Greitai 70-metį minėsiantis pranciškonų vienuolis, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios parapijos vadovas brolis Benediktas šiais metais pripažintas Klaipėdos garbės piliečiu ir nominuotas Metų klaipėdiečio rinkimuose.
Miestiečiai jį nominavo už išvystytą ir įgyvendintą sensorinio sodo idėją, įkurtą japonų meno galeriją „1252“, libretą Alvido Remesos oratorijai „Sakmė apie Mėmelburgą“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, skirtą Klaipėdos 770 metų jubiliejui, ir įspūdingą mozaiką „Švč. Mergelė Marija visų šventųjų ir ligonių globėja“, kuri papuošė bažnyčios fasadą.
Klaipėda - gimtasis Jūsų miestas. Klaipėdoje ir Klaipėdai nuveikėte daugiausiai gerų darbų per savo gyvenimą. Kokias šio miesto vertybes išskirtumėte?
Taip, gimiau Klaipėdoje, užaugau Lelijų gatvėje, labai įdomiame rajone, kuriame visos gatvės pavadintos gėlių pavadinimais. Gėlių vaikais buvo vadinami hipiai. Ir Klaipėdos dvasia man nuo vaikystės atrodo hipiška: laisva kaip jūra, atvira naujovėms, pasižyminti aukšto lygio kultūra.
Man atrodo, kad jūrine dvasia ir hipiškumu Klaipėda išsiskiria iš kitų miestų.
Kaip ta hipiško klaipėdiečio dvasia pasireiškia Jūsų gyvenime?
Mano gyvenime hipiška dvasia reiškiasi per solidarumą ir tarnystę. Iš šios dvasios gimė Vilties bėgimas, iš noro pasirūpinti kitais, iš noro, kad kiekvienas būtų paliestas. Tai nėra ideologija, nes viskas, ką darome, darome žmonėms. Iš širdies į širdį.
Per penkiolika metų nuo pirmojo Vilties bėgimo užauginote nuostabų Vilties miestą Klaipėdoje. Jau padaryta labai daug. Ar turite viziją, kaip Vilties miestas atrodys po 50, 100 metų?
Aš tikiu Klaipėdos ateitimi. Ne dėl to, kad Klaipėdoje yra uostas, kuris neša pelną. Ne todėl, kad jame statomi pastatai.
Miestą garsina ne pastatai, o žmonės. Žmonėms skirta mūsų pranciškonų vienuolių tarnystė.
Kai žiūriu į vaikus darželyje „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, matau, kad jie užaugs kitokie nei mes. Jie yra ateitis, ir ji yra labai šviesi.
Onkologijos centras, manau, taip pat dar ilgai bus reikalingas žmonėms.
Kai aukštosios technologijos baisios ligos neįveikia, su tikėjimu ir malda prisiliečiame prie skausmą kenčiančių, ir vyksta stebuklai.
Tiek metų rūpinatės onkologiniais ligoniais, o šiais metais pats susidūrėte su liga. Kokias pamokas, patirtis liga jums suteikė. Į ką jūs kreipėtės pagalbos?
Iš tiesų, tiek metų bendraudamas su onkologiniais ligoniais ir matydamas, kaip plačiai ši liga plinta, pats, atrodo, seniai ją priėmiau į savo gyvenimą. Tad susitaikyti su diagnoze man buvo lengviau, tačiau vis tiek jaučiausi tarsi užplaukęs ant seklumos.
Tai, ką tiek daug metų kalbėjau kitiems, dabar turiu prisitaikyti sau. Priimu tai kaip tų pasakytų žodžių ir atliktų darbų gyvą išbandymą, patikrinimą savimi.
Visada kartojau, kad, ištikus ligai, žmogus neturi likti vienas, užsisklęsti, kad turi dalintis savo išgyvenimais ir pats pasidalinau su broliais, su bičiuliais. Jų tikėjimas, jų maldos ir linkėjimas man sveikatos stebuklingas.
Aš dabar jaučiuosi gerai, pilnas energijos, tarsi laivas, kuris įveikė seklumą ir vėl panardintas į gilius vandenis gali plaukti toliau.
Man likusį gyvenimo laiką noriu praleisti ramiau, jėgas ir energiją skirti apsivalymui, meditacijai ir nusiginklavimui. Japonų samurajai, kurie niekada nesiskirdavo su ginklu, nusiginkluodavo įeidami į arbatinę.
Noriu įkurti arbatinę japoniškame sode, rengti arbatos ceremonijas, detoksikuoti save ir kitus žmones nuo toksiško pasaulio, toksiškų santykių, nuo kovos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą