Bet, kol pradėsime žvalgytis po dabar žymimą 17-uoju Smiltynės g. numeriu kurhauzą Nijolės Montvilaitės-Kairienės akimis, šiek tiek priešistorijos.
Brunhilda Miuler
Kuo žurnalistinis darbas įdomus? Todėl, kad nenuspėjamas. „Įbridusi“ į Smiltynę įvairiais kanalais prašiau atsiliepti jos buvusius gyventojus, o ir dabar gyvenančius joje. Atsiliepė. Bet - negausiai. Kai kuriuos irgi labai įvairiais būdais „atkapsčiau“ pati. Bet kad koks aidas pareitų iš „anos“, tarpukario Smiltynės, tikrai nesitikėjau.
O tas aidas atskardeno iš buvusio Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Gedimino Kantausko, emigravusio į Didžiąją Britaniją ir įsitvirtinusio Londone - jis pažinojo, o jo mama draugavo su kurhauze gyvenusia Brunhilda Miuler.
Jos tėvas buvo „Viktorijos“ viešbučio Klaipėdoje direktorius, gal ir savininkas - dalininkas? O Miulerių šeima gyveno Smiltynės kurhauze. Kol kas nesiplėsiu, nes daug ką teks aiškintis ir tikslintis. Pasakysiu tik tiek - Miulerių šeima į Vokietiją iš Klaipėdos pasitraukė 1940 m. Ką pavyks atkapstyti apie tuos Miulerius, gyvenusius kurhauze, tikrai papasakosiu. Bet kiek vėliau. Na, o dabar po kurhauzą dairysimės jau pokario metais.
Nuo Dzūkijos - į Klaipėdą
Po II pasaulinio karo Lietuvos negausūs laikraščiai mirgėte mirgėjo skelbimų, kviečiančių važiuoti į Klaipėdą valyti griuvėsių. Tie skelbimai pakliuvo ir į Petro Sorokos nuo Dzūkijos akis. Palaidojęs žmoną, likęs našlys su dviem vaikais - Julyte ir Juozuku - susigreibė juos ir sėdo į traukinį. Išdundėjo į Klaipėdą tų griuvėsių valyti.
Bet tas griuvėsių valymas buvo tik „laisvalaikis“. Na, toks privalomas. P. Soroka buvo įdarbintas pašte - apsauginiu. Mat, jis buvo dar I pasaulinio karo dalyvis, patekęs į rusų nelaisvę. Per 10 tos nelaisvės metų rusiškai buvo pramokęs. Tai pokarinėje Klaipėdoje, kai daugelio pradėjusių veikti grandžių viršininkais tapdavo rusų tautybės žmonės, ir dažniausiai - demobilizuoti kariškiai, buvo didelis pranašumas.
O apsauginio pareigos buvo labai atsakingos. Kai netrukus po karo pabaigos iš pašto pradžioje arkliais kinkytu vežimu siuntinius gabendavo į geležinkelio stotį, bet kada galėdavo būti užpulti plėšikų.
Vėliau pašte vairuotoju dirbo ir P. Sorokos sūnus Juozas. Apsauginis ir vairuotojas - tik etatų įvardijimas. Dirbo viską, kam tik rankų pristigdavo.
Sesutės Birutė ir Nijolė su mama Julija Montviliene.
Kaip žemaitis su dzūkaite kurhauze apsigyveno
Na, o ūgtelėjusi duktė Julija darbavosi „Trinyčių“ fabrike. Pokariu jaunimas ypač greit stengdavosi susiporuoti, nes dviese lyg ir lengviau nepriteklių metu gyventi. Kaip tėtis žemaitis nuo Kretingalės Vladas Montvila su mama Julija Sorokaite susiporavo, Nijolė Montvilaitė-Kairienė nežino.
„Manau, turguje susipažino, nes iš Klaipėdos gretimų miestelių ir kaimų, pasikinkę arklius, su vežimais į Klaipėdos turgų atidardėdavo - su lašiniais, smetona, pienu. O gal jau vėliau, kai tėvas darbo susirado Klaipėdos žvejų artelėje, ir Baltijoje pradėjo gaudyti menkes. Bet toje jūroje ištiko nelaimė, ir sužalotas tėtis buvo “komisuotas" dirbti krante.
Žodžiu, tėvai susiženyjo ir apsigyveno kažkokiame sandėliuke, kurį kažkas išnuomojo Žvejybos uosto rajone. O tuomet milicininkai zuidavo po butus ieškoti neregistruotų įnamių. Sandėliuke irgi apsilankė. Nepaisydami, kad jau buvome mudvi su sese gimusios, iškrapštė iš to sandėliuko. Ir - gyvenk, kaip nori ir kur nori.
Žinoma, tėvas į darbovietę - taip ir taip, aiškino lietuviškai, nes rusiškai nemokėjo. O ir ką jam sako, irgi nelabai suprato. Bet suprato tiek, kad pastogę gaus Smiltynėje.
Aš tai dar vežimėlyje buvau sodinama, nelabai pamenu, kaip į tą Smiltynę atsibaladojome. Bet šaltą ir didelį kambarį didžiajame name, kaip kurhauzą vadino pokario smiltyniškiai, jau pamenu. „Pečiaus“ tame kambaryje nebuvo. Vėliau mus perkraustė į trečią aukštą. Čia jau prisimenu labiau, nes tėvas mums skirtoje patalpoje, kurioje vėjai irgi švilpaudavo, su tokiu Volodia prisirinkę plytų plyšius užkamšė. Tai jau taip šalta kaip pirmame aukšte nebebuvo", - pasakojo p. Nijolė.
Kai ji po daugelio metų apsilankė jau pastatytame Jūrų muziejuje, paskaičiusi istoriją, aptiko kelias eilutes, kuriose buvo parašyta, kaip iš fortifikacijos įrenginių plytos buvusios ištampytos. Tuomet Nijolė pagalvojo - ir jos tėvas su tuo Volodia plytų čia, o ne kur kitur ėjo...
Sandėliukai - kaip epidemija
Pasak Nijolės, beveik visi kurhauzo gyventojai lietuviai turėjo ir sandėliukus iš lentų susikalę, ir daržų prisisodinę.
"Mes tų sandėliukų turėjome bent kelis, nes ir kiaules penėjome, ir vištas lesinome. Ir daržų prisisodinę turėjome keliose vietose. Labiausiai daržams geidžiamos žemės buvo link švedų tvirtove vadintos. Mat - toliau nuo kelto, vadinasi, ir nuo atplaukiančiųjų iš Klaipėdos akių. Kad ridikų su morkomis neišrautų, pupų su žirniais jau rudeniop nenusmauktų, bulvių nenukastų.
Jūrų muziejaus dar nebuvo, miniomis į Kopgalio šiaurę netraukdavo. Tik pavieniai smalsuoliai drįsdavo ton pusėn eiti. Bet jiems visai ne daržai rūpėjo. Daugelį turbūt ir „zastava“ - pasienio užkarda - atbaidydavo.
O apskritai į Smiltynę iš Klaipėdos žmonės keltu atsibogindavo ne dėl daržų, o dėl pliažų. Tai ir traukdavo nosies tiesumu nei tų vištų, nei tų kiaulių, nei daržų pastebėdami", - kurhauzo įnamių gyvenimo būdo ypatumų neslėpė p. Nijolė.
Kaip Nijolė Montvilaitė pradėjo lankyti Smiltynės pradinę mokyklą ir kokios joje tradicijos užgimdavo, apie prekybą silkėmis, apie laišką į Maskvą ir daug ką kita smiltyniškių pokariniame gyvenime - po savaitės.
Rašyti komentarą