Istorinėje vandenvietėje - muziejaus vizija (2)

Iš čiaupų bėgantis geriamasis vanduo yra tapęs tokiu įprastu kasdienės buities elementu, jog atrodo nė nevertas dėmesio. Tačiau pirmąjį giluminį gręžinį Lietuvoje turėjusioje Klaipėdoje vandens kelias yra išskirtinis ir turintis savitą, turtingą istoriją, išlikusius šimtamečius reliktus, kurie sudomintų ne tik miestiečius, bet ir užsienio turistus.

Pabaiga. Pradžią rasite čia

Vis garsiau kalbama, kad istorinė, Liepų g. esanti ir visuomenei neprieinama pirmoji vandenvietė galėtų tapti lankytinu objektu su muziejumi.

Šios minties nesikrato ir AB „Klaipėdos vanduo“ vadovybė, o gidai jau dabar tiesia tiltus ir tikina, jog industrinis, pramoninis paveldas - ant bangos, jis vis labiau masina naujų istorinių perliukų ieškančius smalsuolius.

„Nemirtingas“ variklis

Po rezervuaro pylimu driekiasi įdomios konstrukcijos technologinis tunelis (dabar jis - aklinai uždarytas dėl blogos būklės), kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo naudojamas kaip slėptuvė.

Ant paties pylimo galima išvysti unikalius visame mieste, neįprastai didelius kanalizacijos dangčius su bareljefiniais įrašais „Bopp &Reuther Mannheim“.

Jie puikuojasi ir ant senųjų hidrantų (vienas jų yra vandenvietėje, dar bent 3 - senamiestyje). Istoriškai tai yra įdomu, nes byloja apie dar 1872 m. vokiečių Carlo Boppo ir Carlo Reutherio Manheime įkurtą specialią vandens siurblių ir vožtuvų, sklendžių gamyklą.

Savo produkcija nuo 1900 m. ji aprūpindavo kone pusę pasaulio.

Dar vienas įdomus ir į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktas pastatas - senoji filtracinė, kuri veikė net iki 2013 m.

Yra išlikusi ir pačios pirmosios filtravimo duobės (baseino) vieta. Į ją būdavo priberiamas apie 2 metrų storio smulkių akmenukų sluoksnis, pro kurį pratekėdavo vanduo. Taip išvalytas jis keliaudavo į siurblinę, paskui - į vandens bokštą, iš kurio pasiekdavo gyventojus.

Filtravimo pastato rūsyje - inžinerinė retenybė: 1936 m. gamybos „Siemens“ siurblys su varikliu. Ant įrenginio iki šiol išliko firminės gamintojo plokštelės su informacija vokiečių kalba.

Galima tik stebėtis šio įrenginio kokybe ir amžiškumu, nes variklis buvo naudojamas 77 metus.

Įžvelgia potencialą

Pasidomėjus, kiek realios yra perspektyvos visuomenei atverti istorinės vandenvietės objektus, pritaikyti juos lankymui bei įkurti muziejų, AB „Klaipėdos vanduo“ gen. direktorius Benitas Jonikas „Vakarų ekspresui“ teigė, jog idėja - nepamiršta ir gyva.

„Buvo ieškoma finansavimo šaltinio. Jo neradus, šios idėjos laikinai atsisakyta, kadangi pagrindinė įmonės veiklos sritis - vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas, tad papildomos išlaidos gultų ant gyventojų pečių. Jei atsirastų norinčiųjų investuoti į šį projektą, idėją atgaivintumėme ir svarstytumėme visus galimus variantus. Nes suprantame, kad teritorija yra unikali, turime sukaupę istorinių reliktų, yra išlikę pastatai, tad visuomenei atverti tokią teritoriją būtų gražu“, - sakė jis.

„Pasibaigus karantinui galvojame rengti atvirų durų dienas pirmojoje vandenvietėje.“ Benitas JONIKAS, AB „Klaipėdos vanduo“ vadovasjonikas

 

Bendrovės vadovas pridūrė, jog vandentvarkos įmonės yra įkūrusios savo muziejus Šiauliuose, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Rygoje, Londone, Varšuvoje ir kt. miestuose.

Muziejus - vizija, tačiau ir be jo svarstoma galimybė tam tikromis proginėmis dienomis įsileisti smalsuolius.

„Kol kas teritorija nėra pritaikyta masiniam lankymui. Pasibaigus karantinui galvojame rengti atvirų durų dienas.

Pavyzdžiui, minint Tarptautinę vandens dieną kovo 22-ąją ar profesinę Vandentvarkos darbuotojų dieną gegužės 5-ąją pakviesti nedidelėmis grupelėmis miestiečius į teritoriją ir kartu su istorikais surengti ekskursijas po atviru dangumi supažindinant su vandentvarkos darbo ypatumais ir unikalia istorija“, - pasakojo B. Jonikas.

Paveldosaugininko Laisvūno Kavaliausko manymu, pirmoji vandenvietė yra vienintelė tokia sena visame Klaipėdos krašte.

„Labai įdomus objektas ir tikrai būtų naudinga jį parodyti visuomenei. Visų pirma, ten išlikę daug autento, o pati teritorija masina vien tuom, kad ne bet kas ten gali patekti. Žinoma, ateities perspektyvoje reikėtų pagalvoti, kaip paryškinti, akcentuoti įvairius istorinius reliktus.

Pavyzdžiui, atidengti senojo vandens bokšto pamatų likučius, o šalia pastatyti jo muliažą. Pačiame muziejuje, be originalios, senos įrangos, įvairių kitokių inžinerinio paveldo elementų, galima demonstruoti ir nuotraukas.

Ne tik prieškario, bet ir pokario istoriją atspindėti. Ypač atraktyvu būtų pritaikyti lankymui slėptuvę bei vandens rezervuarą, kuris yra išties labai įspūdingas“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

„Bėgant metams technologijos kardinaliai keičiasi, todėl senoviniai mechanizmai tampa vis įdomesni.“ Laisvūnas KAVALIAUSKAS, paveldosaugininkasKavaliauskas

Anot L. Kavaliausko, visoje Europoje, kituose žemynuose susidomėjimas istoriniu, pramoniniu paveldu didėja.

„Uostamiesčiuose naujam gyvenimui prikeliamos senos dirbtuvės, laivų statyklos, fabrikai. Kuriasi menininkų kolonijos, steigiami muziejai.

JAV ypač populiarūs yra auksakasių muziejai, kuriuose demonstruojama senovinė įranga. Yra ir garvežių depai, paversti lankomais objektais.

Visa tai yra labai įdomu žmonėms, nes bėgant metams technologijos labai sparčiai ir net kardinaliai keičiasi, todėl senoviniai mechanizmai, prietaisai, įrankiai ir kitoks technikos paveldas tampa vis atraktyvesnis, egzotiškesnis“, - pastebėjo paveldosaugininkas.

Niša turizmui

Klaipėdos kultūros ir turizmo informacijos centro vadovė Romena Savickienė tikino, kad pirmiausiai pačių klaipėdiečių susidomėjimas miesto techniniu paveldu išryškėjo per turizmo dienas.

Buvo organizuojamos ekskursijos po industrinį uostamiestį. Vietas, kurios istoriškai yra vertingos, bet į kurias laisvai nepateksi.

"Manau, jog pirmoji vandenvietė tikrai galėtų papildyti lankomų objektų sąrašą, tik reikėtų tinkamai suformuluoti temą, o kuriant muziejų jį padaryti kuo interaktyvesnį.

Tokį, į kurį norėtųsi grįžti su šeima. Vanduo turi galią, ši tema - labai dėkinga, tad galima prigalvoti įvairiausių žavių atrakcijų. Per žaidimus supažindinti su istorija, o ne tik statiškomis formomis.

Ateini, kažką pasuki, paspaudi, trykšta vandens čiurkšlė ir pan. Jei kažkokie objektai dėl saugumo negali būti atverti, galima rodyti nufilmuotus jų vaizdus ekrane.

Žinoma, čia - tik idėjos, nes suvokiame, jog pirmoji vandenvietė nėra apleista ir joje vyksta darbas“, - „Vakarų ekspresui“ komentavo turizmo specialistė.

„Vandens tema - labai dėkinga, tad galima prigalvoti įvairiausių žavių atrakcijų.“ Romena SAVICKIENĖ, turizmo specialistėSavickienė

Klaipėdiečiams ekskursijas vedanti gidė Ingrida Pociutė jau kreipėsi į „Klaipėdos vandens“ atstovus ir domėjosi galimybėmis vesti ekskursijas po pirmąją vandenvietę turistinėms grupėms.

„Žmonės įpratę lankyti dvarus, parkus, muziejus, o čia - kažkas ypatingo, netikėto, paslaptingo. Juk vandenį geriame kasdien, bet retai susimąstome, kokia jo kilmė, kaip vystėsi istoriniuose verpetuose vandentvarka. Pramoninis turizmas išties tampa vis patrauklesnis.

Būtų galima iš anksto suderinus su įmone vesti ekskursijas, lydint darbuotojui, šeštadieniais. Manau, miestiečiai ir su vaikais ateitų“, - svarstė ji.

Knygą apie Klaipėdos vandentiekio istoriją „Vanduo turi tekėti“ parašęs Linas Poška pastebėjo, jog pirmoji vandenvietė puikiai papildytų lankytinų objektų sąrašą Liepų gatvėje, kuri ir dabar yra tarsi muziejų promenada.

„Gatvės pradžioje - Laikrodžių muziejus, Karališkasis paštas su kariljonu, po to mus pasitinka Skulptūrų parkas su savo monumentais, už jo - Prano Domšaičio galerija, Dujų fabriko pastatų kompleksas, kuriame irgi bus senų automobilių muziejus.

Skerdyklos pastatas įdomus, nes atstatytas. Ir šioje savotiškoje muziejų alėjoje turime pirmąją vandenvietę, kurią pritaikius lankymui, įsteigus muziejų būtų pilnas komplektas. Technikos paveldas tikrai turi savo žavesio, kerinčio grožio.

Svarbu ir tai, jog įkūrus muziejų jis taptų gyvas, nes į jį pradėtų žmonės ar įmonės nešti įvairiausius su vandentiekio istorija susijusius rakandus, gal net nuotraukas, dokumentus. Tokiu būdu būtų išsaugota ne tik tai, kas jau yra, bet ir kas bus sukaupta“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

L. Poškos manymu, visas šias vizijas vienai bendrovei įgyvendinti būtų sudėtinga.

„Manau, prisidėti finansiškai ar kitaip galėtų ir privatus kapitalas. Gal net koks fizinis asmuo norėtų tapti muziejaus mecenatu.

Galima galvoti ir apie privačios ir viešosios partnerystės modelį, kuomet bendradarbiaujama su įvairiomis firmomis. Tarkime, mineralinio vandens pardavėjais. Arba santechnikos įmonėmis.

Svarbiausia - degti noru, tikėti idėja, ir sprendimo būdai ją realizuoti anksčiau ar vėliau surandami“, - tikino pokalbininkas.

Sidebar placeholder