Vaidotas Martinaitis

Aktorius Martinaitis: žvaigždžių liga yra kaip simptomas, ji jau daug kartų buvo mane ištikusi

Populiariame amerikiečių seriale „Stranger Things“ nusifilmavęs Vaidotas Martinaitis vis dažniau sulaukia praeivių dėmesio ir Lietuvoje. Auksinio scenos kryžiaus ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus turintis aktorius savo karjerą pradėjo prieš daugiau nei 30 metų, bet JAV įgyta patirtis yra išskirtinė.
 

Interviu „Go3“ televizijos atstovui Žilvarui Zinkevičiui serialo „Sala. 2029“ aktorius V. Martinaitis pasidalino atsiminimais apie karjeros pradžią, užsienio kalbų žinias, filmavimų įspūdžius Jungtinėse Amerikos valstijose, žvaigždžių ligą ir jos įveikimą, profesijos iššūkius ir receptą, kaip juos nugalėti.

– Pirmasis filmas, kuriame galima Jus išvysti, pasirodė 1990-aisiais. Tai Jono Vaitkaus „Strazdas – žalias paukštis“. Ar tiesa, kad vaidinti pradėjote dar studijų laikais, mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas kurso vadovą Joną Vaitkų?

– Kai mokiausi, tai buvo konservatorija (aut. past. Lietuvos konservatorija). Įstojau į konservatoriją, o baigiau muzikos akademiją (aut. past. Lietuvos muzikos akademija).

1988-aisiais įstojau į trimitą, baigiau du kursus ir tik po to stojau iš naujo.

– Tai dėl to pradžioje Jūs su kolegomis aktoriais ir darydavote muzikinius pasirodymus?

– Tuo metu buvo labai populiarūs Muzikinio veiksmo festivaliai. Aš grojau ansamblyje „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“, kuris ir dabar dar yra. Tai buvo Artūro Šlipavičiaus suburta kompanija, darydavome muzikinius teatralizuotus performansus ant scenos.

– O ką galėtumėte papasakoti apie filmą „Strazdas – žalias paukštis“?

– Tai buvo pačių pradžių pradžia: 1990 metai, mečiau „triūbą“, stojau į aktorinį, bet neįstojau. Žiūriu, pagal metus man laikas eiti į kariuomenę. Kadangi nebesimokiau, tai, galvojau, viskas – teks eiti į rusų kariuomenę, o taip nesinori...

Tada Pakėnienė (aut. past. Ona Pakėnienė, tuometinio Chorinio ir teatrinio meno fakulteto dekanė), man patarė: „Tu pakalbėk su Vaitkum, gal jis tave priims bent kokiu laisvu klausytoju.“ Sutikęs prašau: „Gal galėčiau pas Jus kažkaip bent laisvu klausytoju pabūti, nes man kariuomenė…“. O jis man: „Gerai, atvažiuok pas mane į kino studiją, aš ruošiuosi filmuoti filmą, pasižiūrėsim.“

Nuvažiuoju, o ten – pasiruošimas filmui, visi tik bėgioja, laksto, o aš laukiu. Jis savo darbais užsiėmęs, bet pasirašė prašymą ir pasakė, kad susitiksim rudenį. Ir jau prieš pat man išeinant klausia: „O beje, ką veiki vasarą? Nenori pasifilmuoti?“ (juokiasi). Va taip mane, ką tik priimtą, nors nepasakyčiau, kad jau priimtą (tiesiog pasirašė sutikimą), ėmė ir ištiko va šita profesija ir pirmasis vaidmuo kine. Kai rudenį pradėjome mokytis, galima sakyti, kad žiemos sesijos nelaikėme, nes visi ėjome ginti Lietuvą. Ir aplink parlamentą budėjome kada kas galėjo. Galima sakyti, kad aš dvi savaites nebuvau iki namų nuėjęs. Tai buvo labai karštas ir pavojingas laikas.

– Po to pakankamai ilgai nesifilmavote kine. Padarėte pertrauką iki 1997-ųjų, o tada vaidmenys užsienio filmuose?

– Taip pamenu, kad filmavausi lenkų seriale „Boza podszewka“ (liet. boružėlė).

– Iš kur tokios geros lenkų kalbos žinios? Juk pats esate kilęs iš Gargždų.

– Šnekamąją lenkų kalbą pirmą kartą išgirdau, kai įstojau į Lietuvos konservatoriją, 1988-aisiais. Prisimenu, įlipome su kurso bičiuliu į troleibusą, jis pilnas, žmonės susigrūdę. O tokia močiutė su dviem krepšiais pradėjo lenkiškai plūstis. Man tada buvo labai juokinga. Iki tol nebent sode nuo paukščių saugodamas vyšnias klausydavausi lenkų radijo stoties.

Visi mes jos klausėmės, nes tai buvo vienintelė tokia užsienietiška radijo stotis, kur buvo grojama daug muzikos. Lenkų kalbos nesimokiau, tik išmokau porą Adomo Mickevičiaus posmelių, nes spektaklyje vaidinau lenką ir man reikėjo lenkiškos poezijos. Jau dirbdamas „akademiniame“ vis eidavau konsultacijos pas lenkę bufetininkę ir prašydavau paklausyti, kaip deklamuoju eilėraštį, o ji pataisydavo mano tarimą.

– O rusiškai kur išmokote?

– Rusų kalbos žinios iš mokyklos. Mano abu tėveliai tremtiniai, jie baigė ten mokslus ir, apskritai, ilgą laiką gyveno Rusijoje.

– Jūsų anglų kalba. Turbūt labai gerai ją mokate, jei net ir „Netflix“ kviečia filmuotis?

– „Netflix“ kviečia ne dėl to, kad aš gerai kalbu angliškai, o dėl to, kad gerai kalbu rusiškai (juokiasi). Tiesą sakant, rusų kalba man labai praverčia gyvenime. Studijuodamas nuėjau šokti į rusų dramos teatrą (aut. past. Lietuvos rusų dramos teatras), ten tuo metu kūrė erotikos ir plastikos teatrą. Šokiai visada buvo mano neįgyvendinta aistra, aš labai norėjau šokti.

Nuėjau pabandyti, bet kažkaip užsikabinome ir šokome, judėjome. O ten, teatre, viską organizavo rusakalbiai, aš ten bendraudavau rusiškai. Atsimenu, eidamas po repeticijos leidžiuosi Basanavičiaus gatve ir suprantu, kad mąstau rusiškai. Tai mane tiesiog pribloškė. Pirmą kartą įvyko toks fenomenas – supratau, kad mąstau ne savo gimtąja, o užsienio kalba. Man tai buvo ir signalas, ir fenomenas.

– Kokių dar užsienio kalbų, be lenkų, rusų ir anglų, mokate?

– Kai reikia, viską išmoksti ir atidirbi. Savo frazes turi išmokti kaip eilėraštį, kaip kalbos bloką, taip gerai, kad nebūtų jokio užsikirtimo. Tai padeda sudaryti įspūdį, kad kalbi laisvai.

– Ar norėtumėte išsikelti kokį nors su kalba susijusį iššūkį? Pavyzdžiui, atlikti vaidmenį japonų, ar kokia kita itin sudėtinga kalba?

– Galima ir be kalbos suvaidinti. Sakyčiau, kad vaidmeniui kalba yra tik trečiaeilis dalykas. Pirma – emocijos, antra – kūno kalba, kuri atliepia ir atskleidžia emocinę būseną, ir tik trečioje vietoje yra kalba, kuri patikslina. Naudojame kalbą, kai įsižeidžiame, bet stengiamės to neparodyti, bandome surasti žodžius, nuduoti, kad nieko nenutiko, tačiau kūno kalba viską išduoda. Kad tai paslėptum, reikia labai daug kalbėti.

Kalba yra trečiaeilis dalykas ir teatre. Norvegų choreografas, režisierius, buvęs šokėjas Jo Strømgren pastatė spektaklį „Ruletė“. Jo fenomenas yra tai, kad kurdamas visame pasaulyje jis specialiai naudoja ne kalbą, o konstruktą, tokią „čiumba jumba“. Viskas yra emocinė būsena ir kūno kalba, ji viską pasako – žiūri ir viską supranti. Smagu, kad ta kalba tavęs nesiaurina, leidžia visą situaciją matyti žymiai plačiau ir labiau išjausti. Įprastai kalba labai sukonkretina, o šokio spektaklyje, balete, viskas taip universalu, gražu ir suprantama.

– Kaip manote, kodėl gauti bilietus į teatro spektaklius darosi vis sudėtingiau? Ar visi taip susidomėjo kultūra ir menu? Kas Lietuvoje iššaukė tokį teatro renesansą?

– Atvirai pasakius, nustebinai su tokiu klausimu. Nepastebėjau suaktyvėjimo. Na taip – žmonės lankosi teatre, bet, matyt, tai susiję su daug dalykų. Pirmiausia auganti ekonomika – žmonės gali atsipalaiduoti, pailsėti nuo buities rūpesčių ir pagalvoti apie aukštesnius dalykus, pavyzdžiui, apie tai, kaip jaučiasi, ką nori patirti ir išgyventi. Nes paprastai, kai mes gyvename sunkmetyje, visi būname susitraukę iki to „O, Dieve, ateina žiema, kaip reikės sušilti“ mąstymo.

– Tai panašu, kad krizės nebus?

– Krizės pirmiausia gimsta galvoje. Man kartais pikta, kai spauda ima labai anksti visur skalambyti apie artėjančią finansinę recesiją, brangsiančias dujas ir panašiai – taip baugina, baugina ir įbaugina. Suprantu, kad jei nedirginsi, į tave dėmesio niekas nekreips. Taip veikia žiniasklaida, ji turi kurti sensacijas, turi būti matoma, skaitoma ir daryti poveikį. Pastaruoju metu atsirado ir dirbtinis intelektas, jis daug dalykų sujaukė.

– Paminėjote dirbtinį intelektą, ar pats nejaučiate grėsmės, kad gali atsirasti naujas konkurentas, galintis pakeisti aktorius?

– Kalbos apie hologramas ir eksperimentai su jomis prasidėjo prieš 15–20 metų. Iš tiesų grėsmė yra didžiulė. Ir ne tik mano profesijai, bet apskritai žmonijai įvairiose veiklose. Kol kas mes mėgaujamės dirbtinio intelekto pagalba, tačiau baisiausia tai, kad kai taip atsipalaiduojame – nebesugebame naudoti savo proto resursų. Aš dirbu mokykloje su vaikais ir susipažįstant paklausiu kiekvieno vardo, pavardės ir mobiliojo telefono numerio. Maždaug du trečdaliai vaikų iškart stojasi ir eina pasiimti savo telefonų.

Sustabdau juos ir raginu pabandyti atsiminti bent kelis telefono numerio skaičius. Kai kurie ilgai galvoja, kol keturis skaičius šiaip ne taip prisimena. Mokinių labai primygtinai prašau išmokti atmintinai bent jau savo telefono numerį. Smegenis reikia treniruoti kaip raumenį. Atrodo, kad be telefono – viskas! Kalbant apie profesiją, tai taip, Holivudas dabar streikuoja, nes jie labai aiškiai pajuto grėsmę.

– O ar tai aktualu Lietuvos rinkai?

– Aktualu, nes Holivude yra pagrindinis filmų industrijos fabrikas. Jie ryškiausiai jaučia, ir mato, link ko yra krypstama. Pas mus tai vyksta 10–20 kartų mažesniu mastu ir lėčiau. Girdėjau apie kompanijas, kurios tariasi, kad galėtų pirkti aktoriaus atvaizdą ir panaudoti jį jau nufilmuotame seriale, tokiu būdu jis tarsi „atliktų“ vaidmenį. Tai sufleruoja, link ko judame.

Tai neįvyks greitai, bet tai vyksta. Esame protingi ir galime tik vieną dalyką – sąmoningai nuspręsti tobulinti patys save. Tik taip mes galime išlikti žmonėmis ir empatiškai, emociškai vienas su kitu komunikuoti.

– Teatras ir kinas – skirtingos meno rūšys, bet gal įvardintumėte, kuri labiau prie širdies?

– Juokinga, bet vakar po spektaklio turėjome susitikimą su žiūrovais ir visi uždavė tą patį klausimą. Prie širdies man vienareikšmiškai arčiau teatras, dėl to aš ir dirbu. Teatras yra gyvas ryšys, gyvas santykis, kuriame cirkuliuoja gyva energija.

Pirmas ženklas, žodis, gestas, judesys – vos įžengęs į sceną tu tai jauti. Kaip publika nusiteikusi, ko ji tikisi, kaip pasiruošusi? Tu viską jauti ir turi malonumą kalbėti su žiūrovais. Komedijoje kažką sakai ir jauti jų reakciją – jie kvatojasi, o gal tik kikena? Visa tai yra tarsi gyvas organizmas, kuris mane veikia.

– Kaip pavyksta suvaldyti neigiamus dalykus? Juk ne visos auditorijos būna palaikančios, ar tokios, kokių tikėjotės. Kaip ištrūkti iš to užburto rato, jei publika nusiteikusi negatyviai?

– Nereikia pamiršti, ko mes susirenkame teatre. Spektaklis yra istorija, publika susirinko ją patirti, o aktoriai – ją papasakoti. Reikia nesusmulkėti ties vienu epizodu, viena replika, reakcija ar atmetimu. Jei jaučiame, kad nepavyksta arba kažkas ne taip, kaip tikėjomės, reikia prisiminti, kad mūsų tikslas – tiesiog papasakoti įdomią istoriją. Ir viskas. Tikslas yra pabaigti istoriją – judame link to ir neužsikabiname už publikos kaprizų.

– Ar Jūs, tiek metų vaidindamas, esate išsiugdęs kempinės ar veidrodžio principą (labiau atspindite ar sugeriate į save)?

– Įvairiai. Negalėčiau pasakyti, kad jau dabar turiu receptą, išgrynintą sistemą ar atrastą sau nuostatą, kad viską sugeriu ar viską atspindžiu. Visi gyvenime susimauname, pasitaiko ir man. Būna, iš salės kas girtas sušunka, ir tie žodžiai taip tiksliai, kaip akupunktūra, pataiko į skaudžią vietą. Iškrenti iš vaidmens, istorijos, konteksto. Tuo metu ta emocija būna stipresnė už tave.

– Koks nemaloniausias nutikimas yra įvykęs spektaklio metu?

– Buvo daug smulkių nutikimų, bet tokių katastrofiškų, kurie būtų įstrigę atmintyje, nėra buvę. Profesinės smulkmenos didesniu ar mažesniu mastu nutinka bemaž kiekvieną spektaklį: kažkas pamiršta tekstą, netiksliai ar ne tuo metu jį pasako.

Labai dažnai pasitaiko, kad aktoriai vaidina, kalba, o tada stoja tyla, ilga pauzė. Vienas galvoja, kad scenos partneris pamiršo tekstą ir mąsto: „Na, ką? Tekstą pamiršai?“ ir abu su ta pačia mintimi. Paskui supranti, kad juk pats pamiršai! Tai profesinės smulkmenos, kurių pasitaiko nuolat.

– Gal praeity buvo kokių nors situacijų su kriminaliniais veikėjais?

– Pamenu, 1992-aisiais, tais laukiniais kooperatyvų ir banditų laikais, teatre žiūrėjau serbo Nušićiaus komediją, spektaklį „Ponia ministerienė“. Pilna salė žiūrovų, scenos viduryje sėdi ir šnekasi Ginvilė Vaisietaitė ir Rasa Jakučionytė. Staiga iš šoninės kulisos į sceną įžengia vyras su lietpalčiu, tokiu, kokį nešioja ekshibicionistai. Jis eina link jų nei greitai, nei agresyviai.

O jos plepa toliau. Jam priėjus prie aktorių trijų metrų atstumu, jos pašoka – juk supranta, kad čia kažkokia nesąmonė, neadekvatu – žmogus stovi ir žiūri. Tada jos ėmė kviesti: „Raka, svetimi namie!“ – tokį signalą davė. Tuo metu užkulisiuose visi į kelnes pridėję stovi ir nežino, ką daryti. Tas tipas pažiūrėjo į jas, atsisuko į salę ir sako: „Linkėjimai nuo Dekanidzės“ ir ramiai išėjo.

– Kine tokių nutikimų būna mažiau?

– Taip, kine tokių dalykų nebūna. Būna, kad, pavyzdžiui, skrendantį lėktuvą pražiopso. Baisiausia kine yra neprofesionalumas.

– O kas kine jį lemia: žmonių patirtis, turimas biudžetas, komandos sudėtis, dydis ar technikos kokybė?

– Labai teisingai pasakyta. Dažniausiai lemia pinigai, nes nuo jų kiekio priklauso, kokius specialistus tu pasiimsi, kiek jų bus ir kaip jie dirbs. Jei pasamdei gerą specialistą, kuris pats serga už savo darbą ir neleidžia sau dirbti bet kaip, viskas – tu jau laimėjai. Turėdamas pinigų, gali pasikviesti geriausius specialistus. Deja, galų gale viskas susiveda į biudžetą.

– Grįžkime prie serialo „Stranger Things“, filmavimai vyko Lietuvoje ar ir Amerikoje?

– Lietuvoje buvo filmuojama tik viena vienintelė scena Lukiškių kalėjime, joje aš aiškinu instrukciją. Visa kita filmavome Atlantoje (aut. past. JAV). Štai ir pavyzdys, kodėl viskas priklauso nuo pinigų kiekio – filmuojantis ten man dvi valandas darė didžiulį grimą, įdėjo raudonus kontaktinius lęšius.

Man buvo paskirta mergina Ketrin, o vienintelis jos darbas buvo kas dešimt minučių ateiti ir įlašinti man į akis lašų, kad nesudirgtų. Ir viskas – ji visą dieną dirbo tik šitą darbą: stebi laikrodį, prieina, sako „It’s time“ (liet. jau laikas). Biudžetas toks, kad jie gali sau leisti pasamdyti žmogų vien tik dėl to. Nuostabu, kad jie gali kurti ką nori savęs nevaržydami.

– Gal atskleisite ir daugiau įdomių detalių iš filmavimo aikštelės JAV?

– Seriale „Stranger Things“ yra tokia pabaisa Demagorganas, stebėjau, kaip vyko filmavimas. Buvo toks gaublys, kuris skirtas tam, kad pasitelkiant kompiuterinę grafiką ant aktoriaus būtų galima suprojektuoti kitą vaizdą.

Aktorius šokėjas vilki tokią kojinę ir kai šoka visi kiti būna pakabinti ant trosų. Surepetuojamas smūgis – kaskadininkas duoda smūgį, tada atrodo, kad tu skrendi ir atsimuši į portalą. Ten labai įdomi technika – tave pakabina per skriemulį, trenkia ir tu skrendi. O filme atrodo, kad tave paėmė ir metė į sieną. Jeigu atvirai, ten ir paprastą scenelę filmuoja visą dieną.

– O kalbant apie patį fantastikos žanrą, tai tik „Sala.2029“ ir „Stranger Things“ teko filmuotis?

– Kad būčiau daugiau fantastikos serialų filmavęsis, aš nepamenu.

– O kaip Jums šis žanras? Artimas, tolimas, ar tokių žanrų apskritai nėra?

– Labai sunku apibrėžti, kuris žanras man yra artimas, priimtinas, mėgiamas, o kuris ne. Kai kuri filmą, tu giliniesi į kūrybinius dalykus. Mažiausiai apie žanrą galvoji, nes labai daug kas priklauso nuo pasakojimo formos.

Yra labai daug gerų filmų, kurių žanras man nelabai patinka, pavyzdžiui, kai filmuojant kamera visą laiką yra ant peties virpanti, gyva. Neseniai žiūrėjau nuostabų Marijos Kavtaradzės filmą „Tu man nieko neprimeni“.

Puikus filmas, labai rekomenduoju pažiūrėti – aukščiausio lygio scenarijus ir aktorių vaidyba. Jis taip pat nufilmuotas ta vadinama „gyva kamera“, mane tai erzina, tačiau, kai pamatau kūrybinę kokybę, ilgainiui pamirštu ir tai nekliūna. Ir jei tik pamatai vaidybinį, montažo ar režisūrinį broką, viskas! Tada viskas, ką matai kadre, erzina ir kliūna. Taip pat teatre ir gyvenime.

– Kas tai, profesionalumas ar profesinė liga?

– Viskas susiveda į profesionalumą. Susidūrus su neprofesionalumu išryškėja profesinės ligos simptomai. Jie ir muzikantams atsiranda. Atsisėdi klausytis simfoninio orkestro ir girdi atskiras grupes: klarnetų grupėje vienas klarnetas nedera. Ir viskas, tai ima erzinti ir nebegirdi visumos. Taip pat ir čia, jei pamatai, kad vienas aktorius prastai vaidina, sugriūva visa magija ir istorija. Tada imi pastebėti, kaip viskas sukurta ar kad blogai sumontuota.

– Kas iš Lietuvos ar užsienio aktorių Jums paliko didžiausią įspūdį kaip profesionalai?

– Konkrečiai išskirti negalėčiau, nes tai reikštų, kad tie, kurių nepaminėjau, tokie nėra. Lietuvoje iš tikrųjų yra labai geri ir profesionalūs aktoriai. Kai kalbėjome apie „Stranger Things“ ir apie mokslinės fantastikos žanrą, norėjau pasakyti, kad Lietuvoje šiuo metu mes turime labai aukšto lygio profesionalus. Kalbu ne tik apie aktorius ir režisierius, bet ir apie apšvietėjus, operatorius, dailininkus, kurie rūpinasi rekvizitais.

– Tai svarbiausia yra du dalykai: biudžetas ir sąžiningas kūrėjas?

– Taip. Kai kūrėjas yra sąžiningas, net ir su menku biudžetu galima sukurti gerą filmą. Fenomenas yra Karolis Kaupinis, kurio filmo „Nova Lituania“ biudžetas yra toks mažas, bet surinkti puikūs aktoriai, išpildymas puikus.

– Serialo „Sala.2029“ aktorėms labai įstrigo Jūsų mandagumas, galantiškumas. Ar toks bendravimas su kolegomis Jums įprastas, ar tai sutapimas?

– Labai malonu tai girdėti, nes iš tikrųjų man tai yra siekiamybė. Nežinau, ar toks esu, bet noriu ir stengiuosi toks būti. Ir dar vieną dalyką tiksliai žinau ir jo siekiu – visada, kai pamatau gerą, kūrybingą, įdomų ir labai nusisekusį dalyką, būtinai turiu susirasti telefono numerį ir pagirti kūrėją, nes žinau, kaip svarbu yra įvertinimas. Ne kritika, o teigiamas įvertinimas.

Svarbu ne tiek valstybiniai ar visuotiniai apdovanojimai, gervės, kryžiai ar premijos, o paprastas, elementarus, bendražmogiškas įvertinimas, pasakymas „Aš mačiau, ir man tai labai patiko, tai yra labai gerai“. Tada žmogus suvokia, kad jo sąžiningas darbas buvo pastebėtas.

– Dar prieš filmuojantis „Netflix“ platformos „Stranger Things“ seriale, turėjote gausybę vaidmenų įvairiausiuose filmuose, serialuose, spektakliuose ir t.t. bet šis serialas davė milžinišką impulsą, ženkliai pagausėjo dėmesio. Ar neatsiranda dėl to kokių nors neigiamų dalykų, kaip, pavyzdžiui, žvaigždžių liga ar paparaciai?

– Ne, žvaigždžių liga yra kaip simptomas, ji jau daug kartų iki tol buvo mane ištikusi (juokiasi).

– Kaip nuo jos gydotės?

– Gyvenimas išgydo. Situacijos sustabdo, parodo, akcentuoja, išryškina simptomą, kad tai jau yra žvaigždžių liga. Aš irgi, atrodo, kad gyvenu normaliai, bet būna įvyksta situacijos, kurios labai akivaizdžiai parodo ir verčia savęs paklausti: „O ko dabar išsipūtei?“. Ir va tada, kai lieki pats su savimi, turi suvedinėti sąskaitas ir sau pripažinti. Pirmi tokie atvejai buvo labai audringi, niekaip negalėjau to pripažinti. Bet jei tu sau įsivardiji, kad tau kažkas nepatinka, tada imi su tuo tvarkytis. Kaip psichologai sako, sunkiausia, yra pripažinti faktą.

– O kas Jums yra ta tvirta žemė, atspirties taškas, kuris išlaiko realybėje ir neleidžia nuskristi į žvaigždes ar, kaip sakėte, išsipūsti?

– Manau, kad, ko gero, sąžinė, teisingumas ir atjauta kitiems yra ta tvirta ir saugi žemė, į kurią galiu atsiremti bet kokioms emocinėms, dvasinėms ar psichologinėms aplinkybėms blaškant. Sunkiausia yra nesmerkti ir nevertinti. Aš pats tokio temperamento, kad labai staigiai galiu suskirstyti, kas koks yra. Mes nuvertiname, nesistengiame atjausti, suprasti ar pagelbėti.

Tačiau man tos trys vertybės yra matas ir lakmuso popierėlis, kuris padeda įsivertinti, ar su manimi viskas yra gerai. O šiaip, jei atvirai, gyvenime žmones aš vertinu pagal vieną kategoriją – ar jis yra padorus. Temperamentai, situacijos, įpročiai, aplinkybės – viskas yra taip reliatyvu, svarbu, ar žmogus iš esmės yra padorus, ar ne. Man tai yra matas, nes padorumas savyje turi daug sudedamųjų dalių.

– Kiek procentų padorumo turi pats Vaidotas Martinaitis?

– Martinaitis apie save gali pasakyti, kad jo gyvenime buvo visko. Visko. Tam buvo savos priežastys. Sulaukęs 55 metų jau galiu pasakyti, kad kažką atradau. Visko buvo, aš su savo temperamentu ir liežuvio nelaikymu visko esu pridirbęs, daug ką esu įžeidęs...(nutyla)

– Tai liežuvis yra kartu Jūsų draugas, ir priešas?

– Absoliučiai. Darbas mokykloje mane išmokė kalbėti lėtai. Kai reikia kitiems kažką išaiškinti, kalbu lėtai, ieškau žodžių, galvoju, kaip aiškiai, tiksliai suformuluoti mintį, kad žmogus iškart pagautų esmę. Kai jis supras pagrindą, tada paaiškinsiu smulkmenas.

– O kolegos ar nesupyksta dėl to? Ar tik mokykloje taikote tokį kalbėjimo būdą?

– Aš techniškai išmokau taip kalbėti. Mano kalbėjimas atspindi mano charakterį, esu isterinis cholerikas. Tačiau, norėdamas susikalbėti, išmokau tai daryti lėtai. Jaučiau, kad kažkas manyje nepatinka ir ieškojau, ką keisti. Kaip prieš tai kalbėjome apie vertybes, lygiai taip pat ir čia – gyveni, kažkas nepatinka, tada ieškai, galvoji ir bandai keisti.

– Kaip būtų galima Jus apibūdinti? Jūs aktorius, režisierius, mokytojas ar renginių vedėjas? Kas yra Vaidotas Martinaitis, kokia jo kasdienė dienotvarkė?

– Turiu labai daug veiklų. Atrodo, gyveni žmogus savo įprastą gyvenimą ir tiek, tačiau kitas stebisi ir sako: „Koks čia įprastas, čia – fantastika“. Aš ilgą laiką ėjau į šią profesiją, ji labai daug ką atnešė ir ilgainiui taip gyventi tapo įprasta. Vakar pirmą kartą gyvenime įrašinėjau audio knygą. Prieš tai buvome įrašę audio serialą, dar yra pamokos, renginiai, klubinė veikla.

– O kokios pamokos? Studentams, mokiniams?

– Mokiniams. Aš dirbu Čiurlionio meno mokykloje (aut. past. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), kur baleto ir modernaus šokio šokėjams dėstau aktorinį meistriškumą. O devintokams muzikantams dar dėstau Artistiškumą. Mokyti manęs paprašė gal prieš penkis metus. Sakė, tai labai reikalinga ir naudinga. Niekada gyvenime prieš tai to nebuvau daręs.

– O kaip sekasi suderinti edukaciją su išvykomis už jūrų marių ir filmavimais?

– Man pasisekė, nes tuo metu buvo karantinas ir vedžiau pamokas nuotoliniu būdu iš Atlantos. Prieš išskrisdamas, pasiskaičiavau laiko skirtumą – septynios valandos. Suderinome, kad pamokas vesiu 17–18 val. Lietuvos laiku, o Amerikoje tuo metu būdavo 10–11 val. ryto.

– Kokiose įdomiausiose vietose yra tekę dirbti (Atlanta JAV, gal buvo dar kokia nors labai tolima valstybė ar įdomesnė vieta)?

– Su Koršunovo teatro gastrolėmis mes apkeliavome labai daug pasaulio: Australiją, Braziliją, Kolumbiją, Meksiką.

– O jei kalbėtume ne apie teatro aktoriaus karjerą, o apie filmų ir serialų?

– Geografija nėra tokia plati: JAV ir kaimyninės šalys – Lenkija, Estija, Latvija, Rusija. Daugiau kažkokios egzotikos dar nebuvo.

– Galima tikėtis, kad ateity bus?

– Galima, tikrai, kad galima (juokiasi).

Seriale „Sala.2029“ pagrindinius vaidmenis, be Vaidoto Martinaičio, atliko Gelminė Glemžaitė, Ineta Stasiulytė, Darius Gumauskas, Gediminas Storpirštis, Algirdas Dainavičius, Valerijus Jevsejevas, Edijs Zalaks ir kt.

Mokslinės fantastikos serialas „Sala. 2029“ – tik per naujos kartos televiziją „Go3“.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder