Ragina nebevaryti šeimų ir vaikų į dar gilesnę duobę: tikrosios karantino žalos mes net neįsivaizduojame

Be to, dabar pradeda matytis, kiek per karantiną buvo uždelstų, laiku nediagnozuotų ir negydytų sunkių ligų. Vilniaus universiteto (VU) Psichologijos instituto prof. Roma Jusienė patvirtina – pas psichikos sveikatos specialistus nutįso eilės.

Kamuoja rimti psichikos sutrikimai, padaugėjo savižalos atvejų

Kaip sako prof. R. Jusienė, skaudžiausiai pandemija atsiliepė 11-18 m. paauglių sveikatai. Pagrindinis nusiskundimas – išaugęs nerimas, kuris pasireiškia ne tik emocine būsena, bet ir fiziniais negalavimais.

„Šitą grupę išskirčiau kaip pažeidžiamesnę dėl vienos tokios labai paprastos priežasties – tai šiuo metu yra itin svarbus bendravimas su bendraamžiais, bendrai toks socialinis palaikymas, socialiniai poreikiai, jų patenkinimas“, – sako psichologė ir priduria, kad nuotoliniai kontaktai tai atstoti galėjo tik iš dalies.

Kad psichikos sutrikimų skaičius tarp vaikų ir paauglių stipriai išaugo, antrina ir prof. R. Kėvalas.

„Aš neatsimenu, kad būtų taip, kad vieną savaitę vos ne kiekvieną dieną savižudžiai keliautų į skubios pagalbos ir intensyvios terapijos skyrių, padaugėjo mitybos sutrikimų – ne vien tik kalbant apie besaikį nutukimą, bet ir apie tokias sunkias formas kaip anoreksija, bulimija“, – apie situaciją vaikų ligoninėje kalba R. Kėvalas.

Kaip sako medikas, šalia mitybos sutrikimų atsiranda ir įvairių kitų – širdies ir kraujagyslių sistemos problemos, lipidų apykaitos sutrikimai ir taip toliau.

Be to, teigia R. Kėvalas, dėl per pirmąjį karantiną apribotų sveikatos paslaugų daliai jaunųjų pacientų ne laiku buvo diagnozuotos labai sunkios ligos.

„Jau nekalbu apie vakcinacijos problemas. Jau dabar daugelis ekspertų kalba apie tai, kad dar didesnė nelaimė šalia to, ką mes turime, galėtų būti tymų protrūkis.

O tam yra susidariusios visos sąlygos, nes pernai metais, 2020 m., vakcinacija Lietuvoje buvo tik 90 proc. Jeigu vakcinacijos lygis krenta žemiau nei 95 proc., iškyla didžiulis pavojus tymų protrūkiui“, – įspėjo R. Kėvalas ir priminė, kad 2018 m. nuo tymų pasaulyje mirė 140 tūkst. žmonių.

„Ačiū Dievui nepamiršome senjorų ir rūpinomės, kad ypač vieniši senjorai gautų to bendravimo, leidom net sudaryti tuos vadinamus socialinius burbulus. Deja, pamiršome vaikus ir paauglius“, – pridūrė R. Jusienė.

Nuotolinis mokymas neturėjo trukti ilgiau nei du mėnesius

Abu pašnekovai vieningai sutarė, kad daugiausiai žalos vaikams bei paaugliams padarė mokyklų uždarymas ir ilgai trukęs nuotolinis mokymas.

R. Jusienės teigimu, psichikos sveikatos specialistai pastebi per pandemiją pasikeitusią klientūrą, profesionalų konsultacijų prireikė daug šeimų, kurios iki šiol puikiai tvarkėsi ir problemas sprendė savarankiškai, be pagalbos iš šalies.

„Tam tikrus nesklandumus labai sėkmingai papildydavo, tiesiog kompensuodavo mokykla.

Įsivaizduokim, vaikai susipyksta su tėvais, bet turi galimybę pasikalbėti su draugais ar mokytojais.

Kaip mes sakome, išnešti kai kuriuos sunkumus, ten gauti palaikymo, gauti kitokio grįžtamojo ryšio“, – aiškina profesorė.

Kita vertus, sako ji, natūralu, kad tėvai taip pat išgyveno didelį stresą, tad tikrai ne visada galėjo teikti emocinę pagalbą ir palaikymą vaikui.

„Aš net bijau pagalvoti, kad gali būti vėl nuotolinis mokymas. Nors spaudoje yra įvairūs pranešimai.

Man labai gaila, kad mes nepasimokom ne tik iš kitų šalių mokslininkų rekomendacijų (...), bet mes net nepasimokiname iš istorijos.

Nepasimokinome iš 1918-1919 m. ispaniško gripo pandemijos, pagaliau nepasimokinome iš 1937 m. Niujorko poliomelito pandemijos, kada mokyklos buvo uždarytos trim savaitėm (aš pabrėžiu, nesuklydau – trims savaitėms), nuotolinis mokymasis vyko per radiją ir telefoniniu kontaktu, ir tada jau buvo pstebėtas didžiulis nuostolis vaikams edukacine prasme, bet ir dėl socialinės izoliacijos.

Dabar pirmas karantinas truko beviltiškai ilgai – 93 dienas. Gerai, kad buvo atokvėpis – vasara. Jau po pirmojo karantino tiek amerikiečiai, tiek tie patys kinai – visi akcentavo, kad na negalima vaikų uždaryti ilgiau kaip du mėnesius.

Deja, antras karantinas buvo 236 dienos ir viskas tęsėsi 309 dienas. Tai yra –mes uždarėme vaikus vieneriems metams“, – apgailestavo R. Kėvalas.

Kad pandemija neigiamai atsiliepė vaikų sveikatai, rodo ne tik praktika, bet ir VU mokslininkų atlikti tyrimai, kuriais siekta sekti visapusės mokinių sveikatos pokyčius per pandemiją.

Profesorė teigia, kad vasarą, po pirmojo griežto karantino buvo stebimas vaikų bei paauglių emocinės sveikatos gerėjimas.

„Deja, jau kai vėlyvą rudenį ir žiemą vėl ėjome į užsidarymą, ir pakankamai griežtą.

Kaip sakau, vis tik svarbiausias ir daugiausiai neigiamų pasekmių turėjęs dalykas – tai užsitęsęs mokyklų uždarymas.

Ką iš tikrųjų kolegos iš įvairių kitų šalių vienareikšmiai jau po pirmo karantino sakė, kad tai neturėtų trukti ilgiau nei du mėnesius“, – įžvalgomis dalijosi R. Jusienė.

Tikrosios žalos dar net neįsivaizduojam

Psichologė prof. R. Jusienė sako, kad labai dramatizuoti ir sakyti, jog vienareikšmiškai auginame stipriai traumuotą kartą ir bus tikrai blogai, sakyti nesinori.

Specialistė tikisi, kad laiku suteikta profesionali pagalbą bent daliai bėdų ateityje gali užkirsti kelią. Vis dėlto, įsitikinus pašnekovė, vien specialistų pagalbos neužteks, reikia ir strateginių sprendimų

: „Kad nebevarytume nei šeimų, nei vaikų į tą duobę, į kurią jau įvarėme.“

Tuo tarpu R. Kėvalas optimistiškai nekalba. Medikas teigia, kad visai realu, jog problemų, kurias iššaukė pandemija ir užsidarymas namuose, tik daugės.

„Tos žalos mes dar net neįsivaizduojam, mes čia tik kalbame apie ledkalnio viršūnę, bet kas yra apačioj, po vandeniu, dar mes pamatysime turbūt per sekančias kartas“, – sako profesorius ir primena Amerikoje su beždžionėmis atliktą tyrimą.

„Šešto-septinto dešimtmečio pradžioje amerikiečių mokslininkai atliko tokį labai įdomų tyrimą, kada primatų beždžiones uždarydavo, izoliuodavo 6 mėn. ir po to tyrė jų elgesį.

Pasirodo, koks buvo destrukcinis elgesys – jie naudojo fizinę jėgą prieš savo mamą, prieš savo tėvus, prieš savo kitus bendraamžius“, – pasakoja R. Kėvalas.

„Tolimesni tų pačių primatų tyrinėjimai parodė, kad panašiai tai atsiliepė (...) ir kitoms kartoms.

Tai yra, vėliau šitos bezdžionėlės nemokėjo tinkamai rūpintis savo vaikais, nemokėjo jų auginti. Iš esmės sutriko ne tik jų pačių tie tokie svarbūs prieraišumo, socialiniai santykiai, bet ir jų gebėjimas suteikti tokį saugų pagrindą savo vaikams.

Tai čia kalbant apie tai, kaip atsiliepia ir į kitą kartą“, – aiškina R. Jusienė.

Profesorius R. Kėvalas akcentuoja, kad jau dabar skirtingų šalių psichikos sveikatos specialistai sutaria, jog ilgiau nei du mėnesius trunkantis karantinas ir nuotolinis mokymas „prilygsta pokyčiams, kuriuos vaikai patiria gyvendami karo zonose“.

Ką mes padarėme savo vaikams?

Apie per pandemiją išryškėjusias ar iškilusias naujas socialines, sveikatines bei kitas problemas prof. R. Kėvalas kaip tik šiuo metu rašo knygą.

Medikas sako, jog joje karantino herojų lūpomis pasakoja, kas jiems atsitiko, kaip jie jautėsi. Tai pokalbiai su nuotolinį mokymą išgyvenusiais vaikais, perdegusiais mokytais, vaiko teisių ir socialines paslaugas teikiančiais specialistais.

Savo knygą R. Kėvalas pavadino „Ką mes padarėme savo vaikams?“

„Su jais bendraudamas aš pirmą kartą sužinojau apie tokį naują sutrikimą, vadinamą „Zoom dismorfinis“ sindromas.

Kada vaikai ilgą laiką būna prieš ekraną ir staiga jie pamato kažkokį ar veido bruožo netobulumą, ar padidėjusį svorį, arba, kaip viena mergaitė sakė, – man atrodo, kad mano plaukai pradėjo slinkti, ir jiems išsivysto tokios įkyrios mintys, nepilnavertiškumo jausmas, vedantis prie rimtų psichologinių, o vėliau ir psichiatrinių problemų“, – apie naujas problemas, su kuriomis susiduria vaikai, kalbėjo R. Kėvalas.

Kaip aiškina R. Jusienė, siekiant užkirsti kelią panašioms problemoms labai svarbu vaikams ir paaugliams paaiškinti, kad normalu prastai jaustis tokiomis nenormaliomis sąlygomis.

„Jeigu mes neduodam labai aiškiai vaikui ar paaugliui žinoti, kad, klausyk, viskas su tavim yra gerai, negerai yra su aplinka, tai automatiškai vaikai daro išvadą, kad su manim yra kažkas negerai.

Kitaip tariant, dėl to, kad kažkas su jais blogai elgiasi, jie mano, kad jie yra netikę.

Tą patį mes pastebim, kai vaikai auga šeimose, kuriose tėvai išgėrinėja, smurtauja ar tiesiog naudoja psichologinį smurtą, kai yra patyčios šeimoje ar mokykloje ir pan.“, – įžvalgomis dalijasi profesorė.

Kambariuose užsidarę paaugliai – tiksinčios bombos

Nors R. Kėvalo patirtis dirbant su vaikais itin ilga, medikas pripažįsta, kad per karantiną matė iš tiesų sukrečiančių atvejų ir išgirdo baisių istorijų.

„Merginų anoreksijos atvejai, kada per 6-7 mėnesius netekdavo po 30-35 kilogramus ir patekdavo pas mus į intensyvios terapijos skyrių. Toliau saviždužiai.

Nerimas tai nerimas, bet po to depresijos simptomai, visiškas užsidarymas savyje“, – kalbėjo pašnekovas.

Būtent atsiribojimas, užsidarymas kambaryje, nuolatinis laiko leidimas prie ekranų, akcentuoja R. Jusienė, iš tiesų yra pablogėjusios emocinės sveikatos ženklai ir į juos reikėtų kreipti dėmesį.

„Ir tėvams kartais atrodė apgaulingai, kad na, viskas tvarkoj, mano paauglys sėdi užsidaręs kambaryje, niekur neina, nekelia jokių problemų.

Bet mes niekada nežinom. Tokius paauglius vadinčiau tiksinčia bomba, kada, deja, atsitinka ir suicidai, ir savižalos atvejai. Jie prasprogsta, jie pratrūksta tam tikra agresija ir destrukcija prieš save arba prieš kitus.

Tai yra tokios kaip tiksinčios bombos, mes negalime palikti jų ramybėje“, – įspėjo R. Jusienė.