Atvertos piliakalnių kepurės: grožis ir problemos

Aplinkui – privačios valdos

Į redakciją paskambinęs palangiškis Viktoras Enzinas išsakė nuomonę, kad būtų gražu, jei, vykstant judriu keliu į Klaipėdą ir atgal, atsiveriančiame Akmenos upės slėnyje pasimatytų senoji Kretingos piliavietė. Dabar ji apaugusi medžiais ir niekuo iš jų masyvo neišsiskiria.

Kretingiškė Nomeda Reikaitė, po publikacijos „Prie Kretingos – garsiausias kuršių archeologinis kompleksas“, išspausdintas praėjusiame „Pajūrio naujienų“ priedo „Vakarų Lietuva“ numeryje, sakė nustebusi, kad čia pat yra tokia unikali ir praeities turtinga vietovė. Ji klausė, kodėl nesididžiuojame ir nesiekiame, kad žmonės labiau ja domėtųsi:

„Atvažiuoja vasarą draugai, norisi jiems parodyti, kuo esame išskirtiniai.

Tačiau visiškai nesimato tos vietos nuo pagrindinio kelio Kretinga–Klaipėda, galėtų gi labiau reklamuoti, įrengti stendus su viso komplekso aprašu.“

Ėgliškių-Andulių piliakalnis įeina į Žalgirio seniūnijos teritoriją. Laikinai seniūną pavaduojančio Valdevino Navajausko žodžiais, įvažiuojant į piliakalnio prieigose įrengtą automobilių aikštelę, prie kelio Kretinga–Valėnai, yra įrengta nuoroda. Tačiau kelias Kretinga–Klaipėda yra Kelių direkcijos nuosavybė, todėl kelio ženklinimu rūpinasi jie.

„Aplink piliakalnį – privačios valdos, tenka eiti į jį pėsčiomis, privažiuoti sudėtinga. Nesame svarstę tokios galimybės, kad visiškai iškirstume medžius ir apvalytume viršukalnę, tačiau abejoju, ar tai būtų efektinga, nes šis piliakalnis nėra toks aukštas kaip Kartenos ar Imbarės. Kasmet seniūnija šienauja, tvarko jo apylinkes“, – kalbėjo V. Navajauskas.

Atrinko pagal prioritetus

Salantų regioninio parko vadovas Modestas Šečkus patikino, kad gerokai prieš dešimtmetį jie išvien su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) prie Aplinkos ministerijos parengė Kartenos ir Imbarės piliakalnių sutvarkymo projektus, kuriems lėšų skyrė Europos Sąjunga.

„Iš viso mūsų parko teritorijoje yra 8 piliakalniai: projektui teikėme ne visus, o svarbiausius pagal prioritetus – strateginę vietą, istorinę reikšmę. Imbarės ir Kartenos piliakalniai, ligi sutvarkant juos, tebuvo mažai kam žinomi ir menkai telankomi.

Jų išvalymas ir pritaikymas turizmui labai pasiteisino – dabar juos žino ne tik rajono gyventojai, bet užsuka prošal važiuojantys žmonės, aplanko turistai iš toliau. Čia vyksta įvairios bendruomenių šventės, giminių susitikimai“, – kalbėjo M. Šečkus.

Imbarės ir Kartenos piliakalnių priežiūra rūpinasi seniūnijos išvien su Salantų regioninio parko direkcija.

Vėl prašosi remonto

Kartenos seniūnė Arūnė Putvinienė patikino, kad piliakalnį sykį per vasarą šienauja seniūnija, o kitąsyk – regioninis parkas. Nušienaujama 1,7 ha ploto, ir tai kaskart kainuoja apie 1 tūkst. Eur. Aplink piliakalnį ir jo papėdėje augančių medžių genėjimu rūpinasi Miškų urėdija.

Seniūnės žodžiais, jau vėl reikėtų tvarkyti medinius laiptus, vedančius iš papėdės į piliakalnio viršūnę, tačiau, patikino, kad šiemet lėšų iš Savivaldybės aplinkos apsaugos fondo gavę tikslingai – genėti pavojingus senųjų kapinių medžius. A.Putvinienė pasidžiaugė, kad piliakalnio teritorijoje esančiu lurdu ir koplyčia rūpinasi patys karteniškiai. Tačiau didžiausias esąs kūlupėniškės Reginos Šiaulienės indėlis: „Ji surado geradarių ir lėšų suremontuoti koplyčią, įdeda visą širdį ją prižiūrėdama.“

„Nuskustas“ piliakalnis – pliusai ir minusai

Imbarės piliakalniu, kurio nuostabus vaizdas išnyra dešinėje pakeliui į Salantus, leidžiantis nuo Kalnalio, besirūpinantis Imbarės seniūnas Antanas Turauskis rėžė tiesiai šviesiai:

„Šio piliakalnio renovacijai priešinosi bendruomenė, numačiusi, kad jo priežiūra reikės rūpintis patiems. Šienauti kas vasarą tenka po 2, kartais net 3 kartus, antraip neapsigintume erkių. O prižiūrėti – genėti atžėlusius krūmokšnius, šienauti ten – gana sudėtinga, sunku prieiti su technika.

Savivaldybė šiemet teskyrė 3 tūkst. eurų abiejų seniūnijos piliakalnių – be Imbarės, dar Alkos prie Salantų – ir Juodupėnų paplūdimiui sutvarkyti, įrangai atnaujinti.“

Seniūnas tęsė mintį, kad bendruomenė dvejojo, nes įtarė, kad piliakalnio šlaitai gali pradėti slinkti.

„Kartenoje prieš kelerius metus taip jau atsitiko – šaltinis paplovė šlaitą. Mūsų dar kol kas laikosi, bet kiek ilgai?

Kol supus nupjautų medžių šaknys, kurios prilaiko lyg išsiraizgęs labirintas. Juolab kad po mūsų piliakalniu taip pat prateka šaltinis“, – pasvarstė jis.

A. Turauskio įsitikinimu, „nuplikintas“ Imbarės piliakalnis turi savų pliusų ir minusų. „Kasmet ant piliakalnio bendruomenė švenčia Mindaugo karūnavimo dieną, šiemet liepos 10-ąją dar vyks Salantų kultūros centro etnokultūrinis renginys. Žmonių privažiuoja, ši vieta yra mėgstama“, – kalbėjo jis. Tačiau neatmetė prielaidos: jei šlaitai imtų slinkti nuo drėgmės, kas rūpintųsi juos tvirtinti: „Kelių tūkstančių darbams neužtektų, iš o kur lėšos?“

Jo manymu, VSTT neturėjo patirties, pradėdama „plikinti“ piliakalnius – tą parodė ir Gedimino kalno istorija. Žemaitijoje nedaug piliakalnių ir tebuvo „nuskusta“. Dabar gi, A. Turauskio žiniomis, ant viršūnės paliekama dalis medžių, – taip buvo renovuotas Kernavės piliakalnių kompleksas.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovo Tomo Prialgausko komentaras:

– Šiuo metu tvarkant piliakalnius visiškai ar dalį jų atverti sprendžia projektuotojai, taip pat atsižvelgiama ir į bendruomenių nuomonę. Nebūtina visiškai nuplikinti piliakalnio viršukalnės – tai nėra tendencija, tačiau menkaverčius medžius pašalinti reikėtų. Piliakalnių šlaitai slenka nebūtinai dėl iškirstų medžių, labiausiai tai lemia gruntas, uolienos.

Iniciatyvos sutvarkyti piliakalnius regioniniuose parkuose imasi šių parkų direkcijos, bet tomis vietomis, kurios neįeina į VSTT, rūpinasi savivaldybės išvien su Kultūros paveldo departamentu.

Puikus mūsų tarnybos bendradarbiavimo su Skuodo rajono savivaldybe pavyzdys – sutvarkytas Apuolės piliakalnis. Mūsų tarnyba pasirūpina lėšomis ir darbais, o tolesnę piliakalnių priežiūrą perduoda savivaldybėms.