Bet dalis Lietuvos vaikų rugsėjo pirmą dieną taip ir nepravers mokyklos durų, nes šios nepasirengusios jų priimti, nes neturi reikiamų specialistų, mokymo priemonių. Tai – regėjimo negalią turintys vaikai.
„Sunkumų turime su aklais, visiškai nematančiais vaikais, kuriems reikia tokių dalykų kaip brailio raštas, kurių mokymo procesas yra visiškai kitoks, kuriems pagalbos reikia išties labai daug.
Tokiems vaikams ir jų tėvams tikėtis, kad, pavyzdžiui, Mažeikiuose, atsiras reikalingi ugdymo specialistai, yra beviltiška.
Vaikas yra „nurašomas“ kaip turintis kažkokį raidos sutrikimą, nustumiamas į klasės galą, į kamputį ir neturi perspektyvų baigti mokyklą, būti išsilavinęs, savarankiškas“, – pagrindinę aklųjų švietimo problemą įvardijo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis.
Anot V. Balčikonio, nematančiam vaikui mokykloje reikia orientacijos ir mobilumo specialisto pagalba, kuri išmokina orientuotis ir judėti aplinkoje. Pavyzdžiui, vaikui savarankiškai rasti savo klasę, nueiti iki valgyklos ar sporto salės, išmokti šiuos maršrutus ir juos įsiminti.
„Kitas dalykas – Brailio raštas. Taip, galime skaityti ir rašyti kompiuteriais, bet Brailio raštas yra aklojo raštingumo pagrindas. Gal gyvenime Brailio raštą nelabai naudosi, bet mokymosi procese jis reikalingas.
Yra kompiuterinio raštingumo įgūdžiai, reikia išmokti elgtis su skaitymo programomis kompiuteryje ar telefone, tai irgi nėra savaime suprantami dalykai, jų turi kažkas išmokyti.
Tokių specialistų Lietuvoje nėra daug, o tikėtis, kad jų bus rajonuose – nėra šansų. Jie yra tik didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Čia sąrašas tikriausiai ir baigiasi“, – dėstė V. Balčikonis.
Pasak pašnekovo, šiandien bene vienintelis išsigelbėjimas yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras – specializuota mokykla Vilniuje, kur regos negalią turintys vaikai per kelis mėnesius gali būti išmokomi bazinių įgūdžių ir tada grįžti į bendrojo lavinimo mokyklas.
„Įgijęs tokius bazinius įgūdžius, vaikas gali sėkmingai mokytis įprastoje mokykloje ir demonstruoti tokius pačius pasiekimus kaip ir matantys jo bendraamžiai. Dar prieš pandemiją toks dalykas Vilniuje esančiame centre buvo įdiegtas ir turi būti tęsiamas“, – alternatyvą įvardijo V. Balčikonis.
Nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra numačiusi, kad nuo 2024 m. bendrojo lavinimo mokyklos privalės priimti negalią turinčius vaikus ir sudaryti sąlygas jiems mokytis, tačiau V. Balčikonis sako, jog problemų yra per daug, kad jos realiai galėtų būti išspręstos per likusį laiką.
„Tarkime, žmogus gyvena Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone. Pagal gyvenamąją vietą jis nuo 2024 m. galės kreiptis į bet kurią Fabijoniškių mokyklą, kad priimtų jo neįgalų vaiką.
Teoriškai mokykla privalės tai padaryti ir nesvarbu, ar aplinka mokykloje pritaikyta, ar ji turi reikiamus specialistus. Matome, kad tai datai artėjant, vyksta didesnis judėjimas, tai džiugina. Tačiau aš, tiesą sakant, didesnių pokyčių nesitikiu“, – ateities perspektyvas vertino V. Balčikonis.
Skiriasi ne tik regėjimo negalią turinčio vaiko mokymo specifika, bet ir jo priemonių krepšelis, kuris gali būti dar brangesnis nei matančio mokinio.
„Kompiuteris yra kaip pagalbinė priemonė, yra didintuvas ir žiūronai, kurie padeda silpnaregiui vaikui matyti tai, kas parašyta sąsiuvinyje ar lentoje. Reikalinga Brailio rašto mašinėlė. Pagalbinės priemonės turi būti kompensuojamos valstybės, vaikas nepaliktas likimo valiai, bet tėvai kartais to tiesiog nežino.
Gal daugiau sunkumų yra dėl mokymosi priemonių. Pavyzdžiui, mokantis geometrijos, reikia figūrų. Jeigu geografija tai reikalingas taktilinis žemėlapis, o tokį turi labai mažai kas. Tiesa, Nacionalinė švietimo agentūra šiuos reikalus judina, neseniai vykdė apklausą dėl tokių priemonių“, – pasakojo V. Balčikonis.
Pasak V. Balčikonio, šiandien džiugina tai, kad psichologinis integracijos barjeras jau yra peržengtas ir mokyklos norėtų priimti mokytis vaikus, turinčius regėjimo negalią.
„Anksčiau būdavo taip, kad atsirasdavo aklas vaikas, pavyzdžiui, Biržuose ir reikėdavo jam mokyklos. Visi bijodavo jį priimti į mokyklą, nežinodavo, kaip reikės jį mokyti ir tiesiog atsisakydavo jį priimti.
Būdavo taip, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai važiuodavo į tas mokyklas, į savivaldybes ir kalbėdavo, įtikinėdavo priimti tokį vaiką, aiškindavo, ko reikia, kad vaikas galėtų mokytis.
Dabar aš tokių istorijų nebegirdžiu. Vaikus priima, integracija artėja. Džiugina tai, kad silpnai matantiems, kuriems tos pagalbos per daug nereikia, problemų beveik nekyla. Mokytojai padeda geranoriškai – padidina užduotis, duoda daugiau laiko, įgarsina arba atpasakoja tai, ką rašo“, – pasakojo pašnekovas.
V. Balčikonis ragina regėjimo negalią turinčių vaikų tėvus drąsiai kreiptis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, kuri suteikia informaciją apie mokymosi, išsilavinimo įgijimo galimybes.
„Šie vaikai kažkada užaugs ir bus mūsų bendruomenės nariai, todėl natūralu, kad mums rūpi jų ateitis. Esame suinteresuoti išsilavinusia bendruomene ir sėkmingai atviroje visuomenėje dirbančiais neregiais, silpnaregiais.
Galime būti tarpininkai, informuoti vaikų tėvus apie išsilavinimo galimybes, padėti jiems kalbantis su savivaldybėmis, mokyklomis ar tiesiog suteikti informaciją konkrečiu atveju“, – dėstė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas V. Balčikonis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą