Ar grąžinsime Kretingos miestui jo gimimo liudijimą – rotušę

Tuo tikslu šio judėjimo atstovai surengė pažintinę kelionę į kaimyninės Latvijos Bauskės miestą, kur ant mūro liekanų prieš dešimtmetį buvo atstatyta rotušė, istorikų nuomone, labai panaši į stovėjusią Kretingoje.

Atstatyti kainavo per 600 tūkst. Eur

Bauskė – vos 10 tūkst. gyventojų turintis Kuržemės regiono miestelis, nuo Lietuvos sienos nutolęs 20 km.

Stebėtina, kaip dviejų upių – Mūšos ir Memelės – santakoje pradžią gavusio miestelio žmonės ne tik išsaugojo, bet ir gebėjo atkurti savo turtingos istorijos objektus – mūrinę viduramžių pilį ir rotušę, o nunykusios sinagogos vietą paženklinti originalia menine kompozicija.

Lyg rožinė lelija Bauskės centre, į kurį iš keturių pusių, kaip ir Kretingoje, suveda keliai, išnyra senoji rotušė, pradėta statyti 1616 m.

Iš pradžių joje rezidavo hercogas, vėliau burmistras.

Apie 1840-uosius metus, caro valdžiai siekiant ištrinti buvusius miesto savivaldos pėdsakus, rotušė buvo apgriauta – pašalintas bokštas, nuardyta viršutinė dalis, tik apatinis aukštas naudotas kaip gaisrinės sandėlys.

Tokia vargana Bauskės rotušės išnara stovėjo ligi mūsų laikų, kol 2010–2011 m., miesto mero Raičio Abelnieko iniciatyva, architektei Irenai Bakulei parengus projektą, 800 kv. m trijų aukštų rotušė vėl iškilo visu grožiu.

Renovacijos darbai kainavo per 600 tūkst. Eur, didžiąją jų dalį padengė ES fondai.

Šiandieną Bauskės rotušėje veikia Turizmo informacijos centras, Svorio ir mato vienetų muziejus, o antras ir trečias aukštai skirti Civilinės metrikacijos skyriui bei reprezentacijai – pagerbti nusipelniusius miestiečius, gabius mokinius, priimti svečius.

Erdvėse atkurtas renesanso laikmečio interjeras su senoviniais baldais, indais, šviestuvais, didikų portretais, olandų meistrų gobelenu, – visa tai pirkta antikvariatuose, išskyrus išlikusį 1615 m. Bauskės meistrų sukurtą labai retą, Paskutinįjį teismą vaizduojantį, litografijos kūrinį iš 12 dalių, kurį aukcione, surinkę pinigus, išpirko patys miestelio gyventojai.

Dauboje išlikę rotušės pamatai 

Kretingos muziejaus istoriko, rajono Garbės piliečio Juliaus Kanarsko žodžiais, Kretingoje būta labai panašios rotušės, šios ilgis – 36 m, plotis – 26 m.

Jos pamatai išlikę dabartinės aikštės dauboje, po žeme, o viršum jų – dar ir mažesnių parametrų cerkvės pamatai. Ši, caro valdžios taip inicijuota tam, kad užgožtų ir ištrintų miesto savivaldos atminimą.

„Nepriklausomybės pradžioje buvo atlikti archeologiniai tyrimai, archeologas Raimondas Pranaitis rado rotušės pamatus, o tarp vertingiausių artefaktų – 1621 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos laikais kaldintą pusantroką (kitaip – poltoraką, arba sidabrinę 1,5 grašio monetą), kuri saugoma Kretingos muziejuje. Rotušės pagrindinė ašis buvo atgręžta rytų–vakarų kryptimi (į dabartinius „Senukus“), o pagrindinis įėjimas – nuo katalikų bažnyčios ir dabartinio paminklo J. K. Chodkevičiui pusės“, – pasakojo istorikas.

Kokia iš tikrųjų buvo rotušės išorė, tiksliai nėra žinoma, sprendžiama pagal išlikusį piešinį, nors ant jo užrašyta – Plungė.

Tačiau, J. Kanarskas mano, kad autorius tiesiog apsiriko – Plungė tuo metu tokių statinių neturėjo, o piešinyje pavaizduota aplinka – pranciškonų bažnyčia, kaimo kapinės kitapus upės, – o ir aprašas leidžia identifikuoti mūsų miestą su rotuše jo centre.

Virš rotušės pamatų – cerkvė 

Rotušės pirmame aukšte buvę sandėliai, kuriuose pirkliai saugojo į turgų atvežtas prekes, o patys apsigyvendavo svečių namuose – šie stovėję dabartinės evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje.

Sandėlyje taip pat stovėjo svarstyklės: jei turgaus metu kildavo įtarimų, kad pirkėjus galėjo apgauti, šie ten pat galėdavo pasitikrinti prekių svorį.

Viduryje buvo įrengta kalėjimo patalpa, kurioje laikyti prasikaltę miestiečiai. Antrame aukšte – posėdžių salė, kur vykdavo magistrato ir teismo posėdžiai, taip pat buvo įrengta miesto mokykla.

Ties pastato viduriu kilo bokštas su varpu, kuris mušė tik ypatingais atvejais, už neteisėtą skambinimą galėdavo ir bausti. Varpą, kaip ir miesto viešąją tvarką rotušėje posėdžių metu, prižiūrėdavo sargybiniai. 

„Mano, kaip istoriko, nuomonė – aiški: rotušę reikia atkurti, kad primintų apie miesto formavimąsi, kad Kretinga susigrąžintų senamiesčio dvasią.

Rotušė – mūsų miesto reliktas, savivaldos simbolis. 1845 m. rotušė buvo nuardyta, nes nebeliko savivaldos, o raudonos mūro plytos parduotos už 60 sidabro rublių.

Atkūrę rotušę, parodytume pagarbą savo miestui ir tiems, kurie jį kūrė, rūpinosi žmonėmis.

Tęsdami tradiciją, rotušėje galėtume įrengti mero rezidenciją, posėdžių salę, kur vyktų iškilmingi posėdžiai, būtų pagerbiami miesto žmonės, taip pat perkelti Civilinės metrikacijos skyrių. Bet tai reikėtų išdiskutuoti“, – įsitikinęs J. Kanarskas. 

Ragino skubotai nesugadinti aikštės

Pasak judėjimo „Kretingos aikštė“ atstovės muziejininkės Jolantos Klietkutės, istoriškai Bauskė įėjo į Livonijos teritoriją, kuri J. K. Chodkevičiaus laikais priklausė Abiejų Tautų Respublikai, todėl logiška, kad abiejuose miestuose – Kretingoje ir Bauskėje – buvo suformuotos panašios renesansinio tipo aikštės su pagrindiniu miesto savivaldos simboliu – rotuše. 

„Įsiminė Telšių miesto architekto Algirdo Žebrausko žodžiai, kad Kretinga Lietuvoje yra vienintelis miestelis, išsaugojęs neužstatytą renesansinę aikštę.

Rotušė – tarsi širdis bendroje miesto kraujotakoje. Jis ragino nesugadinti aikštės neapgalvotais statiniais, o atkurti rotušę palaipsniui.

Tuomet turėsite europinio lygio miestą, ragino jis“, – J. Klietkutė akcentavo, kad dėl to su bendraminčiais jau antrąkart organizavę pažintinę išvyką į Bauskę, kad žiniomis pasidalintų su kretingiškiais ir uždegtų juos rotušės atkūrimo idėja.

Jai antrino bendruomenės „Kretingos aikštė“ entuziastas Rimantas Radzevičius: „Suprantama, dėl lėšų stygiaus sudėtinga rotušę atstatyti iškart, galbūt pradžiai užtektų įamžinti jos vietą: atidengti pamatų perimetrą, o ant jo užrašyti svarbias magistrato įkūrimo datas – kada pastatyta rotušė, kiek laiko stovėjo, kaip jos atminimą ištrynė okupantai, siekę, kad į užmarštį nueitų Jonas Karolis Chodkevičius, ir kad parodytų, jog esame tik pilkas sovietmečio miesteliūkštis.

Man, kaip kretingiškiui, rotušė yra tarsi mūsų tautinės savimonės augimo ženklas, teisingumo atstatymo aktas.

Jei susitelkę negalime rotušės atstatyti patys, bent pažymėkime jos vietą – galbūt mūsų vaikai už mus norės tai padaryti.“

Deimantas – nenušlifuotas ir nepanaudotas

Šv. Pranciškaus onkologijos centro vadovė ir buvusi ilgametė Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė neslėpė baltai pavydinti latviams, kad toks mažas Bauskės miestelis sugebėjo pasirūpinti savo istorija, o dabar pritraukia srautus turistų, tarp jų – nemažai ir iš Lietuvos. 

„O kuo gi Kretinga blogesnė? Visi Lietuvos miestai ir miesteliai tvarkosi, stengiasi išryškinti savo unikalumą, o mes turime renesansinę aikštę – lyg nenušlifuotą deimantą, bet nesugebame juo pasinaudoti.

Atstačius rotušę, centras atgytų: aplink susispiestų lauko kavinukės, vyktų gatvės muzikos vakarai. O ir svečiams nereikėtų aiškinti, kurgi yra ta rotušė Rotušės aikštėje“, – įsitikinusi A. Kerpytė.

Kretingos rajono vicemerė Vaida Jakumienė sakė, kad Rotušės aikštės renovacijos idėja dar gvildenama, išklausomi įvairūs pasisakymai.

„Yra ir rotušės atstatymo skeptikų, kurie motyvuoja tuo, kad aplink aikštę neišlikę kitos senosios architektūros, bažnyčios ir vienuolyno kompleksas – atokiau.

Tačiau negalime užkirsti kelio ir kitokioms idėjoms: turime diskutuoti, išklausyti visas nuomones ir nuspręsti kartu. Iš principo labai džiaugiuosi iniciatyvine grupe „Kretingos aikštė“, kad jie turi savo idėją ir viziją, jų kryptingai laikosi ir stengiasi pateikti jas visuomenei“, – tvirtino vicemerė.

---

„Rotušė – tai mūsų savivaldos ženklas. Ženklas, kad Kretinga nebuvo kažkoks gilius kaimas, kad turėjo magistratą, turėjo teisę, kad čia gyveno europietiškais civilizuotais pagrindais besitvarkanti bendruomenė.

Carinė valdžia Rotušės vietoje pastatė savo cerkvę, ištrindama net mažiausią prisiminimą apie laisvę ir savivaldą.

Sovietinė valdžia ėjo tuo pačiu keliu ir rotušės vietoje įrengė rusų karių kapines, o jas iškeldinus – fontaną.

Atmintis ir toliau sėkmingai trinama – vietoje objekto keliančio kretingiškių pasididžiavimo jausmą, miesto centre turime duobę“, – tvirtino muziejininkė Jolanta Klietkutė.