRF Lietuvai numatytų 2,225 mlrd. eurų žemės ūkiui tiesiogiai skirta tik 16 mln. eurų – pelkėms atkurti.
Žemės ūkio ministerija siūlė numatyti 124 mln. eurų ir finansuoti daugiau projektų, tačiau lėšos sumažintos argumentuojant, kad žemės ūkis gali gauti finansavimą iš kitų programų.
„Kas liko žemės ūkiui, yra pelkių atkūrimas, iš vienos pusės gali mažinti dujų išmetimus, iš kitos didinti absorbavimo pajėgumus“, – tuomet aiškino žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.
R. Juknevičius ironizavo, kad Lietuvai nereikia žemės ūkio, o reikia pelkininkystės.
Nebeįperka įprasto maisto
Premjerė pavasarį žemdirbius ramino, kad situacija valdoma – nors maistas brangsta, pavojaus, kad maisto neįpirks socialiai pažeidžiami žmonės, nėra.
Tačiau ūkininkų lyderis atkreipė dėmesį, kad tuo metu vartojimas nesitraukė, nes didžioji dalis visuomenės turėjo pakankamai piniginių atsargų ir pirko produktus aukštesnėmis kainomis, todėl valstybė gavo pildomų pajamų iš surinkto pridėtinės vertės mokesčio (PVM).
Premjerė esą matė, kad iš to perpildyto biudžeto nebus problemų paremti pensininkus, kitas socialiai pažeidžiamas grupes, kad nesusidarys tokia situacija, kad dalis piliečių nebeįperka maisto.
„Tačiau per pusmetį situacija dramatiškai pasikeitė. Vartojimas traukiasi. Įprastą maistą didesnėmis kainomis jau per brangu pirkti ir vidutines pajamas gaunantiems žmonėms.
Todėl vis daugiau perkama iš pigesnių segmentų – vietoje brangios jautienos renkamasi pigiausia paukštiena, pigiausi makaronai ir t.t.
Paties maisto irgi nuperkama mažiau“, – pastebėjo R. Juknevičius.
Įprastą maistą didesnėmis kainomis jau per brangu pirkti ir vidutines pajamas gaunantiems žmonėms.
Ūkininko nuomone, šiuo metu valstybė instrumentų daryti poveikį maisto kainoms jau nebeturi – dėl prognozuojamos recesijos į biudžetą numatoma surinkti mažiau pinigų, o pagalba, jeigu būtų skiriama, teks tiems, kurie maisto nebeįpirks.
„Akivaizdu, kad dabar Lietuva jau prarado galimybes padėti žemės ūkiui“, – sakė R. Juknevičius.
Nevienodos sąlygos
Ūkininkų lyderis aiškino, kad Lietuvos žemės ūkio subjektai, kurie gamina maisto žaliavas ir produktus, nereikalauja ypatingų sąlygų, o tokių pačių galimybių, kokias turi žemdirbiai kitose ES šalyse.
Didžiausią spaudimą Lietuvos rinkai daranti Lenkija iš RRF fondo skyrė daug daugiau lėšų.
„Jei skaičiuotume, kiek žemės ūkio gamybą iš RRF parėmė Lenkija, tai Lietuva, siekdama sudaryti vienodas konkurencines sąlygas su lenkais, proporcingai turėjo iš RRF skirti iki 180 mln. eurų, o neskyrė iš esmės nieko“, – skaičiavo ūkininkų atstovas.
Pasak jo, būtent dėl nelygiavertės konkurencijos dabar Lietuvoje traukiasi pieno gamyba, kiaulininkystė.
„Mažiau nei prieš dešimtmetį Lietuva gamino 60 proc. daugiau kiaulienos negu suvartojo, ją eksportavo. Dabar 60 proc. kiaulienos importuojame“, – pastebėjo R. Juknevičius.
Vokiečiai – protingesni?
Lietuvos ūkininkų lyderis pasakojo, kad Vokietija, kitaip nei Lietuva, supranta ir savo žemės ūkio gamybos svarbą, ir ES žaliojo kurso politikai teikiamų lėšų paskirtį.
Vokietijos politikai rado būdų paremti ir žaliąjį kursą, ir savo ūkininkus – finansiškai remia pažangios žemės ūkio technikos įsigijimą.
O Lietuva žaliąjį kursą dažniausiai suvokia tik kaip įvairių ribojimų ir draudimų politiką.
Lietuva žaliąjį kursą dažniausiai suvokia tik kaip įvairių ribojimų ir draudimų politiką.
Kad Vokietija skiria lėšų iš ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo, esą labai pasijuto antrinėje žemės ūkio technikos rinkoje.
„Anksčiau Vokietija buvo nereikšmingas naudotos žemės ūkio technikos tiekėjas į Lietuvą, nes vokiečiai neišlaidauja, parduoda, kai technika labai sena.
Kokybiškesnės technikos įsigydavome iš kitų šalių. Kai Vokietija pradėjo skirstyti RRF lėšas, į Lietuvą pradėjo važiuoti gero lygio mažai naudota žemės ūkio technika: mineralinių trąšų purkštuvai ir kita“, – pasakojo R. Juknevičius.
Kai Vokietija pradėjo skirstyti RRF lėšas, į Lietuvą pradėjo važiuoti gero lygio mažai naudota žemės ūkio technika.
Pradėjus aiškintis, kas atsitiko, žemdirbiai sužinojo, vokiečiai RRF lėšas investuoja į tręšimo skaitmenizavimą, kad technika atitiktų žaliojo kurso reikalavimus, kad būtų tręšiama optimaliai, neišlaidaujant, tik ten kur reikia ir kiek reikia.
„Vokiečiams ūkininkams tai suteikė konkurencinį pranašumą.
Jie nėra dabar verčiami sumažinti gamybą, kuria tapo draugiškesnė aplinkai. Aukštesnio lygio technologija leidžia su mažiau pasiekti daugiau“, – aiškino ūkininkų atstovas.
R. Juknevičius piktinosi, kad Lietuvoje žaliasis kursas kreipiamas ne žemės ūkio palaikymui, o gamybos mažinimui – kad būtume žalesni augindami mažiau augalų, laikydami mažiau gyvulių.
„Lietuvoje mažėja žemės ūkio produkcijos vietinė gamyba.
Daržovėmis lietuvaičius aprūpiname tik 40 procentų. Netgi bulvių, kurių lietuviai tikrai priaugindavo tiek, kad aprūpindavo kaimynines rinkas, dabar užsiaugina mažiau negu 80 procentų. Praradome ne tik užsienio rinkas, tapome nekonkurencingi vietinėje rinkoje“, – apgailestavo R. Juknevičius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą