Edis Jurčys: „Žmogus gali atsigauti po bet kokios tragedijos. Tai yra gyvenimo jėga“

Pastaruosius 30 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis klaipėdietis Edis Jurčys šįkart sugrįžo į gimtąjį miestą kaip pagrindinis Klaipėdos knygų mugės svečias. Jo fotografija tapo šiųmetės mugės vizualiniu veidu, o naujausių fotografijų paroda „Būties nerimas“ - baigiamuoju šio festivalio renginiu. Dar daugiau - E. Jurčys dovanoja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai visą savo fotografijų archyvą ir dar šį mėnesį Klaipėdoje pristatys retrospektyvinį fotografijų albumą.

Papasakokite apie fotografiją, kuri panaudota IX Klaipėdos knygų mugės vizualinei reklamai.

Ši fotografija buvo sukurta 1980 metais Taline, viešbutyje „Europa“. Visi, kurie žiūri į šią fotografiją šiandien, galvoja, kad ji sukurta pasitelkus fotošopą, tačiau iš tiesų čia nėra jokio fotošopo. Viešbučio langas atsidarė labai nesaugiu būdu, atsiversdamas į kambario vidų. Kai tai pamačiau, pagalvojau, kad galima jį panaudoti gražiai kompozicijai sukurti.

Kelionėse visada turėdavau šachmatus. Kilo idėja išdėlioti šachmatus ant atidaryto lango paviršiaus ir nufotografuoti miesto panoramą, kurią stiklas padalija. Šachmatai šioje fotografijoje reprezentavo Tarybų Sąjungą, kurioje tuo metu mes gyvenome, ir jos komunistinę jėgą.

Po šachmatais, po stiklu, gelmėje, - juoda erdvė, kurioje skęsta miestas. Tai mūsų visuomenė, kurioje mes gyvenome ir buvome prispausti. O tolumoje virš horizonto matyti bažnyčių bokštai. Tai žmonės, kurie bando pakilti virš priespaudos.

Tai buvo simbolinė politinė fotografija. Praėjo daugiau kaip 40 metų. Ir ši fotografija atrodo aktuali šiandien, kai mes bandome pakilti po COVID-19 depresijos.

Čia, Klaipėdoje, Lietuvoje, situacija nėra tokia bloga kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ten dabar miestai tapo benamių kempingais ir šiukšlynais, nes žmonės, įpratę gyventi iš paskolų, per pandemiją praradę darbus, negalėjo jų išsimokėti, neteko namų, buvo išmesti į gatvę su šeimomis. Jie dabar statosi palapines miesto centruose ir taip gyvena.

Parodoje „Būties nerimas“, kuri bus atidaryta spalio 8 d. Klaipėdos parodų rūmuose, pristatysite naujausias savo fotografijas, sukurtas per pastaruosius dvejus metus, per karantiną. Kokia jų tematika?

Aš pats esu laisvai samdomas fotografas. Kai prasidėjo pandemija, darbo neturėjau, nes viskas užsidarė. Atsirado laiko dirbti prie archyvo ir prie naujų projektų: albumo ir šios parodos.

Parodoje bus trys temos, trys fotociklai. Visi jie depresyvūs, vaizdai - apokaliptiniai. Tokia yra realybė.

Sunkumas, depresija ir absurdas. Nėra kitų žodžių, kurie apibūdintų tai, kas ištiko JAV per pirmąjį karantiną. Prieš dvejus metus, balandžio mėnesį, visi buvo taip išsigandę, kad miestai visiškai ištuštėjo. Nebuvo juose nei mašinų, nei žmonių. Tuštuma. Nykuma. Baimė. Aš tai fotografavau. To laikotarpio fotografijose Amerikos miestas atrodo tarsi per pasaulinį karą.

Kitas parodos fotografijų ciklas sukurtas socialine tema. Kai buvo nužudytas juodaodis George'as Floydas, beveik metus laiko JAV miestuose vyko protestai ir streikai. Portlando mieste protestai vyko kas vakarą. Visos firminės parduotuvės vitrinas užsikalė fanera, kad protestuotojai jų neišdaužytų. Visas miestas tapo panašus į faneros fabriką. Baisu eiti į miestą, nes žmonių jame nėra, vien tik fanera. Apokalipsė.

Trečia parodos tema - apie klimato kaitą. Man ji labai svarbi, nes ir pats jaučiuosi prie jos prisidėjęs, kaip ir mes visi. Teko stebėti įvykį, kai kilo gaisras ir per tris valandas sunaikino Kretingos dydžio kaimelį. Vėjas atpūtė kibirkštį iš kalnų ir viskas sudegė. Žmonės nespėjo nieko išsinešti iš namų. Vietovė paskendo juodų dūmų tamsoje, nes kai degė automobiliai, nuo jų padangų kilo juodi dūmai. Žmonės bėgo iš kaimelio, vadovaudamiesi tik nuojauta, nes nieko nematė.

Kai viskas sudegė, vaizdas buvo kaip baisiame Hičkoko filme. Liko tik pelenai. Tie gaisrai vyksta ir šiuo metu. Niekas jų negali sustabdyti.

Sugrįžau į tą pačią vietą po mėnesio ir pamačiau, kad žmonės atstato savo namus. Išsivalo pelenus ir vėl stato namą toje pačioje vietoje. Žmogus gali atsistatyti po gaisro, po bet kokios tragedijos jis gali atsigauti. Kad ir kiek jis prarado, jis turi jėgą, instinktą išgyventi. Šio ciklo tema - mirties ir gyvenimo jėga.

Spalio mėnesį Klaipėdoje pasirodys ir naujas jūsų fotografijų albumas.

Tai trečias mano fotografijų albumas. Manau, kad tai pats geriausias mano albumas. Parengėme jį kartu su menotyrininke Danguole Ruškiene. Tai retrospektyvinis albumas, į kurį sudėtos mano fotografijos nuo pirmosios, nufotografuotos Klaipėdoje, kai buvau 7-oje klasėje, iki šių dienų skaitmeninės fotografijos kūrinių.

Visą savo fotografijų archyvą dovanojate Ievos Simonaitytės bibliotekai. Kodėl? Kas tame archyve?

Man didelė garbė, kad mano archyvas bus saugomas Simonaitytės bibliotekoje, man nereikės jo laikyti dėžėje po lova.

Tegu mato žmonės, studentai, jaunimas. Labai smagu, kad darbas lieka ne tik man, bet ir žmonėms, kuriems rūpi fotografija. Archyvas labai didelis, platus. Jame apie 2 tūkst. negatyvų, skaidrių daug, apie 300 fotografijų atspausdintų, pora diskų su įrašytomis skaitmeninėmis fotografijomis.

Mano fotografijų tematika labai plati. Tai ir pirmosios mano kelionės po buvusią Tarybų Sąjungą, kelionės į užsienį.

Labai daug socialinės tematikos fotografijų. Didelis ciklas apie žmones, kurie serga AIDS. Šį ciklą kūriau dvejus metus. Surengiau parodas Lietuvoje, JAV.

Ciklas apie benamius, apie neįgaliuosius. Buvau pritrenktas, kai JAV pirmą kartą pamačiau, kaip negalią turintys žmonės bendradarbiauja su profesionaliais šokėjais. Kaip žmonės juos priima, kaip bendrauja. Kai aš augau Lietuvoje, to nemačiau. Mes į negalią turinčius žmones žvelgėme neigiamai, galvodavome, kad jie turi sėdėti namuose, užsidarę.

Mūsų name gyveno žmogus, kuris sirgo skleroze, buvo paralyžiuotas. Visi iš jo juokėsi. Artimieji bijodavo jį išvesti į lauką, kad jis saulėje pasėdėtų, gamtoje pabūtų.

Kai Amerikoje pamačiau neįgaliuosius, šokančius kartu su profesionalais, labai apsidžiaugiau ir panorau šią temą gvildenti, fotografuoti ir atvežti į Lietuvą parodyti.

Pozityvus, šmaikštus fotografijų ciklas, sukurtas kirpykloje. Fotografavau senukus, kurie ateina į kirpyklą, puošiasi vakarui. 80 metų močiutės tvarkosi plaukus, nagus, jos ruošiasi eiti į šokių vakarą, po to gal kur pasėdėti, išgerti vyno.

Aš pats ateidavau į kirpyklą, kirpdavausi ir sėdėdavau su fotoaparatu, fotografuodavau. Tai buvo pati pigiausia kirpykla. Už kirpimą reikėdavo mokėti 5 dolerius. Tai kirpykla-mokykla, kurioje dirba studentai. Aš ten taip pat nuolat lankydavausi, tad prie manęs visi priprato ir nebijojo, kai fotografuodavau.

O esate susidūręs su situacija, kai atkreipėte į save dėmesį ar sulaukėte neigiamos reakcijos?

Sunkiau buvo fotografuoti benamius. Benamį fotografuoti labai sunku, nes prie jo nelengva prieiti. Jis laikosi atstumo, nenori būti fotografuojamas.

Man pavyko sukurti įdomų fotografijų ciklą benamių su šunimis. Kai benamis gyvena gatvėje ir turi šunį arba katiną, tai žmonės aukoja pinigų ne jam, o gyvūnui.

Aš su jais pirmiausia stengiausi susidraugauti. Nupirkdavau cigarečių, pasišnekėdavau. Klausdavau, kodėl jie turi šunį, ir tada, kai susidraugaudavau, galėdavau ir fotografuoti.

Tai kodėl benamiai dažnai turi gyvūnų?

Fotografijų ciklo „Kodėl aš turiu tą šunį?“ pirma fotografija buvo benamės moters, kuri turėjo gražų šunį. Aš jos paklausiau, kodėl ji turi tą šunį, ir ji man papasakojo, kad šuo jai primena vaiką, kurį ji prarado po skyrybų. Teismas vaiko priežiūrą skyrė tėvui, nes ji buvo alkoholikė ir narkomanė.

Man pasidarė įdomu, o ką kiti benamiai atsakys, ir kiekvieną fotografiją lydėjo vis kita istorija.

Ar nėra gaila, liūdna atsisveikinti su savo fotoistorijomis, visu archyvu?

Truputį gaila, tačiau aš tikiu, kad Ievos Simonaitytės biblioteka - patikima vieta.

Be to, turiu skaitmenines kopijas. Jeigu kokio kadro prireiks parodai, - turiu iš ko pasidaryti.

O naujausios fotografijos, kurias pristatysite parodoje, taip pat bus perduotos į archyvą?

Kol kas paroda keliaus per Lietuvą, o paskui šios fotografijos taip pat atsidurs I. Simonaitytės bibliotekos fotoarchyve.

Visą savo fotografijų archyvą Edis Jurčys dovanoja Klaipėdos apskrities viešajai I. Simonaitytės bibliotekai. Edžio JURČIO nuotr.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder