Nors Aizkraukle pilis pirmą kartą paminėta „Livonijos kronikoje“ 1204 m., o vėliau šalia stovėjo vokiečių kryžiuočių Asheradeno tvirtovė, per šimtmečius čia neatsirado didelių gyvenviečių.
Šiuolaikinė gyvenvietė atsirado tik 1960 m. kaip Plavinas HES statybininkų gyvenvietė, o jau po septynerių metų įgijo Stucko miesto statusą, pavadinto Petro Stucko, pirmojo Latvijos Socialistinės Tarybų Respublikos vyriausybės vadovo, garbei.
1991 m. atgavus nepriklausomybę, miestas buvo pervadintas į Aizkraukle.
Iš esmės tai vienas jauniausių Latvijos miestų, kuriame šiuo metu gyvena apie septynis tūkstančius gyventojų. Mieste yra ir savo kraštotyros muziejus, bet jei nėra šlovingos ir senos istorijos, apie ką tada pasakoti? Atsakymas akivaizdus: apie tai, kas buvo, nes sovietiniai metai taip pat yra reikšmingas istorinis laikotarpis, kuris paveikė tūkstančius Latvijos gyventojų ir kurio negalima tiesiog paneigti, tarsi jo niekada nebūtų buvę.
„Paroda buvo sukurta siekiant parodyti, kaip žmonės gyveno Latvijoje sovietų okupacijos laikotarpiu“, – pasakoja muziejaus direktorė Dzinatra Cepure. Ji pabrėžia, kad čia tikrai nėra jokio bandymo šlovinti kokias nors sovietų asmenybes ar ideologines teorijas. „Mes rodome, kaip jie gyveno įprastuose butuose, bendrabutyje, dirbo kolūkyje ar partijos sekretoriaus kabinete. Žmonės galėjo būti labai skirtingi.
Nuolatinės parodos „Sovietiniai metai“ atidarymas buvo priderintas prie Latvijos šimtmečio šventės 2018 m., ir nuo tada ekspozicija nuolat papildoma.
Tai jau didžiausia nuolatinė XX a. 50–80-ųjų kultūrinio ir istorinio paveldo kolekcija Baltijos šalyse – ji užima beveik tris aukštus buvusio Aizkraukle valsčiaus kultūros namų pastate, kurio plotas yra 1060 kvadratinių metrų.
Keista, bet paroda sukurta finansiškai remiant Valstybiniam kultūros kapitalo fondui ir Kaimo paramos tarnybai, taip pat pritraukiami įvairių projektų, skirtų kultūrinio paveldo išsaugojimui, lėšos.
„Kai kalbame apie sovietinius laikus, dažnai girdime nuomonę, kad tada nieko nebuvo ir kas apskritai galėjo būti?“ – pažymi Cepure. „Bet iš tikrųjų taip nėra. Žmonės gyveno, dirbo, labai daug skaitė ir mokėsi. Šiame muziejuje mes norime parodyti, kaip Latvijos gyventojai išgyveno šį laikotarpį.
Jau prie įėjimo į parodų salę lankytojus pasitinka tipiškos sovietinės 70–80-ųjų metų buto interjeras: masyvi spinta „Sekret“, lentynėlė su krištolo taurėmis, radijo imtuvas „VEF“ ir televizorius „Junost“.
Virtuvėje – emaliuoti puodai, ant stalo tvarkingai išskleistas laikraštis ir sovietinis šaldytuvas „Minsk“. Visa tai vyresniosios kartos atstovams kelia švelnią nostalgiją, o jaunimui – nuoširdžią nuostabą: juk daugelis daiktų, kurie kadaise stovėjo beveik kiekviename bute, šiandien atrodo kaip muziejinė retenybė.
Visa siena skirta televizoriams ir radijo imtuvams. Eksponuojami pirmųjų serijų televizoriai ir retransliatoriai, legendinis radijas „Rigonda“, pagamintas Rygos radijo gamykloje, tranzistoriai „Spidola“, „Selga“, „Turist“, plokštelių grotuvas, plokštelių su įvairiais metais populiariomis vietinėmis ir užsienio muzikos kompozicijomis kolekcija, magnetofonas, diaprojektoriai ir diapozityvai.
Atskiroje ekspozicijos dalyje surinkti mokykliniai reikmenys: mokyklinė uniforma su ruda suknele ir balta prijuoste, raudonas pionierių kaklaraištis, sąsiuviniai su SSRS herbais ir istorijos bei literatūros vadovėliai. Daugeliui lankytojų tai tikra „pasinėrimo patirtis“ – jie prisimena savo vaikystę ir jaunystę.
Ypatingą vietą užima daiktai, atspindintys to laikotarpio ideologinę sudėtinę dalį: lyderių portretai, transparantai su šūksniais, ženklai ir medaliai. Čia taip pat galima pamatyti didžiųjų švenčių – gegužės 1-osios, lapkričio 7-osios – simboliką, taip pat mokyklinių eilių ir privalomų demonstracijų tradicijas.
Vienas iš eksponatų, kuris kelia didžiausią susidomėjimą, yra surinkta produktų kolekcija jų originaliose pakuotėse: nuo žymaus „Rygos šampano“ ir „Šprotai aliejuje“ skardinių iki sauso kisieliaus ir „Daktaro dešros“. Jie aiškiai parodo sovietinio deficito ypatumus ir savitą vartojimo kultūrą.
Muziejaus darbuotoja pasakoja, kad apžiūrėjęs sovietinę svetainę vienas anglas padarė išvadą: „Jūs gyvenote visai neblogai, jūsų butuose buvo virtuvė, svetainė, tik nebuvo miegamojo. Sovietų žmonės viename kambaryje turėjo ir svetainę, ir miegamąjį“.
Virtuvės ekspozicijoje galima pamatyti pieno ir grietinėlės butelius, žinomas tinklinis maišelis, kavos malūnėlis, pakuotės, arbatos ir kavos servizai. Ekskursijos vadovas su šypsena pažymi: dar sovietmečiu buvo laikomasi dabar madingo „žaliojo kurso“ ir taupomi gamtos ištekliai, nes stikliniai pieno buteliai galėjo būti naudojami daug kartų.
Lankytojams ypatingą susidomėjimą nuolat kelia partijos funkcionieriaus kabinetas. Interjeras atkurtas iki mažiausių detalių, yra net „slaptas“ nedidelis baras, kurį turėjo kiekvienas gerbiamas vadovas: su retomis alkoholio rūšimis ir cigarečių kolekcija.
Tuo metu jos buvo parduodamos tik su specialiais talonais, kaip ir alkoholis. Tuomet cigaretės ir degtinė buvo vadinamos „skysta valiuta“, jas pirkdavo net tie, kurie nerūkė ir negėrė, nes žmonės mielai atsiskaitydavo už darbą šiais deficitiniais produktais.
Tačiau paroda – tai ne tik daiktai. Kuratoriai surinko dešimtis Aizkraukle ir apylinkių gyventojų žodinių prisiminimų. Garso įrašuose žmonės dalijasi istorijomis apie tai, kaip stovėjo eilėse prie batų, kaip šventė šeimos šventes, kaip važiuodavo į kolūkius „subotinikus“ ir kaip svajojo apie laisvę.
Atskiros parodos salės skirtos tamsiai sovietinio laikotarpio istorijos pusei: prekių kortelėms, cenzūruojamiems laikraščiams, negalėjimui laisvai keliauti. Šalia – nuotraukos su eilėmis prie parduotuvių ir statistika, atspindinti disbalansą tarp oficialios propagandos ir realaus gyvenimo.
„Dalis ekspozicijos skirta latviams tremtyje, kurie sovietmečiu negalėjo grįžti namo“, – pažymi Cepure, primindama, kad tūkstančiai gyventojų buvo priversti palikti šalį Antrojo pasaulinio karo metu, bijodami represijų arba būdami sovietinės valdžios priešai. - Taip pat yra salė, skirta tiems, kurie buvo deportuoti, ir jų gyvenimas Sibire.
Sovietų palikimo tema Latvijoje tradiciškai kelia aštrias diskusijas. Vieni su nostalgija prisimena tų metų „stabilumą“, kiti – represijas, cenzūrą ir laisvių apribojimus. Parodos organizatoriai stengėsi išlaikyti pusiausvyrą: parodyti gyvenimą tokį, koks jis buvo, nepaslėpdami sunkumų, bet ir neneigdami žmogiškųjų džiaugsmų.
Pasak muziejaus darbuotojų, paroda skirta įvairioms kartoms. Vyresniesiems tai galimybė prisiminti ir papasakoti savo vaikams ir anūkams apie praeitį. Jaunimui tai galimybė pažvelgti į istoriją ne iš vadovėlių, o per realius daiktus ir emocijas.
„Manome, kad praeities supratimas yra raktas į brandžios visuomenės formavimą. Ši paroda leidžia pamatyti, iš kur mes atėjome ir kodėl vertiname šiandieninę laisvę“, – pabrėžė muziejaus kuratorė.
Taigi Aizkraukle pavyko sukurti projektą, kuris peržengia įprastas muziejaus ekspozicijos ribas. Paroda „Sovietiniai metai“ yra savotiškas veidrodis, kuriame kiekvienas gali pamatyti dalį savo ar savo šeimos istorijos. Tai ne tik prisiminimai apie praeitį, bet ir kvietimas pamąstyti apie tai, kokia buvo visuomenė vos prieš kelis dešimtmečius ir kokį kelią Latvija nuėjo iki nepriklausomybės.
Šaltinis: press.lv
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą