Tai yra logiška, bet kyla klausimas, kodėl reikia visiškai uždrausti verslinę žvejybą? Siūlyme vadovaujamasi dar vienu argumentu: žvejo bilietus perkantys mėgėjai sumoka daugiau mokesčių nei versline žvejyba užsiimančios įmonės.
Dėl ekonominio efekto galima rimtai padiskutuoti, nes neteko matyti kaip verslinės žvejybos uždraudimas paveiktų šalies biudžetą, pajūrio krašto viešo maitinimo ir apgyvendinimo verslą, kaip paveiktų pajūrio regiono gyvenimą ir t.t.. Uždraudžiant vieną sritį, neatsiejamai daromas poveikis kitoms sritims.
Uždraudus verslinę žvejybą, neabejotinai nukentės ne tik dešimtys iš kartos į kartą žvejyba užsiimančių šeimų, bet ir žuvies prekeiviai, tiekiantys ne šaldytą įvežtinę žuvį, o šviežią su visomis gerosiomis šviežios žuvies savybėmis.
Tikiuosi įstatymo projekto autoriai supranta, kad prekyba žuvimi yra verslo sritis, o ne privataus asmens. Ar pataisų teikėjai gali atsakyti į klausimą kaip šalies gyventojai bus aprūpinti šviežia žuvimi?
Ką darys mūsų pajūrio krašto restoranai, kurių šefų iš šviežios žuvies kuriamų šedevrų paragauti atvažiuoja turistai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų Europos ar pasaulio šalių. Turime ne vieną žvejų uostą ir šimtmečiais išvystytą žvejybai pritaikytą infrastruktūrą.
Visa Kuršių Nerija, Šilutės kraštas, Palanga ir ypač Šventoji – tai gyvenvietės, susikūrusios žvejybos amato dėka. Šis unikalus žvejybos kultūros pamatas, manau, yra mūsų valstybės saugotinos kultūros dalis.
Šiuo metu siekiama finansavimo atstatyti Šventosios uostą tradicinei priekrantės žvejybai. Visa tai eitų per niek?
Šie argumentai verčia rimtai susimąstyti, o ne beatodairiškai vykdyti populistiškaiskubomis prieš rinkimus duotus pažadus.
Tokie planuojami draudimai primena socializmo laikus, kai nesuvokiant kas yra džinsai, juos tiesiog draudė dėvėti.
Ar tokie drastiški sprendimai vienos iš verslo rūšies atžvilgiu, kai valstybė leidžia, o po to persigalvoja ir uždraudžia, skatina mūsų valstybėje rizikuoti ir užsiimti verslu? Kitas klausimas – ar tie draudimai, praktiškai pražudantys vieną verslo sektorių išspręs tas problemas, su kuriomis yra kovojama?
Įstatymo projekto motyvas iš esmės yra geras – išsaugoti žuvies populiacijas, kurios kiekiai mūsų vandenyse mažėja. Kiek ir kokių žuvų turime, kokių ir kiek mažėja?
Ar uždraudus verslinę žvejybą jos kiekiai atsigaus? Klausimų ratas platus. Ne emocijomis vadovaujantis, o konkrečiais faktais turi būti grindžiami valstybės sprendimai. Beje, žvejoja ne tik žmonės, žuvimi maitinasi ruoniai, vidaus vandenyse turime kormoranus, kurie žuvį medžioja taip pat tonomis.
Ar tikrai visi faktoriai yra žinomi ir pamatuoti, ar tikrai išsemtos visos priemonės didinat žuvų populiacijas?
Yra dar vienas labai didelis „žvejybinis“ kabliukas, apie kurį kažkodėl tylima. Tai, kad Lietuva žvejybos kvotomis dalinasi su Kaliningrado sritimi, t. y. Rusija. Tiesiog Lietuvai priskiriamas žvejybos kvotas pasiims kaimynai rusai. Ar tikrai to siekiame?
Reikia pripažinti, kad kiekvienoje srityje, kuo giliau į mišką, tuo daugiau grybų. Taip ir verslinėje žūklėje, o taip pat nei vienas sąžiningas žvejys - mėgėjas nepaneigs, yra netobulumų, sukčiavimų, sugautos žuvies statistikos klastojimo.
Ar tai tikrai parodo, kad tik verslinė žvejyba yra problema? Ne, tai rodo, kad šios srities valstybinė kontrolė bei reguliavimas yra silpnas ir neefektyvus.
Ką šioje vietoje galima padaryti dabar? Reikėtų visų pirma užtikrinti abiejų žvejojančių pusių veiklos kontrolę, peržiūrėti pagal esamą situaciją reguliavimo mechanizmą, galbūt peržiūrėti versline žvejyba užsiimančių bendrovių ir žvejų-mėgėjų skaičius. Neišskiriant nei vienų nei kitų.
Žinoma, uždrausti – paprasčiausia.
Nepalaikau nei vienos iš pusių. Tam, kad palaikyti vieną ar kitą sprendimą, reikia turėti išsamią informaciją. Teikiant tokio pobūdžio įstatymo pakeitimo projektą, kaip kad pateikė A. Gedvilienė, turėtų būti viešai ir labai aiškiai pateikta ne šališka, o patikima statistika bei argumentai.
Abiejų besiginčijančių pusių – verslinės žvejybos ir žvejų-mėgėjų, o ne vienos iš jų. Turėtų būti labai aiškiai įvardintas ekonominis efektas, poveikis regionams, apie kurių savarankiškumą trimituoja vos ne visos šalies politinės jėgos.
Tai veda prie minties, kad tokio klausimo sprendimui reikalinga rimta studija, mokslininkų išvados ir ilgalaikė strategija. Tokią informaciją reiktų pateikti visuomenei ir diskutuoti su ja. Neturint tokių žinių, visuomenė toliau priešinama.
Tik išsami ir moksliškai pagrįsta informacija padėtų Seimo nariams rasti ne drastiškus, o subalansuotus sprendimus, leidžiančius spręsti ne vienos pusės, o visų pusių klausimus: verslinės(amatinės) žvejybos, žvejų-mėgėjų, pajūrio krašto kurortinių miestelių maitinimo ir apgyvendinimo verslo, šviežios žuvies prekybos, žvejybos kultūros paveldo ir t.t..
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje jau turime istoriją, kai buvo sunaikintas Lietuvos žvejybinis laivynas.
Tai yra blogas ir pamokantis pavyzdys kaip nereiktų elgtis. Esame maža ir unikali valstybė globalaus pasaulio žemėlapyje, todėl klysti neturime teisės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą