Dėl dingusių augintinių atsakomybė tenka jų šeimininkams

Įpročius sunku išrauti

Apie klaidas, kurias daro keturkojus auginantys žmonės ne tik Naujųjų metų naktį, kalbėjomės su UAB „Nuaras“ vadove Jurgita Gustaitiene. 

„Žmonės elgiasi neatsakingai, tokie įvykiai, kuomet augintinis išsigąsta ir pabėga, nutinka tada, kai trūksta žmogaus atsakomybės, žinių ir supratimo. Tai yra pagrindinės ir esminės klaidos. Nors apie tai yra daug viešai kalbama, tačiau tas klaidas žmonės vėl ir vėl kartoja, ir mums teks kalbėti tol, kol žmogaus mąstysena pasikeis. 

Įpročius nėra taip lengva išrauti: vis dar niekaip nepavyksta išguiti įpročio šunis rišti prie grandinės, neįmanoma išaiškinti, kad šunims neduotų kaulų, kas yra pagrindinė veterinarijos klinikų problema, ypač – po švenčių. 

Taip pat dar vengiama kastruoti ar sterilizuoti gyvūnus, esama daug neatsakingo veisimo ir ištisinio ieškojimo, kur padėti šuniukus ar kačiukus. Dar vienas labai blogas įprotis – tai vestis savo augintinį Naujųjų metų naktį pasižiūrėti fejerverkų. 

Nors daugybę metų yra kalbama, kad fejerverkų nereikia šaudyti, nes tai kenkia aplinkai, ima blaškytis paukščiai, kurių dauguma naktimis išvis neskraido, kenčia gamta, nukenčia ir augintiniai, kurie tamsiu paros metu turėtų miegoti“, – kalbėjo „Nuaro“ vadovė

J. Gustaitienė, pridūrusi, kad šiemet, kaip ir kiekvienais metais, savanoriai dėjo daug pastangų dalindamiesi informacija apie dingusius augintinius ir ją sistemindami. Prie šios sklaidos labai prisidėjo ir visuomenė, pavieniai žmonės, kurie žaibiškai reagavo ir dalinosi informacija ne tik apie dingusius, bet ir atsiradusius keturkojus.

Įstatymas vis dar neveiksnus

Nors visuomenė ir socialiniai tinklai prisideda prie to, kad augintiniai grįžtų namo, tačiau yra tokių augintinių, kurie jau niekada nebegrįš. 

„Išsigandęs, bėgantis gyvūnas dažnai būna partrenktas automobilio ir žūna kelyje, dauguma augintinių, nors ženklinimas yra privalomas, vis dar neženklinti, ir surasti jų šeimininką sudėtinga. 

Į „Nuarą“ per metus patenka apie pusantro tūkstančio gyvūnų, iš kurių ženklintų būna apie 1 proc.“, – sakė vadovė, akcentuodama, kad gyvūnus ženklinti įpareigojantis įstatymas neveikia. 

Kasmet per metus ši organizacija naujus namus suranda apie 1,5 tūkst. gyvūnų. Nors šie skaičiai po truputį statistiškai mažėja, organizacijos vadovė akcentavo, kad šie gyvūnai neženklinti, be kilmės dokumentų. Su kilmės dokumentais buvo patekę keli gyvūnai, kuriuos iš karto atsiėmė veisėjai. 

Žmonės, kurie gyvūną perka su kilmės dokumentais iš legaliai veikiančio veislyno, yra gerokai atsakingesni. Pasak vadovės, visuomenę reikėtų labai stipriai skatinti ir palaikyti, kad kuo daugiau būtų įsigyjama gyvūnų su kilmės dokumentais ir gyvūnų be dokumentų neliktų.

Ypač daug – užmiesčio teritorijose

Anot J. Gustaitienės, šiemet buvo nemažai šeimininkų, kurie, laukdami naujametinių fejerverkų, liko namuose su savo augintiniais, žinodami, kad pastarieji jų bijo. 

„Žmonės jau renkasi nevykti į svečius, nepalikti savo augintinio vieno, nes žino, kad augintinis bijo triukšmo ir šviesos. Yra žmonių, kurie prieš tai vedė augintinį į treniruotes, pratino, mokė, kad kuo mažiau bijotų. 

Taip pat yra saugių, nekenksmingų, žolių pagrindu sukurtų medikamentų, kurių galima įsigyti veterinarijos klinikose, kad gyvūnas tą naktį būtų ramesnis. 

Jei tai yra nuosavas namas ir šuo būna voljere, reikėtų parsivesti augintinį į namus, į rūsį arba tamsesnes patalpas, kurios yra mažiau pralaidžios garsui, pabūti kartu toje patalpoje, pripratinti jį, patiesti guolį, kad jis priprastų ir nebijotų. Jei tai yra daugiabutis, tiks vonios patalpa, tamsusis kambarys. 

Kitas metodas – įjungti televizorių, kad fejerverkų garsai susimaišytų. Jei šuo gyvena voljere, o žmonės išvyksta iš namų – nepalikti augintinio vieno voljere, nes pasitaiko agresyvių žmonių, kurie gali iššauti petardas tiesiai į voljerą. 

Tokių atvejų yra buvęs ne vienas, kai šunys voljeruose buvo sužaloti“, – kalbėjo „Nuaro“ vadovė, pastebėjusi, kad šių metų sutikimas fejerverkais buvo daug trankesnis ne miestuose, o būtent kaimo, užmiesčio vietovėse. Todėl šiais metais buvo ypač daug dingusių gyvūnų užmiesčio vietovėse. 

Išgąsdinti augintiniai patiria didžiulę baimę, stresą ir bėgdami labai dažnai papuola po automobilio ratais. Tokie šunys dažnai būna neženklinti ir juos surasti, padėti jiems grįžti namo padeda socialiniai tinklai.

„Šiuo metu dar nemažai šunų yra pas juos radusius žmones, mes prašome tų žmonių atsiųsti rastų keturkojų nuotraukas ir palaikyti rastus augintinius savo namuose, nevežti į prieglaudas, kad šeimininkai greičiau atsirastų ir atsiimtų savo augintinį. Tie šunys, kurių neatsiims, pateks į prieglaudas“, – apgailestavo J. Gustaitienė.

Gyvi žaisliukai atsiduria prieglaudose

Visiems žinomas vaikų noras turėti šuniuką ar kačiuką, dažnai išpildytas Kalėdų Senio, po kurio laiko apkarsta ir tos buvę mielos, bet jau įgrisusios dovanos, dažnai atsiduria gatvėje. 

„Vaikams dovanoti augintiniai savo būdą parodo maždaug po keturių-šešių mėnesių. Kai mažas buvęs šuniukas pradeda bręsti, kai ima gadinti baldus, žmonės nebesusitvarko. 

Kol šuniukas mažas – visi su juo žaidžia, lepina, netaisyklingai moko ir užsiaugina problemą. Kai šuo tampa didesnis, jis ima rodyti netinkamą elgesį, tada žmonės mėgina atiduoti į prieglaudą“, – kalbėjo J. Gustaitienė.

Anot „Nuaro“ vadovės, kalėdiniu laikotarpiu prieglaudos stengiasi nedovanoti šuniukų ar kačiukų, o, jei šiuo periodu atvyksta žmonės, tai į juos žiūrima atsakingiau, stebima, kokia tai šeima, ar tikrai atsakingai pasiruošusi į savo namus priimti keturkojį.

J. Gustaitienė akcentavo, kad prieglaudoje imamas simbolinis mokestis ne už augintinį, bet už veterinarijos paslaugas, kurios tam augintiniui buvo suteiktos: sterilizacija, ženklinimas, skiepai, sveikatos patikra. Tai kainuoja apie 60–65 Eur.