Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (680) (1)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šį kartą toliau dairysimės Smiltynės 18-ojo namo bute, kuriame 1954 m. buvo Miškų ūkio kontora. O šiandien toje kadaise buvusioje kontorytėje gyvena Aldona Donelienė. Tame name ji gyvena nuo 1956 m. iki šiol.

1954 m. gruodžio 31 d. ištekėjusi už Antano Donelos Kretingoje ir ten dvejus metus gyvenusi kruopščiai, atrodo, prižiūrima anytos nuo Kartenos, abu jaunavedžiai apsisprendė kraustytis už, kaip sakoma, jūrų, marių.

Smiltynės 18-asis namas jau pokariu statytas. Nors lyg ir „iškristų“ iš tarpukario paveldinių namų istorijų, tačiau aplenkti šio namo tikrai negalėjau. Nes Donelų šeimos, išauginusios tris dukras - Loretą, Ritą ir Vilmą - saga tiesiog pokarinės Smiltynės pokarinio gyvenimo, labai atšiauraus gyvenimo, atspindys.

Drausdavo draugauti su „didžiojo namo“ vaikais

Kaip jau minėta ankstesnėje dalyje, Smiltynėje gyvenantiems daug ko stigo - elektros, vandens praustis ir skalbtis.

Sąskaitų, ataskaitų, balansų, biudžetų popieriuose paskendusiems Miškų ūkio kontoros buhalteriams Aldonai ir Antanui Doneloms, kaip ir daugeliui smiltyniškių, reikėjo galvas sukti, kaip išgyventi iš nedidelių algelių.

Kaip ir daugelis smiltyniškių, užsiveisė daržų, karvę įsigijo. Kryžiaus keliai buvo šienauti į Briedžių salą plaukti. Toji karvė ypač pravertė, kai 1957 m. gimė pirmoji duktė Loreta. O po trejų metų - Rita, 1967 m. - ir pagrandukė Vilma. Vadinasi, pieno, grietinės, netgi ir sviesto pirkti į Klaipėdą belstis nereikėjo. Kaip ir daržovių į Klaipėdos turgų.

Kai mergaitės bent kiek paūgėjo, jas labai viliojo didžiuoju namu vadinamas kurhauzas. Ten tiek paslapčių mergaitės nujausdavo. Bet mama buvo uždraudusi - šiukštu ten neiti. Kai po daugelio metų A. Donelienės paklausiau, kodėl dukterims drausdavo ten eiti, ji atsakė, - nepatikdavę, kokiu žargonu to namo gyventojai, žinoma, ne visi, kalbėdavę, kaip elgdavosi, kaip vaikų neprižiūrėdavę.

Kas draudžiama, tas ypač viliodavo, - paslapčia mergaitės nuskuosdavo į tą kurhauzą. Juk mokyklos draugės ten gyveno. Gal po tų „vizitų“, gal ir dėl kitų priežasčių A. Donelienė turėdavo rūpesčių, kaip iš dukterų plaukų žibalu ar čemeryčių skysčiais „vabaliukus“ išgyvendinti... Nors Donelos, skirtingai nuo kitų smiltyniškių, buvo kaip ir privilegijuoti - Miškų ūkio kontora turėjo pirtį, bendrabūvio bėdų neišvengdavo ir jie...

Pasižiūrėjęs į Vilmos drabužius, gali daryti išvadą - jos mama buvo nebloga siuvėja ir netgi dizainerė, šiuolaikiniais terminais vertinant. Vilmos Donelaitės-GVOZDEVIENĖS archyvo nuotr.

Pasižiūrėjęs į Vilmos drabužius, gali daryti išvadą - jos mama buvo nebloga siuvėja ir netgi dizainerė, šiuolaikiniais terminais vertinant. Vilmos Donelaitės-GVOZDEVIENĖS archyvo nuotr.

Papildomos pajamos

Tokia jau Kuršių nerijos gyventojų dalia: kaip gyventų, kuo gyventų, bet bent kiek prisidurti šeimos biudžetui puikios galimybės - vasara.

„Vasarą atsiverdavo aukso kasyklos. Kas tik galėdavo ir kur tik galėdavo, išsikraustydavo iš savo “apartamentų„ - į tvartus, sandėliukus, kad ir į šuns būdą, kaip sakoma. Sandėliuke susigrūsdavom keturios šeimos, “sienos„ tarp šeimų gyvenimų - tik užuolaidos. Bet juk vasara. Po darbo - daržai, vakarodavom prie marių, kartais - prie jūros. Į sandėliuką grįždavome tik nakvoti. Mūsų “apartamentus„ pagal sutartį savo darbininkams nuomodavo Jonavos azoto fabrikas. Žinojom - turtinga organizacija. Bet nuomai pašykštėdavo. Tačiau uždarbis - garantuotas: vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Taigi per vasarą ne tik buhalterė, daržų prižiūrėtoja, bet ir “kambarinė" - pareigų neslėpė p. Aldona.

Kažkaip dukterų auginimo „nepripliusavo“. Buitinių rūpesčių - skalbimų, virimų - taip pat ne. Oi, ištvermingos buvo tos „tarybinės“ moterys. Beje, kaip ir dabar neturinčios galimybių samdytis namų tvarkytojų, daržų, sodų prižiūrėtojų, virėjų, skalbėjų... Nors dirbančios bent keliuose darbuose.

Dar vienos pareigos - siuvėja

Gyvenimas toks, kad daug ko išmoko. Arba priverčia išmokti. Tris dukreles A. Donelienė gimdė Klaipėdos Vytauto gatvės gimdymo namuose.

„Stojus reikalui, greitoji veždavo nuo durų iki durų“, - prisiminė ji.

Visas dukteris vienodai mylėjo ir tebemyli. O kai myli, tai juk nori, kad tavo vaikelis būtų pats pačiausias ir mokykloje, ir būreliuose, kuriuos lankė.

Žinoma, ir padabinti troško: "Mano alga iki rublių keitimo buvo penki šimtai, vyro - septyni penkiasdešimt. Ant popieriaus. Nieks nepasikeitė ir tuomet, kai man mokėjo 80, o vyrui - šimtą dvidešimt rublių. Irgi ant popieriaus. Perkamoji galia liko ta pati, o gal ir dar menkesnė.

Tai ką - nusprendžiau siuvėjų kursus lankyti. Kad galėčiau dukrelėms, o ir sau apdarų pasisiūti. Tuo labiau kad Klaipėdoje buvo atidaryta nukainuotų medžiagų parduotuvė. Dabar medvilninių, vilnonių audinių su visokiom priemaišom nelabai įpirktum. O toje nukainuotų audinių parduotuvėje geros kokybės medžiagos pigiai kaštavo, nes visi vaikėsi nesiraukšlėjančių kremplenų, nailonų, kapronų. Man mielesni buvo žoržetai, markizetai. Ne tiek dėl prancūziškų pavadinimų, kiek dėl natūralaus pluošto. Ir - pigiai", - neslėpė šeimos biudžeto tvarkymo ypatumų p. Aldona. Mat audinius pirkdavo iš savo algos. Vyro alga - rimtesniems šeimos poreikiams tenkinti. O jų būta sočiai.

 

Lankydamasi Smiltynės 18-ajame name, buvusioje Miškų ūkio kontoroje, sužinojau ir apie Smiltynės pokarinį elitą. Bet apie jį, kaip ir daug ką kita, - po savaitės.

Raktažodžiai
kaip pavydėdavau to žalio gyvenimo ir stebėdavausi daržų vešlumu, kai tėvas, vežiodamas kelio tiesimo medžiagas pasiimdavo ir mane į tą pasakų smėlio pasaulį!
Aldona, 2021-06-14 12:06
Sidebar placeholder