2 VIGILIJA. MŪSŲ VILČIŲ VASARA ir pasekmės
1988 metų vasarai baigiantis, ėmėme rimtai kilti ant Atgimimo sparnų, pajutome, kad nepaprastai išaugęs Sąjūdžio populiarumas plečiasi komunistinės erozijos sąskaita. Imperija ėmė bliukšti ir Lietuvoje.
Jau birželį pamatėme, kaip SSRS kalendorinė naujiena pradeda sparčiai ardyti pačios imperijos pamatus.
M. Gorbačiovo sumanyta perestroika leido tai, ko niekada neleido joks Kremliaus valdytojas — prabilti liaudžiai, pliekti vietos valdžią, reikalauti vis daugiau teisių.
Pats gi Kremlius reikalavo tik vieno: ūkiskaitos, ūkio paliuosavimo nuo partijos kontrolės. Prisiminta net L. Brežnevo tezė: "Ekonomika turinti būti ekonomiška".
Pirmieji leidimą veikti, kurti ūkį kaip savo valstybę suprato estai. Paskui juos nuskubėjome ir mes, nors ūkio kaip valstybės nesupratome. Mes nuskubėjome mitingais.
Tuo būdu birželio naujiena, XIX partinė konferencija, nelauktai netikėtai leido mums pamatyti, kad šalia imperinio politinio kalendoriaus mes jau kuriame savo.
Birželio 24 dienos mitingas Gedimino aikštėje neabejotinai tapo lietuviškos pertvarkos pradžia, to nebegalėjo paneigti niekas.
Net komunizmo ortodoksai — tiek Maskvoje sėdintis jų lyderis J. Ligačiovas, tiek Vilniuje tūnantis N. Mitkinas.
Baltijos tautų frontai — estai ir lietuviai — išėjo į viešumą su M. Gorbačiovo palaikymo šūkiais. Tik taip galėjome pradėti dar instinktyviai suvokiamą savo misiją — TSRS demontavimą.
Ne veltui pačiame pirmajame Gedimino aikštės mitinge Sąjūdžio rėmėjai kėlė virš minios M. Gorbačiovo portretus. (Antrajame mitinge, Vingio parke jų nebebuvo; ir niekur daugiau nebuvo.)
Sąjūdis sudavė smūgį Lietuvos stagnacijai birželio 24 dieną, ir nieko nelaukdamas, sutvirtino to smūgio pasekmes jau liepos 9 dieną.
Tikras Atgimimas tada ir prasidėjo, ir šitai pasakė lyg iš po žemių iššokusi, ir čia pat iš dangaus nuleista Lietuvos atsinaujinimo vėliava — Trispalvė.
Tad pirmos ir labai pozityvios 1988 metų vasaros pasekmės įvyko viešai susirėmus, ir čia pat susitarus dviem jėgoms.
Maskvai tarpininkaujant. TSRS imperijos komunistų sąskrydis leido Sąjūdžiui per neįtikėtinai trumpą laiką (vos kelias savaitę!) išprovokuoti LKP CK viršūnę žengti jai neįsivaizduotus žingsnius:
a) išeiti į aikštės akistatą su liaudimi (15 000 akylų sielų) ir pasijusti jos įkaitu;
b) pamatyti, kaip sparčiai liaudis virsta tauta, o ši po dviejų savaičių iš 15 000 akylų sielų virsta 100 000 sielų;
c) ūmai suprasti, kad būtina patenkinti pirmą naujai atgimstančios tautos reikalavimą — legalizuoti Trispalvę;
Tokios buvo tikros istorinės birželio 24 dienos pasekmės. Pasekmės turėjo neįtikėtiną vardiklį - lietuviškų, nebe Maskvos įvykių kalendorių.
Po liepos 9-ios ir Sąjūdis, ir LKP CK suprato (daugiau instinktyviai negu programiškai), kad viešo gyvenimo įvykių centras iš metropolijos persikelia prie Baltijos.
Ir ūmai tautinė Trispalvė tampa jau ne tik disidentų ar inteligentų judėjimo simboliu, ją kaip prarastos nepriklausomybės energiją ima naudoti ir liaudis-tauta.
O tai reiškia, kad Trispalvė jau ženklina teritoriją, vadinasi, pakyla ir virš LKP. Ir net kalėjimų.
A. Brazauskas kaip aukščiausias komunistinės valdžios atstovas, jau liepos 9 dienos mitinge pamatė, kad išeities nebėra — Trispalvė prilygsta štai čia ir dabar gimsiančiam kūdikiui.
Į Vingio parką su vėliavomis suplūdusi liaudis-tauta nebegalėjo laukti, kas bus „akušeris“ — Sąjūdžio atstovas, ar realios valdžios atstovas -- nebesvarbu. Ir mes, Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės lyderiai, žinojome, kad davę signalą „Vėliava!“ (tai teko padaryti man) turime sulaukti svarbiausios sąlygos — kad politinė valdžia-jėga paskelbtų: „Nuo šios dienos Trispalvė — legali!“
Ir visa tai įvyko. Ir pavyko. Ir pirmoji lietuviško politinio kalendoriaus data — liepos 9-ji — buvo sukurta. Nelaisvės sąlygomis sukurta.
Taip, kone stebuklingu būdu atkovoję valstybę reiškiantį simbolį, jau galėjome suprasti, kad nuo šiol kelias bus bendras kelias visiems. Juk juo neišvengiamai veda Trispalvė. O tos vėliavos neapgausi, ilgai LTSR vėliava ji būti negalės..
Visų vienas kelias? Kaip šitai galėjo būti suprasta? Nejaugi ir disidentų, guldžiusių už to kelio idėją galvas, ir piktavalių, sprogdinusių šį kelią, persekiojusių drąsuolius? Taip, visų.
Nes liepos 9 diena atvertė naują Lietuvos politinio kalendoriaus lapą. Visos teritorijos, vis dar paženklintos Lietuvos TSR vardu.
Sunku tai buvo suprasti visiems? Labai sunku. Disidentai pajuto išdavystės kartėlį, kompartija pajuto spąstų baimę. O Sąjūdis atliko ir vestuvių generolo, ir jaunikio rolę.
Reikėjo naujo, kito stebuklui prilygstančio įvykio, kad pagaliau visos pusės suprastų: nuo šiol visi turime keistis. Ir ne tam, kad vadovautume "kitam", o kad visi kartu -- Lietuvos labui.
Išsivadavimo žaizdre to visi geidžia ir beveik niekas neįgyvendina.
Tad vėl reikėjo... — taip, tikėtis, kad M. Gorbačiovo perestroika pasiūlys vėl kokių netikėtumų. (Ji ir pasiūlė -- pirmus laisvus rinkimus, į visai naują parlamentą. Bet tai vėliau).
Liepos 9-ios komunija
O vasaros viduryje nutiko dar šis tas: liepos 9-ji sukūrė A. Brazausko fenomeną. Nuo Vingio parko estrados ištaręs žodžius:
Šios vėliavos atžvilgiu gali būti priimtas teigiamas sprendimas, — žodis žodin pakartoję V. Petkevičiaus žodžius, pasakytus birželio 24 dieną, Gedimino aikštėje, -- Brazauskas, penktasis pagal rangą LKP CK sekretorius, gavo didžiausią tautos kreditą ateičiai.
Visuotinė simpatija, net meilė jo adresu šoktelėjo į dangų.
Tad ir darykime išvadą: romano tauta-Brazauskas pradžia turi būti siejama ne su Vilniaus Katedros grąžinimo sprendimu, padarytu LPS Steigiamojo suvažiavimo metu, - ne. Skelbimas suvažiavime buvo antrinis, pratęsęs ir sutvirtinęs liepos 9-ios komuniją.
Kaip toliau tą vasarą riedėjo Sąjūdžio reikalavimų ir valdžios nuolaidžiavimų dienos? Kaip slinko medaus mėnuo?
Truko dvi savaites. Jau Liepos 26 dieną medus gavo deguto šaukštą, nes valdžia nutarė eiti va banque. Šį kartą tai jau N. Mitkino valdžia, vadinasi, Maskvos sankcionuota valdžia, kuri davė nurodymą mesti prieš Sąjūdžio mitingą ant Respublikinės bibliotekos laiptų vidaus kariuomenės pajėgas.
S. Lisauskas, LTSR Vidaus reikalų ministras, aimanavo, kad jis bejėgis spręsti. Laimė, sprendimas, valandą pakybojęs ant plauko, plauko nenutraukė.
(Tai jau aptarta I knygoje, 476-490 p.)
Po to - kone nauja stebuklinė pasaka, sukūrusi naujo medaus mėnesio iliuziją. Ji mus ištiko — laimės iliuzija — tiesiog užgriūdama kaip sniego kamuolys vasarą… Ir vėl -- iš Maskvos.
Rugpjūčio 11-13 d. Vilnių aplankė M. Gorbačiovo ideologas Aleksandras Jakovlevas. Jis uždegė Sąjūdžiui žalią šviesą, Sąjūdžio neminėdamas.
Galėjome suprasti: Kremliuje jėgų balansas liko M. Gorbačiovo rankose, XIX partinė konferencija jam padėjo.
Taip N. Mitkinas ir LKP CK ortodoksai, realūs perestroikos priešai, kurių buvo gerokai didesnės pajėgos negu „demokratinio sparno“ (vadovaujamo L. Šepečio), laukė J. Ligačiovo pasiuntinio (gal net jo paties). Ir štai jie pralaimi, atvykęs vizitatorius -- jų priešas. (Laukta orgskyriaus/partinės statybos sektoriaus atstovo, gal net paties J. Ligačiovo...
Čia ir L. Šepetys turi kuo didžiuotis — A. Jakovlevo atvykimas į Vilnių balta plunksna gula į jo sąžinės).
Ką padarė A. Jakovlevas? Uždegė Vilniuje žalią šviesą viskam, kas juda. O žalią gatvę -- visoms „nacionalinio atgimimo jėgoms“.
Pažadinti liaudies energiją
Nejuokavo ideologas, o rimtai pabrėžė: visas LKP CK aparatas ir vietos organizacijos privalo sukurti didžiausio palankumo režimą liaudies savaiminėms struktūroms. Sąjūdžiui? Ideologas nė karto viešai neištarė Sąjūdžio vardo, bet kartojo M. Gorbačiovo (ir savo paties) formulę:
Mūsų liaudis yra gera liaudis, todėl liaudies judėjimus partija privalo palaikyti. Nuo savęs pridurdavo: nacionalumas nėra nacionalizmas.
Pažadinti liaudies energiją- tokia buvo TSKP XXVII suvažiavime (1986 vasaris) suformuluota viešumo ir perestroikos politika. Kad Baltijos šalyse yra ne liaudis, o pavergtos tautos jie realiai nesuprato.
Vadinasi, kelias į rugpjūčio 23-ąją — atviras?
Atviras. Net Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės "vyresniojo sparno" abejonės ir dvejonės, ar esame pribrendę Molotovo-RIbentropo minėjimui, -- į šiukšliadėžę. R.Ozolo ir B. Genzelio gudravimai -- šalin.
A. Jakovlevas niekur viešai nepasakė, bet neviešai kaip savaime aiškų reiškinį leido... Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimą.
Visa, ko nori liaudis, reikia leisti.
Vadinasi, 49-jų metinių masiško paminėjimą reikia leisti ne tiek LLL ir Sąjūdžiui, kiek pačiai LKP CK. Partija turinti priimti šį paminėjimą kaip savą, nes reikia palaikyti liaudies judėjimus viešai, ypač jeigu jie demaskuoja Staliną su Hitleriu!
Argi ne stebuklas? LKP CK ortodoksai pasodinti į kampą, N. Mitkinui nušluostyta nosis. Štai jums -- laikas apsiversti ant laiko keptuvės 180 laipsnių kampu.
Žinoma, Saulius nevirto Pauliumi -- mūsų Atgimimas negalėjo prilygti krikščioniškai istorijai.
O Sąjūdis gavo susitrenkti galvą visai ne kaip Saulius. Mes buvome priversti pradėti sandorius su valdžia. LPS jaunimo sparno aktyvumas?
Gana. Sienų laužymo drąsa? Pakaks. Prasidės politinė istorija, Realpolitik.
O tai reiškė manipuliacijų, derybų, susitarimų-sandorių, vidinės kovos už dominavimą pradžią. Kova paaštrėjo ir Sąjūdyje, ir LKP CK, ir pačiame Atgimime (17 rugpjūčio išdygsta badautojai — charizmatinio judėjimo atstovas P. Cidzikas, kuris greitai apuga komanda.
Badautojai siekia politikalinių išlaisvinimo, o realia, geidžia kitko -- būti kelrode žvaigžde visam tautos apsivalymui).
A. Jakovlevui vos išvykus į Rygą, jau kitą dieną LKP CK pasiūlo Sąjūdžiui tai, ko atsisakyti negalima: Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimas turi būti su LTV. Vingio parke pasiūlo. Ir paprašo Sąjūdžio, kad V. Landsbergis vestų rtą sueigą.
Dar po penkių dienų (21 rugpjūčio) pagaliau patenkina R. Ozolui prašymą gauti popieriaus fondus ir CK spaustuvę -- tebus "Atgimimas", platinamas oficialai per „Sojuzpečiat’“ ir prenumeruojamas tyaip pat. Koks čia sandoris?
Paprastas: LKP CK kops ant Vilngio parko arenos su Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos komanda, o pirmasis tame parade bus L. Šepetys.
Bet ir tai ne viskas. Kad nebūtų maža sąlygų, dar viena: LLL atstovų neturi būti net šalia tribūnos.
Štai kur Realpolitik! Sąjūdinis jaunųjų entuziazmas ir rizika turi baigtis.
Naujas medaus mėnuo? Taip. LKP CK ir partijos vietos komitetai nebesiima jokių represijų, sąjūdininkų veiklos ribojimų (grupės kuriasi kaip grybai po lietaus, apimta jau didžiąją Respublikos teritoriją).
O kad būtų visai ramu, rugpjūčio 30 dieną į LPS Iniciatyvinės grupės posėdį ateina pats KGB vadovas generolas E. Eismuntas ir pareiškia, kad nemato realaus pavojaus Tarybų valdžiai LTSR.
Antras medaus mėnuo pakyla į kulminaciją Ignalinos AE blokavimo akcijos metu (rugsėjo 16 d.), o ji sutampa su badautojų Gedimino aikštėje mobilizavimusi.
„Bananų balius“
Pagaliau rugsėjo 28 d. — „bananų balius“. Šį kartą S. Lisauskas jau turi galios ir jis įkrėčia lazdų Sąjūdžio rėmėjams, tapusiais Laisvės lygos rėmėjais. Įkrėsta net keliolikai tūkstančių tautiečių.
Kas dar tiems 1988 metams baigiantis, ateis iš stebuklinės vasaros?
Mus ištiks trečias medaus mėnuo. Jis prasidės spalio 20 d., A. Brazauskui įsitvirtinus LKP CK viršūnėje. Tai bus aukščiausios tautinės santarvės mėnuo, niekuomet daugiau nepasikartosiąs.
LPS Steigiamajame suvažiavime visi Sporto rūmai spalio 22 dieną „Ilgiausių metų“ sugiedojo tik vienam asmeniui - Algirdui Brazauskui. Ir sugiedojo po pirmosios jo kalbos, šiam dar nepareiškus, kad Vilniaus Katedra grąžinama tikintiesiems.
Pagarba ir net meilė A. Brazauskui buvo milžiniškos galios.
"The New York Times" korespondentas spalio 24 d. reportaže iš Vilniaus pranešė, kad lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas turi savo lyderį - Algirdą Brazauską.
Publikaciją puošė tik viena -- Brazausko nuotrauka.
Rašyti komentarą