Tokie tarptautinių publikacijų vertinimai – signalas, kad prastus regionų plėtros rodiklius labiau lemia nepadaryti namų darbai, o ne dažnai girdimas įsitikinimas, kad mažesni miestai ar regionai neturi ateities.
Tarptautinių investicijų ekspertų sudarytame perspektyviausių miestų reitinge Panevėžys užėmė aukštą trečią vietą mažų miestų kategorijoje, vertinant tiesioginių užsienio investicijų (TUI) strategiją ir kaštų konkurencingumą. Kaunas į geriausių dešimtuką pateko net keturiose kategorijose, o Klaipėda – vienoje.
Regionų potencialą rodo ir pastarųjų kelerių metų TUI sėkmės istorijos. Kauną stambiems investicijų projektams pasirinko automobilių pramonės lyderės „Hella“ ir „Continental“, medicinos įrangos gamintoja „Hollister“.
Sėkmės istorijų netrūko ir kituose regionuose – langų ir durų gamintoja „Dovista“ investavo Marijampolėje, pasaulinės dviračių pramonės lyderė „Pon.Bike“ – Kėdainiuose, Ukmergėje plėtėsi „Systemair“, gaminanti ventiliacijos ir kondicionavimo įrangą.
Regionus rinkosi ir ambicingus plėtros planus puoselėjantys Lietuvos verslai. Pavyzdžiui, VMG grupė iki 2025 m. Akmenės LEZ planuoja investuoti pusęmilijardų eurų ir sukurti daugiau nei 1000 darbo vietų. Nestandartinių inžinerinių įrenginių ir mechanizmų gamintoja „Arginta Engineering“ savo plėtrai vietoj Vilniaus pasirinko Panevėžį. Visgi akivaizdu, kad nepaisant šių sėkmės istorijų, regionų potencialas lieka nerealizuotas.
Didžioji dalis Lietuvos regionų, vertinant bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, nuo sostinės regiono atsilieka daugiau nei 2 kartus, o palyginus su turtingesnėmis valstybėmis, pavyzdžiui, Danija, mūsų regionų atsilikimas išauga net iki 4–5 kartų.
Vertinant atlyginimus, situacija regionuose irgi nedžiugina. Panevėžio ar Šiaulių apskrityse vidutinis darbo užmokestis yra beveik 30 proc. mažesnis nei Vilniaus apskrityje. Mažesniuose regionuose atsilikimas – dar didesnis. Tarptautiniu mastu nuo Švedijos šie regionai atsilieka daugiau nei 2 kartus, o nuo Danijos – maždaug 3 kartus.
Nors dažnai sau priskiriame pramoninės valstybės etiketę, lyginant su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, Lietuvos regionai yra santykinai neindustrializuoti. Pavyzdžiui, mažesniuose Čekijos regionuose gamyba sudaro trečdalį visų darbo vietų, Slovėnijoje – ketvirtadalį, kai Lietuvoje ši dalis yra mažesnė nei penktadalis.
Taigi Lietuvos regionų potencialas lieka neišnaudotas. Siekiant jį realizuoti, reikia iš esmės sustiprinti regionų ekonomikos stuburą. Pažangi pramonė išlieka perspektyviausia kryptimi mažesnių miestų ir jų rajonų ekonomikos vystymuisi. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai konstatuoja, kad regionai, neturintys didelių miestų, turi daugiau galimybių sėkmei, besispecializuodami gamybos srityje.
Stipri gamybinė bazė sukuria daug erdvės inovacijoms ir natūraliam pridėtinės vertės kilimui, tobulinant produktus ar gamybos procesus, o daugeliui regionų tai yra perspektyviausias kelias susikurti inovacijomis paremtus augimo šaltinius.
Svarbu ir tai, kad šis laikotarpis yra palankus pramonės plėtrai. Pastaraisiais metais atsparumas tiekimo grandinių trikdžiams, prieiga prie kritinių technologijų ir komponentų, tvarumas nukeliavo į verslo ir vyriausybių darbotvarkės viršų. Tiekimo grandinių perkėlimas arčiau pagrindinių rinkų kuria naujas galimybes Vidurio ir Rytų Europos regionui, todėl Lietuvai reikia suspėti jomis pasinaudoti ir kurti naujas konkurencingumo didinimo priemones.
Pastaraisiais metais priimtas ne vienas teisingas sprendimas, siekiant gerinti Lietuvos investicinę aplinką. Priimti įstatymai dėl pelno mokesčio lengvatos praplėtimo stambiems gamybos projektams, sklypų pasiūlos didinimo, suteikta finansinė parama tipinių gamybinių pastatų statybai LEZ ir pramonės parkų teritorijose. Vis dėlto konkurencinė aplinka darosi vis agresyvesnė, tad šių priemonių nebepakanka.
Norint, kad šviesi regionų ateitis neliktų tik miražas, reikalinga tikslinga regionų plėtros strategija, orientuota į stiprios pramoninės bazės regionuose išvystymą. Ši strategija turėtų būti paremta aiškia regionų specializacija, kuriai išvystyti būtų konsoliduojami skirtingi valstybės ištekliai – nuo specialistų rengimo ar pritraukimo, pramoninių teritorijų vystymo, inovacijų skatinimo iki investicijų pritraukimo.
Lietuvos regionų pramoninė bazė turi būti paremta aukšta pridėtine verte, inovacijomis ir aukštu automatizacijos lygiu.
Tačiau iki tokios vizijos kol kas dar toli. Lietuvos apdirbamosios gamybos sektoriuje darbo našumas 2020 m. buvo maždaug tris kartus mažesnis nei Suomijoje ir beveik keturis kartus – nei Danijoje.
Santykinai nedidelis darbo našumas tiesiogiai lemia ir žemus atlyginimus. 2022 m. vidutinis atlyginimas apdirbamosios gamybos sektoriuje buvo beveik pustrečio karto mažesnis nei Suomijoje – beveik tiek pat, kiek skiriasi darbo našumas.
Šią pamoką yra aiškiai supratusios tokios šiuo metu pasaulio ekonomikoje kritinį vaidmenį vaidinančios šalys kaip Pietų Korėja ar Taivanas. Pramonės automatizacija mažina žemų darbo jėgos kaštų įtaką, investuotojui renkantis gamybos lokaciją. Tai sudaro sąlygas išlaikyti konkurencingumą, net ir sparčiai kylant gyventojų pajamoms.
Taigi dėmesys pramonės produktyvumo didinimui užtikrintų ekonominių galimybių prieinamumą didžiajai daliai šalies gyventojų, ypač gyvenančių ne didžiuosiuose miestuose. Sustiprintas pramonės potencialas reikšmingai padidintų ir bendrą ekonomikos „pyrago“ dydį.
Regionų potencialui atrakinti reikalingos didesnės ambicijos ir į realų investicijų proveržį orientuoti sprendimai. Neabejotina, kad sėkmės atveju perspektyviausių Europos ateities miestų ir regionų sąrašuose atsirastų vietos ir dar daugiau Lietuvos regionų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą