Beatodairiškai kertant planetai gyvybiškai svarbius miškus – žvilgsnis į Lietuvą: nuogąstaujama dėl šalyje vykdomos politikos 

Jie taip pat pabrėžia, kad norint, jog pagal Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus globali pasaulio temperatūra neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, atogrąžų miškus saugoti būtina.

Iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad su miškais susijusių problemų netrūksta ir Lietuvoje. Nuogąstaujama ne tik dėl to, kad kertama per daug miškų, dėl ko gilėja biologinės įvairovės krizė, neatliepiami gyventojų poreikiai, bet ir todėl, kad šalyje vyrauja gamtai nepalankūs įr žmones piktinantys plynieji kirtimai. Vietoj iškirstų medžių atsodinami ne įvairiarūšiai, daugiaamžiai medynai, o vienaamžės monokultūros, kas lemia mažesnį miškų atsparumą kenkėjams ir kitiems pavojams. 

Du žingsniai į priekį, du atgal

2023 m. buvo iškirsta beveik Šveicarijos dydžio atogrąžų miškų teritorija – iš viso 37 000 kv. km. Tai reiškia, kad per minutę iškertamas toks plotas, kokį sudaro maždaug 10 futbolo aikščių, rodo Pasaulio išteklių instituto (PII) ir JAV esančio Merilendo universiteto duomenys. 

Brazilijoje ir Kolumbijoje, vykdant prezidentų Luizo Inacio Lula da Silvos ir Gustavo Petro aplinkosaugos politiką, pirminių – žmonių veiklos nepaveiktų – miškų nykimas šalyse sumažėjo atitinkamai 36 proc. ir 49 proc. Vis dėlto miškų nykimo mažėjimą šiose valstybėse „neutralizavo“ staigus jo didėjimas Bolivijoje, Laose, Nikaragvoje ir kitose šalyse. Kanada taip pat patyrė rekordinį miškų nuostolį dėl gaisrų – prarado daugiau nei 8 mln. hektarų jų ploto. 

PII organizacijos „Global Forest Watch“ direktorė Mikaela Weisse, kalbėdama apie praėjusiais metais prarastus miškus, pabrėžė, kad pasaulis žengė du žingsnius į priekį ir du atgal. 

„Miškų nykimo mažėjimas Brazilijos Amazonėje ir Kolumbijoje rodo, kad pažanga įmanoma, tačiau augantis jų nykimo mastas kitose teritorijose šią pažangą iš esmės neutralizavo. Turime mokytis iš šalių, kurios sėkmingai stabdo miškų naikinimą“, – sakė M. Weisse.

Pasaulio gamtos fondas pabrėžia, kad Amazonė yra gyvybiškai svarbi, o nuo atogrąžų miškų priklauso viso pasaulio ir vietos gyventojai – ne tik dėl maisto, vandens, medienos ir vaistų, bet ir dėl to, kad šie miškai padeda stabilizuoti klimatą. Amazonės atogrąžų miškuose sukaupta 150–200 mlrd. tonų anglies dioksido. Šių miškų medžiai taip pat kasdien į atmosferą išskiria 20 mlrd. tonų vandens, todėl jie atlieka svarbų vaidmenį pasauliniuose ir regioniniuose anglies bei vandens cikluose.

Miškų nykimą lemia keletas priežasčių

Europos Parlamentas praneša, kad miškai visame pasaulyje yra kertami nerimą keliančiu greičiu. Tai reiškia, kad į aplinką patenka daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nyksta biologinė įvairovė.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) duomenimis, 1990–2020 m. dėl miškų naikinimo buvo prarasta 420 milijonų hektarų miškų – šis plotas dydžiu prilygsta visai ES. 

Miškų nykimas daugiausia vyksta trijose teritorijose: Amazonėje (Pietų Amerika), Konge (Centrinė Afrika) ir Pietryčių Azijoje.

MŽŪO pabrėžia, kad žemės ūkio plėtra – ypač aliejinių palmių ir sojų pupelių ūkių vystymas – yra pagrindinė miškų naikinimo priežastis visuose regionuose, išskyrus Europą. Miškai taip pat kertami dėl miestų ir infrastruktūros plėtros, įskaitant statybas ir kelių tiesimą, taip pat dėl perteklinio medienos išteklių naudojimo. 

Miškų nykimas siejamas ir su klimato kaita. 

„Klimato kaita yra ir miškų nykimo priežastis, ir pasekmė. Ekstremalūs įvykiai, kuriuos ji sukelia, pavyzdžiui, gaisrai, sausros ir potvyniai, miškus alina. Savo ruožtu miškų nykimas kenkia klimatui, nes miškai atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant švarų orą, reguliuojant vandens ciklą, surenkant anglies dioksidą, užkertant kelią biologinės įvairovės nykimui ir dirvožemio erozijai“, – rašoma Europos Parlamento interneto svetainėje.

Prie problemos sprendimo gali prisidėti ir vartotojai

„Tvari Lietuva“ kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos profesorius Gediminas Brazaitis pabrėžia, kad atogrąžų miškų kirtimas yra labai aktuali problema, mat šių miškų vaidmuo globaliai ekologinei ir klimato kaitos situacijoms yra esminis. 

G. Brazaitis taip pat atkreipia dėmesį, kad dalį problemų gali spręsti patys žmonės, tiesiog keisdami savo pirkimo įpročius ir palaikydami tvarias miškus saugančias iniciatyvas.

„Didžiulės palmių plantacijos buvo įsteigtos išnaikinus natūralius miškus tropikuose. Esant didelei šio produkto paklausai, miškai naikinami toliau. Atsisakę pirkti produktus su palmių aliejumi, prisidėtume prie problemos sprendimo. Panaši situacija yra ir su soja ar kita žemės ūkio produkcija, kuri dažnai auginama išnaikinus atogrąžų miškus, o žemę greitai nualinus, ieškoma būdų, kaip plėsti žemės ūkį dar išlikusių miškų sąskaita. Daug miškų atogrąžose yra iškertama dėl medienos gaminių, nesilaikant priimtinų miškininkystės taisyklių“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

„Būdas kaip galime prisidėti kiekvienas, tai pirkti FSC ar kito miškų sertifikavimo ženklu pažymėtus produktus. Taip užtikrinama, kad mediena, iš kurios pagamintas produktas, buvo gauta tvariu ir atsakingu būdu nenaikinant miškų“, – priduria jis. 

ES taip pat žengia žingsnius miškų naikinimo Amazonėje problemai spręsti. 2023 m. balandį Europos Parlamentas patvirtino naujas taisykles, įpareigojančias ūkio subjektus ir prekiautojus užtikrinti, kad dėl Europos rinkoje parduodamų prekių niekur pasaulyje nebūtų naikinami miškai. 

Naujos ES taisyklės taikomos tokiems produktams kaip mėsa, kava, kakava, palmių aliejus, sojos pupelės, mediena, kukurūzai ir kt. bei prekėms, kurių gamybai šie produktai naudojami, įskaitant odą, šokoladą, baldus, gyvūnų pašarą ir kt.

Pagal naujas taisykles, bet kuris ūkio subjektas ar prekiautojas, tiekiantis šias prekes į ES rinką arba eksportuojantis iš jos, turi įrodyti, kad produktai nėra kilę iš neseniai iškirsto miško arba neprisidėjo prie miškų nykimo.

Nuo 2023 m. birželio 29 d. veiklos vykdytojai ir prekybininkai per 18 mėnesių turi įgyvendinti naująsias taisykles. Labai mažoms įmonėms taikomas ilgesnis prisitaikymo laikotarpis.

Problemų netrūksta ir Lietuvoje: taip pat nuogąstaujama dėl miškų kirtimo masto

Lietuvos miškų politika visuomenėje taip pat kelia diskusijas. Bene labiausiai nuogąstaujama dėl miškų kirtimo masto, mat, 71,7 proc. Lietuvos miškų prioritetas yra medienos gavyba.

Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė paaiškina, kad miškų naudojimo paskirtį ir ūkininkavimo režimus Lietuvoje iš esmės nusako miškų grupės.

„Šiandien jų pasiskirstymas yra toks: 10,2 proc. yra ekologinio, 2,6 proc. – rekreacinio ir net 87,2 proc. – ūkinio prioriteto miškai. Taigi, iš principo prioritetas yra medienos gavyba. Taip tęstis nebegali, nes matome, kad turime pažeistus tiek ekologinius, tiek socialinius poreikius“, – akcentuoja specialistė.

Anot jos, sprendžiant biologinės įvairovės nykimo krizę, gamtai privalu skirti ir veiksmingai saugoti ne mažiau nei 30 proc. šalies ploto, 10 proc. turime saugoti griežtai. Saugomų teritorijų miškai turi būti visiškai saugomi, o tai reiškia, kad juose gali būti tik ekosistemų apsaugos ir sociokultūrinio prioriteto miškai, vystoma gamtai artima miškininkystė. 

„Mūsų vertinimu, bent 50 proc. Lietuvos miškų turėtų būti atiduota ekologiniam ir sociokultūriniam prioritetui. Kirtimų normos ir medienos tiekimo apimtys iš Lietuvos miškų negali didėti“, – pabrėžia L. Paškevičiūtė.

Savo ruožtu, VDU profesorius G. Brazaitis, paklaustas, ar kertame ne per daug miškų, pabrėžia, kad vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. 

„Jeigu lyginsime, kiek medienos Lietuvoje priauga ir kiek iškertama, skaičiai sako, kad medienos miškuose daugėja t. y. kertame mažiau nei priauga. Tai pateisintų kirtimų apimtis. Vis dėlto naudojimo struktūra daug kam nėra patraukli, miškuose pernelyg daug plynų kirtaviečių, o į jaunesnius medynus, kuriuose svarbu atlikti savalaikius ugdymo kirtimus ir taip gauti ženklius kiekius medienos, mes dažnai numojame ranka, nes iškertamos medienos savikaina, lyginant su plynaisiais kirtimais, yra ženkliai didesnė“, – sako „Tvari Lietuva“ pašnekovas. 

Jis taip pat akcentuoja, kad, kertant plynaisiais kirtimais, senus medynus keičia jauni, o šių prieaugis yra gerokai didesnis nei brandžių. 

„Įsisukame į spiralę, kai kuo daugiau kertame plynai, tuo daugiau miško ir priauga, statistika atrodo puikiai, bet brandžiuose medynuose gyvenančioms rūšims – nieko gero. Ką turėtume daryti kitaip? Ūkininkauti daug įvairiau, juk yra atrankiniai kirtimai, kai periodiškai iškertant dalį medžių mes visą laiką išsaugome brandų medyną. Tokių kirtimų Lietuvoje beveik nevykdome“, – pabrėžia G. Brazaitis. 

Būtina apsispręsti, kokie turi būti ateities miškai 

G. Brazaitis taip pat sako, kad viena iš didžiausių problemų, kalbant apie miškų padėtį Lietuvoje, yra ta, kad Lietuvoje beveik nėra miškų politikos, sprendžiančios strateginius uždavinius. 

„Didžioji dalis klausimų susiveda į tai, kiek, kaip, ir kur leidžiame kirsti, na dar džiaugiamės rekordiniais valstybinių miškų pelnais ir skrupulingai laiku atkurtomis kirtavietėmis. Anksčiau buvusios ąžuolynų atkūrimo programos ar ambicingų neplynųjų kirtimų didinimo tikslų nebeliko. Prieš keletą metų buvo siekis sukurti subalansuotą ir suderintą miškų politikos viziją, bet miško politikos vystymo ambicijas sužlugdė nepavykęs Nacionalinis miškų susitarimas. Yra jėgų, kurioms visiškai nereikia susitarti, juk kirtimų apimtys ir taip didėja“, – įžvalgomis dalijasi profesorius. 

Anot jo, būtina apsispręsti, kokie turi būti ateities miškai, taip pat kaip pasiekti kuo geresnę sinergiją tarp mūsų poreikio miško produktams ir paslaugoms bei miško ekosistemų prisitaikymo atlaikyti didžiąsias šio laikmečio krizes – klimato kaitą ir biologinės įvairovės nykimą.

„Akcentai ne tie. Daugiausia dėmesio skiriame smulkmeniškai reglamentuoti ūkinę veiklą, o turėtume kalbėti apie tai, kokių ateities miškų siekiame ir kaip miškininkams bei miško savininkams prisidėti juos kryptingai formuojant“, – teigia jis. 

„Pelnas iš medienos yra svarbus, bet, atleiskite, tai nėra pagrindinis dalykas. Ilgalaikis miško ekosistemų tvarumas ir stabilumas yra daug svarbiau nei trumpalaikė nauda. Tai puikiai parodo kenkėjų puolami eglynai. Šiemet tie vabaliukai pabudo rekordiškai anksti ir juos pristabdyti gali tik atostogoms visiškai netinkama vasara. Kokią iškertamos medienos dalį šiemet sudarys sanitarinių kirtimų apimtys ir už kiek ji bus parduodama?“, – klausia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad nėra labai sunku apibūdinti, kokie miškai yra patys atspariausi, mat, miškų mokslas apie tai garsiai kalba jau daug metų.

„Tai mišrūs ir įvairiaamžiai medynai, kuriuose galima puikiai ūkininkauti periodiškai iškertant tam tikrą dalį medžių. Pelnas per dešimtmetį iš tokio medyno nebūtų toks įspūdingas, koks yra plynais kirtimais iškertant viską, ką tik galima vienu kartu, bet medienos būtų gaunama daug dažniau ir pajamos būtų daug stabilesnės“, – teigia VDU profesorius. 

„Jeigu tokius medynus užpuola kenkėjai, jie dažniausia būna pavojingi tik tam tikro amžiaus ir rūšies medžiams, taigi medynas išlieka, nes išdžiūsta tik palyginti nedidelė dalis medyną sudarančių medžių. Eglynai irgi nesusidurtų su tokiomis katastrofinėmis problemomis kaip dabar, jei jie būtų suformuoti įvairiaamžiai. Žūtų tik senesnė medžių karta, nebūtų tokios didelės lengvai pažeidžiamų medžių koncentracijos kraštovaizdyje ir valdyti tokias krizes būtų daug lengviau“, – pabrėžia jis. 

Tai turime pradėti daryti nieko nelaukdami

Anot G. Brazaičio, po Lietuvoje dominuojančių plynųjų kirtimų medyno vystymasis yra tiesiog „nunulinamas“. 

„Labai dažnai po plynų kirtimų medžių rūšių įvairovė bus mažesnė, bus daugiau pionierinių trumpaamžių medžių rūšių, o unksminės seniems medynams būdingos medžių rūšys, neatsikurs taip greitai, nebent kas nors jas ten pasodins“, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas. 

„Geriau net nekalbėkime apie amžiaus struktūrą, toks medynas bus primityviai vienaamžis. Dažnai brandžiuose medynuose, kuriuos mes numatę kirsti plynai, aptiksime įvairių medžių rūšių, bent dalis jų bus skirtingo amžiaus, kažkiek augs ir pomiškio, neretai rankos storio ar kiek storesnių ąžuoliukų, taigi turime neblogą pradžią daug stabilesnio medyno formavimui, pakeičiant plynuosius kirtimus atrankiniais.

Pasiekti norimą, t. y. daug atsparesnę medžių rūšinę sudėtį ir amžiaus struktūrą, žinoma, prireiks, dar ne vieno dešimtmečio, bet tą turime pradėti daryti nieko nelaukdami“, – pabrėžia jis.