Balsas už alų - referendumas dėl narystės ES iki šiol kelia aibę klausimų
(9)Todėl šiandien nusprendėme prisiminti, kaip vyko istorinis referendumas dėl stojimo į ES.
Iki šiol neaišku, kas apmokėjo unikalią akciją, kurios metu balsavusiems buvo dalinti skalbimo milteliai, šokoladukai ir alus! Ir kaip tai siejasi su demokratiniais, laisvais rinkimais.
„Vakaro žinios" neseniai rašė, kad yra organizacijų, vis dar nepamiršusių istorijos, kaip Lietuva išsakė norą stoti į ES.
Tai istorinis 2003 m. gegužės 10 ir 11 d. vykęs referendumas, kuriame dalyvavo 63,37 proc. visų rinkėjų, už Lietuvos narystę ES pasisakė 91,07 proc. balsavusiųjų.
Dabar skaičiai skamba įspūdingai, tačiau tuomet situacija nebuvo daug žadanti.
Milijoninis nuostolis - savo noru
Pirmąją referendumo dieną balsavo tik 23,01 proc. rinkėjų.
Tad antrosios dienos rytą buvo paskelbta neįtikėtina akcija - kiekvienam, į prekybos tinklo „Maxima" parduotuvę atėjusiam žmogui, turinčiam balsavusiojo lipduką, suteikiama galimybė įsigyti skalbimo miltelių, šokoladuką, alaus ar vaisvandenių už vieną centą.
Todėl antrosios balsavimo dienos vakarą - nuo 19 val. - kai kurias prekybos vietas rinkėjai tiesiog apgulė.
„Idėja kilo vakar svarstant tokius kuklius pirmosios dienos balsavimo rezultatus. Prekes parinkome tokias, kad jos būtų patrauklios ir vyrams, ir moterims, ir vaikams", - tuomet žiniasklaidai sakė „VP Market" generalinis direktorius Ignas Staškevičius (dabar Dilys - aut. past.).
Tinklo atstovai skaičiavo, kad šiai akcijai paaukojo daugiau kaip vieną milijoną litų.
Tiesa, vienas žmogus galėjo panaudoti tik vieną lipduką ir įsigyti tik vieną prekę.
Tokios taisyklės piktino pirkėjus, kurie eilėse stovėjo ir su šūsnimis lipdukų. Ir nors prekybos tinklo atstovai viešai sakė, kad siekė padidinti rinkėjų aktyvumą, draudžiamos agitacijos tuometis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas neįžvelgė.
Nusitaikė į skurdžiausius
Tuo metu konkurentų prekybos tinklo komercijos direktoriaus pareigas ėjęs, dabar kainų lyginimo platformos „Pricer" vadovas Arūnas Vizickas sako, kad ir tuomet, ir dabar šią akciją vertina kaip neetišką žingsnį.
„Matant, kokios prekės buvo parinktos, akivaizdu, kad buvo nusitaikyta į nepasiturintį žmogų.
Šiais laikais žmonės tokią akciją pasmerktų, bet tuomet turbūt buvome kitokie, alkanesni", - „Vakaro žinioms" sakė A.Vizickas.
Jis svarsto: galbūt politiniuose sluoksniuose kilus baimei, kad referendumas neįvyks, tokia baimė pasiekė ir prekybininkus, kurie inicijavo išskirtinę akciją: „Kažkokiu būdu ta žinia iš valdžios, ko gero, buvo perduota verslui, o verslas nusprendė tokiu būdu prisidėti prie referendumo paskatinimo.
Tuomet sąsajos tarp politikų ir verslininkų buvo gerokai akivaizdesnės. Visi prekybininkai, kurie tuo metu dalyvavo rinkoje, tokia akcija buvo nustebinti.
Referendumas yra žmonių valios išreiškimas.
Bet už tą valios išreiškimą žmonėms buvo kažkas pasiūlyta. Ar tai tikrai yra laisva valia?"
Dalyvavo ir valstybiniuose projektuose
A.Vizickas sako, kad už tokią pilietišką iniciatyvą valdžia vėliau prekybininkams galėjo atsidėkoti: „Yra daug įvairių epizodų, kurie, atrodo, laviravo ant įstatymo ribos.
Tai ir cukraus pramonės privatizacija, ir PVM grąžinimo atvejis, pats referendumas.
Yra ir smulkesnių epizodų. Bet kol kas nieko nėra įrodyta ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo viskas tvarkinga.
Tad galime tai vartyti tik kaip istorijos lapus. Manau, tai galėtų tapti vadovėliniais pavyzdžiais, kaip nereikėtų daryti.
Manau, kad buvo kažkaip atsilyginta, ir tai galėjo būti jaučiama per įvairias sritis. Tuo metu tinklas plėtėsi, pirko sklypus, statė pastatus.
Valdžios koridoriuose turbūt buvo galima gauti daug skirtingų priemonių: palankūs sprendimai, informacija, tam tikra apsauga.
Išdava viso to galėjo būti ir energetiniai projektai, kuriuose sudalyvauti galėjo tikrai ne kiekvienas Lietuvos pilietis.
Ryšiai buvo sustiprinti, o kaip jie buvo ar nebuvo monetizuoti, galime tik spėlioti."
Primename, kad „Vilniaus prekyba" (tuomet „VP grupė") dalyvavo ir LEO LT projekte.
Tai buvo nacionalinė elektros energijos bendrovė, kurioje 38,3 proc. akcijų priklausė privačiai bendrovei „NDX energija", priklausiusiai „VP Grupei", o 61,7 proc. - valstybei.
Bendrovė išformuota 2009 m., susidarius nepalankioms ekonominėms aplinkybėms ir kilus visuotiniam nepasitenkinimui dėl sandorio skaidrumo ir naudos visuomenei.
Veikiant šiam projektui Konstitucinis Teismas nusprendė, kad neprieštarauja Konstitucijai įstatymo straipsnis, iš esmės nustatantis, kad visi elektros vartotojai, įskaitant įmones, įstaigas, organizacijas, privalo jungtis prie elektros sistemos ne tiesiogiai, bet per tarpininką - skirstytoją, tuo padidinant minėtų savininkų pelną.
„Vakaro žinios" susisiekė su „Maxima" komunikacijos skyriumi. Klausėme, kas tuomet, vykstant referendumui dėl stojimo į ES, padengė skalbimo miltelių, alaus ir šokolado dalybas, ir ar tinklo atstovams žinoma, kad agituoti balsuoti tuo metu buvo draudžiama.
Tačiau „Maxima" atsakė: „tokio senumo duomenų ar tuomet dirbusių žmonių, galinčių pakomentuoti prieš 20 metų buvusį įvykį, neturime.
Apgailestaujame, bet tokios informacijos pateikti negalime."
Priminėme, kad bendrovės „Vilniaus prekyba" akcininkais ir naudos gavėjais vis dar yra Nerijus Numa (Numavičius) ir I.Dilys, tad jie galėtų pasidalinti informacija.
Bet daugiau iš „Maximos" žinių nesulaukėme.
Interviu su buvusiu europarlamentaru, buvusiu Seimo nariu Valentinu MAZURONIU:
- Vykstant referendumui dėl stojimo į ES, buvote Seimo nariu. Ar atsimenate, kas buvo iniciatorius akcijos, kurios metu rinkėjams už centą buvo dalinamos prekės parduotuvėse „Maxima"?
- Manau, kad tai buvo verslo iniciatyva, stengiantis padėti sutelkti žmones. Atvirai pasakysiu, kažkokios didelės nuostabos ir neatsimenu.
Dabar mąstant, manau, kad tai buvo neteisėtas veiksmas, nes tai buvo bandymas papirkti rinkėjus. Nors pats stojimas į ES buvo geras dalykas.
Dabar tai atrodytų baisiai, o tada atrodė, kad viskas daroma tam, kad žmonės aktyviau dalyvautų referendume.
Galbūt ir be to referendumas būtų įvykęs, bet verslininkai, matyt, norėjo pasirodyti prieš valdžią šventesni nei Šventas Petras.
- Bendrovės vadovai tuomet sakė, kad ši akcija jiems atsieis daugiau kaip vieną milijoną litų. Ar logiška, kad verslininkas sugalvoja sau pasidaryti tokį nuostolį?
- Žinote, vienas milijonas litų galbūt yra labai dideli pinigai man, bet nemanau, kad jie buvo dideli „Maximai". Tais laikais, jeigu gerai atsimenu, jų pelnas siekdavo šimtus milijonų per metus.
Iš kitos pusės, neturiu informacijos, kad į juos kreipėsi valdžia ar kažkaip prašė. Tad vertinčiau, kad tai buvo verslininkų bandymas prisitrinti prie tuometinės valdžios.
Iki šiol manau, kad tai buvo neteisėtas veiksmas, bet nei valdžia, nei visuomenė, į tai nesuragavo taip, kaip turėjo sureaguoti. Tai buvo akivaizdus papirkinėjimas. Ir tai buvo ne pirmas kartas.
- Gal verslui vėliau už tai buvo atsidėkota?
- Žinant „Maximos" istoriją, yra daug epizodų, kuriuos galima laikyti tam tikra padėka.
Mano manymu, verslas todėl ir stengėsi prisigerinti valdžiai, kad jiems ateityje tai duotų vienokios ar kitokios naudos: tai gali būti biurokratijos sumažinimas, pagalba spręsti kažkokius klausimus ir pan. Mano nuomone, tai buvo visada ir tai vyksta dabar.
- Neseniai paaiškėjo, kad „Vilniaus prekybos" savininkas N.Numa susiderėjo su VMI dėl GPM skolos ir tai galėjo leisti susimažinti skolą keliais milijonais. Tam tikras ryšys tarp lojalių verslininkų ir valdžios, valstybės institucijų vis dar yra?
- Ryšys tarp verslininkų, kitų visuomenės sluoksnių ir valdžios nėra blogas savaime.
Blogai, jeigu tas ryšys panaudojamas sukuriant gyvulių ūkį. Sakyčiau, kad tai yra korupcija skirtingomis formomis.
Pakanka vien pažiūrėti, kas vyksta su statybomis Vilniuje: kokios įmonės laimi konkursus, kaip jie vyksta.
Tad toks buvimas arčiau valdžios kūno Lietuvos verslininkams nėra svetimas. Galima netgi akivaizdžiai matyti, kurios įmonės pradeda geriau gyventi, į valdžią atėjus konservatoriams.
Manau, kad tai turėtų būti įvardijama kaip korupcija, bet pas mus to nepastebi tarnybos. Arba apsimeta, kad nemato, arba yra aklos
- N.Numai susiderėjus su VMI, visuomenei nebuvo atskleista, kokia suma pinigų taip ir nepateko į valstybės biudžetą. Tai gali būti ir keli milijonai eurų. Ar visuomenė neturi teisės to žinoti?
- Neabejotinai visuomenė turi teisę žinoti. Bet dangstantis asmens duomenų apsauga slepiami didžiausi nusikaltimai.
Koks jis privatus asmuo, jeigu jis skolingas valstybei? Juk kalbame apie valstybės finansus. Nuo kada valstybės finansai yra paslaptis? Sunkiai tai galėčiau paaiškinti.
Šiandien visa krūva institucijų mojuoja frazėmis apie informacijos privatumą, o iš tikrųjų slepia galimus nusikaltimus.
- Būdamas Seimo nariu ne kartą siūlėte griežtinti prekybos tinklų apmokestinimą. Ar tokios iniciatyvos sulaukdavo kolegų palaikymo?
- Mes siūlėme riboti viršpelnius - įvesti tam tikras lubas, kurios leistų verslui išlikti pelningam, bet kad prekės antkainis nebūtų kelių šimtų procentų.
Tuo metu pagrindinės politinės jėgos buvo konservatoriai ir socialdemokratai, kurie akivaizdžiai gynė ne mūsų pirkėjų interesus, o verslo įmonių interesus. Tai matėsi plika akimi.
Vienu metu mums netgi pavyko Seime priimti tą įstatymą, bet prezidentas Valdas Adamkus buvo užspaustas ir jį vetavo.
Rašyti komentarą