Signataras Vytenis Andriukaitis: Metas, kai nukvakimo paslaugų kiek tik nori

(2)

Lietuvoje yra spiečių spiečiai „ekspertų" ir vadinamųjų „žinomų" žmonių, dalijančių savo „išmintį" į kairę ir į dešinę, ir, žinoma, už pinigus, ir, be abejo, tuo prilygstančių seniausios žemėje profesijos atstovams, tačiau nėra... Mokytojų.

Su Kovo 11-osios signataru Vyteniu ANDRIUKAIČIU ir kalbėjomės apie tai, kad pirmo būtinumo profesijos žmonės prieš jų valią verčiami paslaugiais patarnautojais.

- Minėjome šviesaus atminimo prezidento Algirdo Brazausko 90 metų gimimo sukaktį. Galbūt tam tikra prasme laikote jį savo Mokytoju?

- Ne Mokytoju, bet žmogumi, iš kurio buvo galima mokytis. Mokytis įžvalgos, žodžio laikymosi. Mokytis sveiko mąstymo, sveikos nuovokos, bendravimo su žmonėmis, betarpiško šilto bendravimo su įvairių profesijų ir įvairaus lygio žmonėmis.

Jis galėjo būti vienodai priimtinas tiek kaimo, tiek miesto žmogui, darbininkui ir inžinieriui, jis labai gražiai atrodė aukšto rango susitikimuose. Žodžiu, mokytis iš jo buvo galima daug ko.

- Skaitydama jūsų esė „Justino Marcinkevičiaus laikas" radau įdomų pastebėjimą, kaip trys žinomos asmenybės skirtingai elgėsi svarbiausiuose Nepriklausomybės įvykiuose: A. Brazauskas nedalyvavo Baltijos kelyje, Vytautas Landsbergis - Sausio 13-osios aukų laidotuvėse, o Just. Marcinkevičius - dalyvavo ir ten, ir ten. Galbūt dėl to jis ir liko Tautos vienytoju, o kiti du - ne?

- Jūs teisingai akcentuojate Just. Marcinkevičiaus, kaip Tautos vienytojo, vaidmenį. Tiesą pasakius, neskaldė Tautos ir A. Brazauskas, bet jis buvo tapęs puolimo objektu, kadangi priklausė komunistų partijos viršutiniam ešelonui tiek prie Ringaudo Songailos ir Petro Griškevičiaus, tiek paskui, pats tapęs LKP CK sekretoriumi.

Daliai žmonių, kurie, pavyzdžiui, patyrė nuoskaudų stalinizmo laikotarpiu ir jautė tarybinės stalinistinės sistemos spaudimą, jis buvo nepriimtinas ir tapo taikiniu, į kurį buvo galima išlieti visą nuoskaudų kraitelę.

Nors Just. Marcinkevičius ir A. Brazauskas panašūs tuo, kad neieškojo priešų, neklijavo etikečių, vienodai laikėsi pagarbos kitam, taip pat šiltai, gerai suprato Lietuvą ir labai išgyveno dėl jos, tačiau Just. Marcinkevičius nebuvo jokiuose postuose.

Žinoma, dėl poetinės prigimties, dėl neišpasakytai jautraus ir šilto žodžio Just. Marcinkevičius vienijo žymiai daugiau. Galime tik įsivaizduoti, kaip būtų buvę sunku, jei Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje būtų atsiradęs A. Brazauskas, ne kaip LKP CK atstovas, bet tiesiog kaip kiti Sąjūdžio komunistai, pvz., Antanas Buračas, Eduardas Vilkas, net Vytautas Landsbergis...

Taigi nors Brazauskas ir Marcinkevičius buvo šilti, neklijuojantys etikečių, neskaldantys, abu „Santarvės" premijos laureatai, bet, deja, vienam nebuvo lemta peržengti priimtinumo barjero...

- Jūsų mintis, kad kritiniais momentais Tautai reikalinga atrama. Ar dabar yra toks laikas, ir kas yra toji atrama?

- Manau, kad dabar yra be galo kritiškas laikas. Ar dabar turime tokį ryškų ir gausų Atgimimo žvaigždyną? Ar turime tokio kalibro kėlusių Tautą žmonių, kokie buvo Sąjūdžio žmonės ir kokie buvo savarankiškos LKP žmonės su pliuso ženklu, pvz., A. Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Juras Požėla? Esu linkęs abejoti.

Prisiminkime ir iškilias Monsinjoro Vasiliausko, kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Tėvo Stanislovo asmenybes. Ar dabar turime ryškesnę žvaigždžių epochą? Turbūt ne. Turbūt turėtume pasakyti, kad yra žymiai mažesnio kalibro žmonių, į kuriuos vargu ar būtų galima atsiremti.

Norėčiau išskirti vieną žmogų, irgi šiltą, inteligentišką, - prezidentą Valdą Adamkų, kuris irgi yra iš tos pačios Atgimimo epochos ir priklauso tam žvaigždynui. O dabar, deja, turbūt atraminių žmonių stokojame, tačiau tai nereiškia, kad dabar nėra kylančių žvaigždžių.

Aš matau daug gelmių kūryboje, matau poetų, kurie išties gali maitinti Tautą poetiniu žodžiu, bet kol kas jie nėra tokio kalibro, kokio buvo Alfonsas Maldonis, Just. Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Algimantas Baltakis, Sigitas Geda.

Yra geras išsireiškimas, kad sunkūs laikai pagimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės po to sukuria lengvesnius laikus, tada lengvesniuose laikuose susiformuoja silpnesni žmonės, kurie sukuria naujas krizes ir naujus sunkius laikus.

Dabar turime žmones, kurie sukuria naujus sunkius laikus ir, žinoma, stokojame naujų atramų, bet kadangi niekur neišnyko Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, V. Sladkevičiaus, Tėvo Stanislovo žodis, šiltas mūsų akademikų įspūdis, manau, jie ir yra atraminės ašys, aplink kurias viskas ir sukasi.

- Ar sąvokas „lyderis", „autoritetas", „pavyzdys", „vadovas", „mokytojas" laikote sinonimais?

- Oi ne. Lyderių gali būti įvairių. Šiandieniniame pasaulyje gali matyti labai pavojingų lyderių ir lyderių, kurie atstovauja pažangai ir yra progresyvūs. Bet vis dėlto jie netapatinti su mokytojais švietėjais, autoritetais, kurie esti iškilios asmenybės, dažnai net nesiekiančios lyderystės.

Jie tiesiog panirę į savo kūrybos ar savo pasaulio statybą ir tas pasaulis staiga pasirodo visiems reikalingas.

O lyderiams, deja, reikia tribūnos ir aktyvumo, politinės kovos ir t.t. Dažnai jie negali aprėpti platesnių sluoksnių ir būti tokiais, na, sakykime, platesnio sutarimo vektoriais, dažnai net skaldydami visuomenę; tai mūsų pačių patirta ir išgyventa.

Mokytojai, autoritetai esti atsitraukę nuo vienokios ar kitokios lyderystės, bet jie šviečia savo sukurto pasaulio spinduliais.

- Kodėl gi pasinaudoję Justino Marcinkevičiaus juodojo ir baltojo metraštininkų įvaizdžiu negalėtume manyti, jog egzistuoja ir baltojo bei juodojo mokytojo tipažai?

- (Juokiasi.) Buvo ir yra mokančių, kaip apvogti žmones, yra „krikštatėvių", gaujų vadų, vadukų, bet jų niekas nevadina mokytojais, - jie yra išėję iš tamsiųjų visuomenės sluoksnių.

Mokytojo sąvoka susijusi su šviesa, auklyba, pažanga, dorove, padorumu, šiluma ir pan. Mokytojai iš tiesų yra autoritetai. Baltasis ir juodasis yra metraštininkai, bet juodųjų ir baltųjų dramoje aktoriai yra žmonės...

- Galbūt asmeniui, kurį neįvardindamas minėjote savo kalboje prie šviesaus atminimo signataro Aloyzo Sakalo kapo, pritiktų juodojo aktoriaus apibrėžimas?

- Nesakyčiau, kad juodojo, bet šitas asmuo turi savyje (gaila, kad pats to nepastebi) daug įtarumo, sąmokslo teorijų ir gebėjimo žeminti kitus, - tai atsiskleidžia dažno jo pasisakymo metu.

Ar paimtume jo santykį su A. Brazausku ir iš piršto laužtus faktus, neva po 1992 metų gegužės 23 dienos referendumo jis ruošiasi perversmui, ar paimtume jo santykį su Kazimiera Prunskiene, ar su kitais politikais.

Tiesą sakant, negirdėjau, kad jis altruistiškai būtų įvertinęs kitų politikų nuopelnus. Daugelis žmonių yra gana kuklūs (Just. Marcinkevičiaus kuklumas yra tiesiog chrestomatinis), o šito asmens pasisakymuose nebūna vietos iškiliems žmonėms, nekalbant apie tai, kad jis juos pabandytų dar ir kilstelėti. Jei ir pamini kokį autoritetą, tai tik todėl, kad juo sutvirtintų savo paties pasakytus žodžius, arba parodytų, kad jo paties įžvalga yra dar gilesnė. Kitaip sakant, jo žmogiškasis kosmosas kuklumu nepasižymėjo.

- Žinoma, kad pirmieji mokytojai buvo žyniai, dvasininkai, vienuoliai, apskritai, dvasinis ugdymas šimtmečiais buvo neatsiejama bendrojo ugdymo dalis. Galėtumėt tvirtinti, kad šitas ugdymo intakas nūnai Lietuvoje yra užakęs?

- Negalėčiau pasakyti, kad užakęs, o kad jis seklesnis, sutikčiau, nes aplinkui be galo daug vulgarumo ir be galo daug agresyvumo. „Greitojo maisto" filosofija yra aptemdžiusi protus ir labai maža tų, kurie suprastų, kad gyvenimas yra ilgas maratonas, - jiems nuo mažumės reikia ugdyti save ir kaupti dvasines jėgas.

Ugdyba ir saviugda yra be galo svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime. Daugelis tikimės, kad mokytojas mokės paremti, mokės įžvelgti, ugdyti, mokės kantriai stebėti, įsiklausyti, mokės pastebėti blogiausio vaiko ar žmogaus gerąsias savybes ir jas stimuliuoti; toks mokytojo idealas turbūt yra amžinas ir gyvas.

Jis nepasiduoda laiko tėkmei, jis yra nekintantis. Manau, dažnas galime pasakyti sutikę, turintys ir matantys tokių žmonių, nors šiandien ir susiduriame su mokytojo autoriteto krize, dėl kurios patys jie niekuo dėti. Jie yra tokių išbandymų, lūžių, atakų, agresijų akiratyje, tokioje akistatoje su mokymosi, mokyklos, žinių, klasikinio išsilavinimo devalvacija, kokių iki šiol švietimo sistemai neteko patirti.

- Be kita ko, ir su nauja - paslaugų teikėjo - misija...

- Nuo tada, kai pamačiau savo pirmos klasės mokytoją Petrauskienę, ji man iki šiol yra kaip didelis šviesulys. Mama ir tėtis man sakydavo: žiūrėk, vaikeli, kokia laimė - tu įžengsi į mokyklą. Mano tėvas buvo bežemis ir beturtis, labai sunkiai siekė mokslo, ir jam mokykla buvo kaip perlas aplinkiniame purvyne.

Aš irgi atsinešiau tokį požiūrį į mokyklą, jis lydi mane iki dabar. Šiandien tas jausmas yra atakuojamas vartotojiškos, individualistinės, grubios ir labai nejautrios nuostatos, kurią sukūrė masinė kultūra, masinis vartojimas ir labai primityvi aplinka. Mes nusiritome iki tokio lygio, kad visi visiems teikiame paslaugas.

Dabar mes ne ugdom, bet teikiam paslaugas, ne mokinam, o teikiam paslaugas. Dar kas įdomiau, kad vaikas gali nuspręsti, kokių paslaugų jam reikia. Mano giliu įsitikinimu, bendras išsilavinimo lygis yra smukęs palyginti su tomis kartomis, kurios mokėsi klasikinėje mokykloje.

Dabartinė jaunoji karta, jauni arba šiek tiek vyresni tėveliai mano, kad jų vaikui reikalingas ne mokytojas, ne ugdytojas, o tiesiog paslaugos. Staiga visuomenė prarado poreikį vaikus ugdyti pedagogiškai, doroviškai, etiškai.

Aišku, jokiu būdu negalima visko apibendrinti neigimo ženklu, mes turime matyti daug teigiamybių, tačiau neabejotinai negalime nutylėti, kad masinė vartotojiška kultūra, kur paslauga tapo didžiuoju pasakojamuoju žanru, yra apėmusi visas gyvenimo sritis.

Turbūt net kunigai ateina pas mirštantį ne norėdami išklausyti žmogaus dramą prieš mirtį ir padėti suvokti amžinybės alsavimą, bet, greičiausiai, ateina suteikti sakramento paslaugą. Žodžiu, visi teikiame paslaugas. Tai visiškas nukvakimas. Laikas būtų paklausti, ar yra nukvakimo paslaugos?

Atsakymas: nukvakimo paslaugų - kiek nori. Vis dėlto tikiuosi, kad paslaugų žanras vienaip ar kitaip išsisems. Visi pamatys priėję gilią duobę, iš kurios nebebus jokio džiaugsmo semtis paslaugas.

Visi draugiškai pritars, kad mokykla ugdo, mokina, brandina, padeda, nukreipia, atkuria jėgas, vaikui suteikia pasitikėjimo, - kitaip sakant, ji atlieka be galo daug brandos užduočių. Jokiomis paslaugomis jų neįvertinsi ir nevainikuosi.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder