Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (672) (1)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės Smiltynėje, pokariniame kurhauze. Jame 1952-1973 m. gyveno Montvilų šeima, auginusi tris dukras - Birutę, Nijolę ir Janiną.

Po II pasaulinio karo Lietuvos negausūs laikraščiai mirgėte mirgėjo skelbimų, kviečiančių važiuoti į Klaipėdą valyti griuvėsių. Tie skelbimai pakliuvo ir į Petro Sorokos nuo Dzūkijos akis.

Palaidojęs žmoną, likęs našlys su dviem vaikais - Julyte ir Juozuku - susigreibė juos ir sėdo į traukinį. Išdundėjo į Klaipėdą tų griuvėsių valyti.

Kaip jam sekėsi, kaip ūgtelėjusi Julytė tapo Julija Montviliene ir kaip Montvilų šeima buvo apgyvendinta kurhauze - ankstesnėje „Akvarelėje“. Šiandien - tąsa pasakojimo, kaip jie tame pokarinių smiltyniškių vadintame „didžiuojame name“ gyveno - Nijolės Montvilaitės-Kairienės akimis ir jausmais.

Žibalinės lempos gadynė

 

Kai Montvilai atsikraustė gyventi į kurhauzą, Nijolei dar ir dvejų metukų nebuvo. Tad ji, žinoma, nepamena tų kraustynių. Bet puikiai prisimena jau savo vyrėlesnės amžiumi laikus: "Elektros nebuvo, vandens nebuvo. Vakarais miegoti eidavome, kai sutemdavo. O jeigu ne - tėvai žiebdavo žibalinę lempą. Kai sukildavome vasarą, žinoma, jos nereikėjo. O žiemą irgi rytinis gyvenimas vykdavo prie žibalinės lempos.

Vandenį kibirais parsitempdavome iš šulinio viduryje kiemo. Kai į šulinį įkrito mano draugė, nors viskas baigėsi laimingai, kieme radosi kolonėlė. Bet vandenį tampytis kibirais mūsų šeimai prievolė išliko - į trečią aukštą. Žinoma, gėlas vanduo buvo aukso vertės. Kaip įmanydami taupydavome. Pas kaimynę buvo kriauklė, vamzdžiai, vadinasi, tarpukario kurhauze vandentiekis turėjo būti", - svarstė p. Nijolė.

Tikriausiai Vermachto kariuomenė, besiruošianti pasitraukti iš Mėmelio, vandentiekio vamzdžius susprogdino arba užminavo ir jie susprogo jau Klaipėdą užėmus Raudonajai armijai? Gal taip, gal kitaip. Bet Montvilų šeima prausdavosi ir maudydavosi vonelėse, į kurias vandens turėjo prisitempti iš šulinio ar vėliau - kolonėlės.

Toks „kontingentas“ mokslo metų pradžiai prie Smiltynės pradinės mokyklos - nuo penkerių su puse metukų Nijolės Motvilaitės (pirmoji iš dešinės pirmoje eilėje) iki beveik jau „damų“, palyginus su ja, aukštesnėse eilėse. Per vidurį - Nijolės iš karto pamiltas mokytojas Petras Paulikas, grojęs akordeonu, tarp „damų“ - ir Danutė Paulikienė, moksleivius mokiusi rašto, o ir šokti.

Mokyklą pradėjo lankyti anksti

Kai vyresnioji Nijolės sesė Birutė buvo pradėta ruošti į besikuriančią Smiltynės pradinę mokyklą, lyg ir stigo moksleivių. Tai Montvilos buvo prikalbėti - tegul į mokyklą kartu su sesute einanti ir Nijolė.

Jai tuomet tebuvo penkeri su puse. Bet į mokyklą eiti ji pasišovė su dideliu noru. Labai jau patiko mokytojai - Danutė ir Petras Paulikai. Jie ir gyveno toje mokykloje. Žinoma, ne tik gyveno, bet tiesiog alsavo pačia mokykla. Ir - skirtingų tautybių vaikų interesais. Kažkaip sugebėdavo juos derinti.

Sėdintiems vienoje patalpoje nuo pirmokų iki ketvirtokų duodavo skirtingas užduotis. „Kol vieni jas vykdydavo, kitus klausinėdavo, ko išmokę iš užduočių namuose. Nepaisant mano “nepilnametystės„, su užduotimis namuose ir mokykloje susitvarkydavau puikiai“,- pasakojo p. Nijolė.

Ji kiek pavydėjo vyresnėlei, kuri dalyvavo mokytojos Danutės suburtame šokių būrelyje. Ji jam dar netiko - per maža ūgiu. O ir amžiumi su to būrelio šokėjomis netiko - trečiokės, kai kurios jau ir ketvirtokės. Ko ten maišysis „pirmakleckė“.

Baigusi keturias klases Smiltynės pradinėje, net su Švietimo skyriaus Garbės raštu už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį, Nijolė Montvilaitė buvo išlydėta į Klaipėdos 4-ąją vidurinę.

Kai kokiomis progomis būrelis „duodavo“ koncertus, susirinkdavo beveik visi pokariniai smiltyniškiai. Net tie, kurie vaikų neturėjo arba jie jau mokėsi Klaipėdos vidurinėse - šeštokai ir vyresni. Jie irgi ateidavo „balerinų“ paspoksoti, mokytojo Petro Pauliko tampomo akordeono pasiklausyti.

„O aš, dalyvaudama koncertuose, nenuleisdavau akių nuo šokėjų ir jų drabužėlių. Mat mokytoja nubraižydavo jų siluetus ir išdalindavo tėveliams, kad pasiūdintų tokiam ar tokiam šokiui. Tėvai turėdavo galvosūkių, kur drabužiams medžiagų išpešti, patys siūdindavo ar į smiltyniškius siuvėjus kreipdavosi. “Einamiausia„ medžiaga dažniausiai tapdavo marlės rulonai. Kai kurie, pasirausę kad ir ne Smiltynėje gyvenusių močiučių skryniose, aptikdavo ir “kilmingesnių„ medžiagų drabužių, kurie, juos sukarpius, sueidavo šokėjoms sijonėlius ar ir sukneles pasiūti“,- prisiminimais dalijosi p. Nijolė.

Baigusi Smiltynės pradinės ketvirtąją klasę, ji jau keltu skubėdavo į 4-ąją vidurinę Klaipėdoje. Ten jau nebebuvo tokių savų ir mielų mokytojų Paulikų.

Toje mokykloje Nijolė jautėsi visai svetima - su klasės draugais, su pedagogais. Juk ji neaugo jų akyse, su klasiokais niekas nerišo. Galbūt jie net nežinojo apie Nijolės rūpesčius laiku į mokyklą keltu atplaukti.

Nelankė ir mokyklos būrelių, ratelių, pionierių sueigų, nes dažnai kas nors per pamokas ateidavo pasakyti:„ Smiltyniškiai, į keltą.“ Pasak p. Nijolės, iš suolų kaip kokios spyruoklės iššokdavo, nes žinodavo - audra artėja, o gal jau ir siaučia. Arba rūkas parslenka, o gal jau ir atslinko.

„Keltai, traukiami buksyro, jau ir nebekursuodavo. Buksyro vyrai mumis kaip kokius pupų pėdus į linguojantį laivą įkelti gaudydavo. Kaip kokie akrobatai cirke “treniruodavomės„ į tuos glėbius pataikyti“, - vaizdingai pasakojo p. Nijolė.

Atsikvėpdavo jau sugrįžę į Smiltynės rojų, kuriame vis dar sėmė vandenį iš šulinio. Elektra jau buvo atsiradusi. Bet jos tiekimas dėl audrų, siautėjančių uraganų trūkinėdavo. Tekdavo žibalinės lempos ar atsargai prisipirktų žvakių ieškoti.

Apie tuos uraganus ir jų padarinius, apie prekybą silkėmis, apie laišką į Maskvą ir daug ką kita smiltyniškių pokariniame gyvenime - po savaitės.

Anonsas

Apie tuos uraganus ir jų padarinius, apie prekybą silkėmis, apie laišką į Maskvą ir daug ką kita smiltyniškių pokariniame gyvenime - po savaitės.

Raktažodžiai
Ydomu, daugiau tokiu rasineliu.
Buvo tikrai, 2021-04-02 22:33
Sidebar placeholder