Chormeisteris Vytautas Valys. Griežtas, teisingas ir laimingas

„Chormeisteris yra tarpininkas tarp choro ir dirigento. Man šis darbas - vienareikšmiškai malonumas. Variklis - žmogaus savirealizacija: žiūrovų plojimai, juokas, ašaros... Aplodismentai gerus jausmus tik sustiprina. Džiaugiuosi, kai žmonės reaguoja spektaklio metu“, - atvirauja V. Valys.

Ar kiekvienas gali išgirsti muziką, dainuoti, groti?

Svarbiausia - norėti. Jei žmogus nenori dainuoti, o tu jį versi - tikrai nepavyks. Nepriversi. O jei žmonės labai nori, tada sakau: dainuoti gali visi. Tik klausimas - iki kokio lygio. Kartais diskutuodamas su žmonėmis išgirsti, kad jie neva neturi balso. Turi, tik neišlavintą. Reikia tik noro, tinkamos terpės ir tinkamo pedagogo. Gal ne kiekvienas bus geras choristas ar solistas, bet dainuoti gali visi.

Ar būna negirdinčių muzikos ir todėl negalinčių jos vertinti?

Muziką girdi ir ja žavisi visi. Tarkim, jaunimas dažniau žavisi „popsu“ nei klasikine muzika. Tai nėra blogai. Mes turime užsiimti jų edukacija: supažindinti su geriausiais klasikos kūriniais, gebėti tai tinkamai pateikti. Tas pats ir su vaikais. Reikia juos skatinti pažinti klasiką nuo mažens. Čia labai svarbus tėvų indėlis. Jei penkiolikmetį, niekada neklausiusį klasikinės muzikos, atvesi į operą, tikėtina, kad jam nepatiks...

O jei tėvai vaiką vedasi į visus spektaklius, nors jam tai nelabai patinka, - jie ugdo ar atgraso vaiką nuo kultūros?

Net jei ir nepatinka - yra gerai. Formuojasi jo nuomonė, jo požiūris, jo muzikos pažinimas. Tai tik į gera. Aišku, jei vaikas penktą kartą iš eilės bus vedamas į nepatinkantį spektaklį, tai tikrai gali tapti kankinimo įrankiu...

Kaip pedagogas, esu pastebėjęs ir tėvams patariu, kad einant į spektaklį vaikams reikia formuluoti užduotis: stebėti, kokie balsai, kokie instrumentai groja ir pan. Ir po spektaklio visa tai galima aptarti. Turint konkrečias užduotis, vaikams būna įdomiau sekti muzikinį spektaklį.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo natos ir taktai?

Augau inteligentiškoje šeimoje - mama lietuvių kalbos mokytoja, tėtis (amžiną jam atilsį) buvo inžinierius. Tėvai mus skatino nuo mažens domėtis menais, patys rodydami pavyzdį: vesdavo mus į koncertus, spektaklius, dalyvavo meno kolektyvų veiklose.

Sesuo Eglė - profesionali aktorė ir dainininkė, o sesuo Rasa - choreografė. Aš šeimoje trečias vaikas, jauniausias.

Groti pianinu pamokė tėtis, kai man buvo penkeri. Netrukus pradėjau lankyti parengiamąją klasę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tėvai patys dalyvavo įvairių kolektyvų veikloje ir mane skatino. Tai mane įkvėpė. Muzika mane traukė.

O kaip sekėsi bendrojo lavinimo dalykai?

Nebuvau pirmūnas. Informatika, istorija labai domėjausi. Visada buvau toks: jei man patinka, skaitau, domiuosi plačiau, jei manęs nesudomina, darau tik tiek, kiek reikia. Nebuvau pažangiausias klasės mokinys...

Padauža?

Peštukas nebuvau, bet buvau aktyvus vaikas. Turėjau daug draugų. Tėvai mane gaudydavo kviesdami iš balkono, kad eičiau groti (juokiasi).

Kada atėjo supratimas, jog reikia mokytis?

Bendrojo lavinimo mokykloje mokslai man nebuvo pirmoje vietoje. Viskas pasikeitė, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ten viskas sekėsi puikiai: geriausi pažymiai pasipylė, stipendija... Ir mane tai užkabino. Atsirado stipri motyvacija mokytis. Būdamas pirmame kurse radau laiko dirbti „Lietuvos“ ansamblyje - dainuoti chore, dalyvauti sesers Eglės organizuojamuose renginiuose.

Turėjau klasės draugą, gyvenusį Zalcburge, kuris pasiūlė atvykti ir pasidomėti studijomis šiame mieste. Nuvažiavau po pirmųjų studijų metų LMTA. Kai išgirdau, ko ir kaip mokoma Zalcburgo „Mozarteum“ universitete, supratau, kad noriu ten studijuoti.

Pavyzdžiui, Lietuvoje studentai pasiima vieną operos epizodą ir mokosi jį iki atsiskaitymo, Zalcburge atsiskaitymų nėra, studijuoji ne atskirą epizodą, o visą operą ir atlieki ją visą nuo pradžios iki galo. Mokomasi labai plačiai - tai mane žavėjo ir traukė.

Beje, mano stojamieji į Zalcburgo „Mozarteum“ universitetą buvo linksmi. Atvykau į teorijos egzaminą kone visiškai nemokėdamas vokiečių kalbos. Egzaminas buvo ilgas ir sunkus. Po teorinių užduočių sprendimo nuėjau diriguoti ir tik tada išsiaiškinau su komisijos nariais, kad pataikiau ne į bakalauro, o į magistro studijų egzaminą. To neišsigandau, teorinis paruošimas Lietuvoje - aukščiausio lygio. Įstojau!

Jūs ne tik chormeisteris, bet ir dirigentas. Kuri veikla labiau patinka?

Pagal oficialias pareigas, esu Muzikinio teatro chormeisteris. Dirigavimas - mano tobulėjimas, saviraiška, kuri man labai patinka. Džiugu, kai žmonės tai vertina ir kviečia mane diriguoti ne tik chorui, bet ir orkestrui.

Kokia buvo karjeros pradžia Muzikiniame teatre?

Viskas prasidėjo dar besimokant Zalcburgo „Mozarteum“ universitete. Su manimi susisiekė tuometinė teatro vadovo pavaduotoja ir pasiteiravo, ką galvoju apie darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Buvau pakviestas atvykti pokalbio.

Kaip jaunas žmogus, išvydote čia dideles perspektyvas?

Man tai tapo puikia vieta tobulėti. Nors apsisprendžiau ne iš karto... Grįžau į Zalcburgą ir tą pačią savaitę visos aplinkybės susidėliojo taip, kad nusprendžiau vykti į Klaipėdą. Nutariau - rizikuosiu. Nors turėjau galimybių likti Austrijoje ir po studijų ieškoti darbo pagal specialybę... Grįžus pradžioje atlyginimo užteko tik buto nuomai. Nežinojau, ar įmanoma bus pragyventi...

Kaip pavyko užsitarnauti kolegų pagarbą? Karjeros pradžioje tai svarbu...

Labai stengiausi, buvau ypač kruopštus. Šlifuodavau menkiausią detalę. Norėjau iš choristų išreikalauti maksimumo. Mano veiklos pradžioje chorui buvo įdomu, kas čia vyksta. Jie dėmesingai vykdė nurodymus. Repetuodavau daugybę niuansų, neatsižvelgdamas, kad tai reikės atlikti scenoje, kur visai kita specifika...

Viską dariau tarsi su mikroskopu, vėliau supratau, jog reikia žiūrėti plačiau, įvertinti įvairias aplinkybes.

Darbas teatre turi etapus: kai aš paruošiu chorą, derinu su vyriausiuoju chormeisteriu, bet galutinė yra spektaklio dirigento nuomonė. Džiaugiuosi, kad mano ir Muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo nuomonė dažnai sutampa.

Su dirigentais būna įvairiai: kai kurie dalykai sutampa, kai kurie - skiriasi. Tokia darbo specifika, tai negali būti teisinga ar neteisinga. Kiekvieno žmogaus asmeninė nuomonė svarbi. Ir darai taip, kaip reikia. Muzikoje visada palikta daug laisvės... Visko juk nesurašysi.

Kuo ypatingas Muzikinio teatro choras?

Mūsų teatro chore - keturiasdešimt dainininkų. Tai puikių asmenybių rinkinys, kurį į visumą sujungia visi čia dirbantys chormeisteriai. Choro skambesys labai spalvingas: turime daug nuostabių balsų, kuriuos stengiamės atskleisti.

Kolektyvas nuolat atsinaujina, jaunėja... Šiuo metu turime dainininkų ir iš užsienio - Čilės, Lenkijos, Irano, Italijos. Repeticijos pasikeitusios, nes reikia informaciją perteikti keliomis kalbomis, bet tai nėra problema, nes galų gale viskas susijungia į vieną kalbą - muzikos.

Chore trūksta vyrų, tad juos ypač vertiname ir džiaugiamės kiekvienu. Bet mylime ir moteris (juokiasi). Choro dainininko atlygis nedidelis, o vyrai, kaip šeimos maitintojai, stengiasi uždirbti kuo daugiau, tad tai priežastis, kodėl mažai vyrų renkasi šią profesiją.

Ir ši profesija nėra paprasta: jei gerai dainuoji, dar nereiškia, kad gali sugebėti gerai šokti ir vaidinti. Kas būtina Muzikinio teatro choro nariams. Džiaugiuosi, kad su visomis patikėtomis užduotimis mūsų choras puikiai susitvarko.

Kas jūsų profesijoje sunkiausia?

Kolektyvinis darbas visada yra iššūkis - skirtingi žmonės, skirtingi charakteriai ir jų požiūriai... O choras yra vienas.

Reikia viską suderinti taip, kad procesas ir rezultatas būtų geriausias. Chormeisteris yra tarpininkas tarp choro ir dirigento, tenka sugerti daug įvairiausių emocijų, pastabų, kritikos ir nepasitenkinimo... Čia paminėjau sunkiausius dalykus, bet man chormeisterio darbas yra vienareikšmiškai malonumas.

Kas yra menininko darbo varomasis variklis: atlygis, pripažinimas, aplodismentai?

Atlygis labai svarbus, nes tai yra mūsų darbas, iš kurio turime pragyventi. Lietuvoje, deja, menas nėra labai vertinamas, todėl menininkai priversti dirbti per kelis darbus.

Bet atlygis savaime nėra menininkų variklis. Variklis - savirealizacija, žiūrovų plojimai, juokas, ašaros...

Aplodismentai gerus jausmus tik sustiprina. Džiaugiuosi, kai žmonės reaguoja spektaklio metu. Plojimai po arijų ar juokas iš komiškų situacijų mums parodo, kad žmonės įvertina tą, kuo mes dalijamės kartu su jais. Aplodismentai yra skirti ne tik scenoje esantiems atlikėjams, bet ir visam aptarnaujančiam personalui: apšvietėjams, scenografams, grimeriams, aprengėjams, siuvėjams, scenos darbuotojams, garsistams ir t. t....

Papasakokite apie savo šeimą. Ar tiesa, kad vienas iš motyvų po studijų grįžti į Lietuvą buvo žinia, kad tuoj tapsite tėvu?

Tuo metu, kai dalyvavau darbo pokalbyje Muzikiniame teatre, dar abejojau, ar Zalcburgą iškeisiu į Klaipėdą. Bet vos grįžęs į Austriją sužinojau, kad tapsiu tėčiu. Ir tai padėjo greitai apsispręsti.

Dabar esu laimingas dviejų vaikų tėtis: su žmona Asta auginame Vytautą ir Emilį, tačiau atskleisiu vieną paslaptį - greitu metu turėsime ir dar vieną mažąjį stebuklą. Aš noriu, kad mano vaikai augtų Lietuvoje. Kad jie kalbėtų lietuviškai.

Kaip pavyksta rasti balansą tarp šeimos ir darbo?

Aš tikrai daug dirbu. Bet kai grįžtu namo, perimu iš žmonos rūpesčio vaikais estafetę. Esu visiškai atsidavęs tėčio pareigoms: kiekvieną vakarą žaidžiu su vaikais, juos migdau, skaitau jiems pasakas. Rytais taip pat esu sau paskyręs svarbių šeimos pareigų.

Karantino metu dar labiau: žmona dirbo Klaipėdoje, o aš su berniukais leidau laiką Labanoro girioje. Ir iš ten galėjau dirbti virtualiai.

Ar tėtis vaikams viską leidžia?

Ne. Viską darau protingai. Mama daugiau vaikus lepina, o aš stengiuosi būti ne griežtas, bet teisingas.

Ar jau pastebite savo sūnų muzikinius talentus?

Vyresnysis Vytautas dalyvauja miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Prieš vieną spektaklį buvo susirgęs, tačiau penktą ryto atėjo pas mane ir pasakė: „Tėti, aš neprakalbu, bet aš padainuosiu. Kaip jie be manęs dainuos?“ Ir sudainavo... Po spektaklio sirgo visą savaitę, bet negalėjau neleisti dainuoti, nes tai Vytautui labai svarbu.

Jis apskritai labai atsakingas vaikas. Kartą liepiau jam darželyje nerėkauti, būti tyliam, kad galėtų dainuoti. Vakare auklėtoja sakė, kad Vytautas visą dieną tylėjo, su vaikais beveik nebendravo... O vakare manęs paklausė: „Buvau tylus. Tai jau galėsiu dainuoti?“

Klausą jis turi gerą. Kai teiraujuosi, kuo nori būti užaugęs, sako, kad bus smuikininkas ant stogo...

Sūnus Emilis šiais metais irgi debiutavo „Smuikininko ant stogo“ spektaklyje: jis labai profesionaliai žiūri į jam patikėtą vaidmenį, preciziškai atlieka judesius, namie mokosi muzikines partijas. Jau laukia, kada vėl galės pasirodyti žiūrovams.

Savo veikla stebinate ir gerai nuteikiate kitus žmones. Ar toks esate ir namuose? Ar nustebinate žmoną?

Nei darbe, nei namuose aš nevaidinu, esu toks, koks esu. Gal dėl to man lengviau bendrauti darbe, nereikia „persiversti“ į darbo režimą, nes visada esu tas pats - paprastas Vytautas. Žinoma, stengiuosi nustebinti žmoną, nors laiko turiu nedaug, bet staigmenų paruošiu... Ne aš vienas, padeda ir kūrybingieji sūnūs.

Kodėl visuomenė stereotipiškai mano, kad menininkai užsisklendę nuobodos, kai jų niekas nestebi?

Negaliu kalbėti už visus menininkus, bet manau, kad šie stereotipai labai neteisingi. Gal senais laikais taip ir būdavo, bet dabar - viskas atvirkščiai. Menininkai dabar laisvi žmonės, plačiai reiškiasi pasauliui. Svarbiausia nebūti vien menininku, turėti ir daugiau įdomios veiklos, domėtis įvairiais dalykais. Aš domiuosi technologijomis, žiūriu bei žaidžiu krepšinį, mėgstu žvejoti.

Negi jūs niekada nepavargstate? Kai išvardini visas jūsų veiklas, atrodo, kad nuolat bėgate...

Manau esmė yra geras planas, kai visos veiklos yra sustyguotos, visi laikai paskirti, šiek tiek improvizacijos ir viską suspėju. Dirbu ir Nidoje, tad laiką išmokau skaičiuoti labai tiksliai, nes viena minutė ne ten ir keltas jau praplaukė. Kai dirbi mylimą darbą, nuovargis yra mažesnis, nes tai teikia malonumą ir pasitenkinimą. Nors būna ir bemiegių naktų dėl per didelio nuovargio. Grįžęs po „Lietuvos talentų“ pajaučiau, kad jau viskas, reikia poilsio, tikrai buvau pavargęs. Gerai, kad šiuo metu teatre atostogos...

Klausau jūsų ir galvoju, kad esate labai laimingas žmogus...

Esu. Bet noriu dar daugiau iššūkių. Gal esu maksimalistas ir visada žinau, ko dar nepadariau, bet galiu nuveikti, negaliu sustoti...

Ko jums dar trūksta?

Sunkus klausimas, nes svajonių garsiai sakyti negalima, vardan jų išsipildymo. Bet negalvoju, ko man dar trūksta, stengiuosi iš gyvenimo pasiimti tai, ką jis man suteikia... O materialūs dalykai ateina ir išeina.

Kažkada atvykote į Klaipėdą abejodamas, o dabar, tikiuosi, galima konstatuoti, kad gyventi ir dirbti šiame mieste puiku?

Visu šimtu procentų puiku! Gal pačioje pradžioje atvykęs dar galvojau apie Vilnių, savo gimtąjį miestą, kaip galimybę kurti ir sieti ateitį jame, bet dabar esu klaipėdietis ir man tai yra nuostabus miestas. Manau, kad ne vieta svarbiausia, o žmonės aplink. Klaipėdoje, Neringoje - jie ypatingi. Susitapatinau su aplinka, kurioje dirbu, ir esu be galo laimingas.