Gyvenimas stikliniame kube, arba Įsimylėjęs Kukutis (2)

Kokios klajonės, - pašiepsite jūs, kai klajota visai ne kokioje Grenlandijoje ar Tasmanijoje, viso labo - Smiltynėje. Ir dar - beveik neišeinant iš stiklinio kubo. Nes gegužės pradžioje čia vyravo kone speigas ir dar lietūs karaliavo. Kiurksojau tame stikliniame kube, o aplink mane virė gyvenimas.

Tęsinys. Pradžia čia

Toks kasdienis, bet smiltyniškas gyvenimas. Su keliomis vištomis ir gaidžiu, balandine, triušiene, raudonplaukiu katinu Murkiu ir vienuolikos metų Jorkšyro veislės šuneliu Kukučiu. Apie juos, beveik visus, jau paporinau pirmojoje dalyje. Ši - su kiek rimtesniais pasvarstymais.

Ar aš pažįstu Klaipėdą?

Stikliniame kube su neužtrauktomis užuolaidomis pramiegojusi pirmąją naktį, prabudau tik auštant. Akis pirmiausia patraukė kažkoks monolitas. Tiksliau - monstras kitoje Kuršių marių pusėje. Neatpažįstu iš šito kranto, kas jis toks galėtų būti. Tiek susidomiu, kad kuldi kuldi, bidzi bidzi prie eglėmis apsodintos tvoros. Aha - garsusis pastatas K. Iš šios perspektyvos kito pastato - D - nematau.

Kai juos pastatė, kilo baisus triukšmas - svetimkūniai. Ginčijosi ne tik architektai, valdininkai, dūdeno ir Klaipėdos gyventojai, kuriems bent kiek rūpi nuo žemė paviršiaus negailestingai nušluojamas paveldas ir jo vietoje besirandantys „slovikai“. O paskutiniu metu „paėjo“ ir visokie konkursiniai gyvenamųjų kvartalų užstatymo projektai su krematoriumus primenančiais gyvenamaisiais namais. Dažniausiai tų konkursų nugalėtojais tampa visai ne klaipėdiškiai.

Man jis iš kito kranto atrodė Klaipėdos puošmena.

Žiūriu į tuos projektus ir vartosi širdelė, - ar tie architektai, jų kompanijos bent kiek raukia apie Klaipėdos istorijos išskirtinumą? Ar bent kiek nutuokia paveldo ir naujų statinių derinimo principus?

Taigi, kai pastatė tuos K ir D, ir man jie atrodė visiški svetimkūniai. Nors ir buvo derinti prie sovietmečiu pastatyto viešbučio „Klaipėda“ komplekso. Paskui lyg ir apsipratau, pamačiusi nuotraukas nuo „Meridiano“ pusės netgi pasidžiaugiau - gal ir visai neblogai atrodo. O štai iš Smiltynės kranto - nekas.

Netgi dangoraižis „Pilsotas“ man atrodo grakšti lendrė grynai pramoniniame peizaže. Kažin ar architektai, imdamiesi išskirtinių pastatų projektų, galvoja apie tai, kaip statinys atrodys bendroje miesto panoramoje iš visų pusių? Klausimas, žinoma, retorinis. Bet, žvelgiant iš miesto dalies, kuri vadinasi Smiltynė, Klaipėdos panorama atkaroka.

Per darbostogas susipažinau ir su dvynukėmis. Žavėjo jų džiaugsmas prie jūros, o ir stiklinio kubo kieme jos nuolat tampė triušienę, stebėjo, kaip višta peri viščiukus, niurkė katiną Murkį ir Kukutį bovijo..

Mane kažkas, plaukiojęs į visokius kruizus po pasaulį, bando paprotinti: „Visų uostų panoramos, įplaukiant į juos, atkarios, dažnai net šlykščios.“ Neturiu kuo atsikirsti, nes po kruizus nesiduodu, tų uostų panoramų nedaug tesu mačiusi. Bet taip norėčiau, kad Klaipėda atplaukiantiems iš karto pasirodytų įstabi. Nepaisant visos pramonės palei Kuršių marias. Manyčiau, kad tai įmanoma, jeigu į miesto panoramą būtų žvelgiama kompleksiškai ir iš ateities perspektyvos. Jeigu apie tai kas nors iš mūsų tarnų ir tarnaičių išvis galvoja...

Ant tokių kilimėlių augau Turgaus gatvės viename namų. Persiškų, lentvarinių dar nebuvo. Todėl stikliniame kube jie mane labai džiugino.

...Mariomis praplaukia įvairios paskirties laivai ir laiviūkščiai. Pro stiklinio kubo langus matau juos ir dieną, ir naktį. Daug kam tvirtinu, kad Klaipėdą pažįstu kaip savo rankos penkis pirštus. Atsidūrusi Klaipėdos dalyje už marių suvokiu - neraukiu apie ją NIEKO: kranai stabiliai nekruta, na tie, kuriuos matau pro stiklinio kubo langus. Kažkur, giliau į marių pietus, tikriausiai kruta. Nes praplaukia laivai, oho, su kokiais kroviniais. DFDS keltai atrodo kaip uraganų nušluoti. Bet ką aš žinau, kas tų keltų triumuose? Apgraibom žinau - iš Klaipėdos į Skandinaviją transportuojama negailestingai, su užmoju kertamų miškų mediena. O kas į Lietuvą parplukdoma, galiu tik spėlioti, pasitelkusi šiokias tokias nuogirdas ir... fantaziją. Juk dabar visur - komercinės paslaptys, duomenų apsauga. O dar toji koronė, po kurios skraiste dievai ar velniai težino kas dedasi...

Pirmosios šiltos gegužio dienos

Man jau gerai ir stiklinio kubo kieme, nes šeimininkė atitempė šezlongą. Pasistatau po tuoj tuoj pražysiančiomis vyšniomis. Reikėtų išmėginti ir kažkokią pagalvę, kurią draugai atsilikėliai praėjusio jubiliejaus proga atitempė dovanų į Smiltynės rojų. Išbandžiau - rojaus saldybė apėmė totali.

 

Kai to rojaus šeimininkė pasiūlė dumti į pliažus. Neturėjau jokio noro. Bet - kaip gerai, kad įkalbėjo. Patupdė į pliažo kavinės sūpynę, pati atsitempė sėdmaišį. Ji - saulėje, aš - pavėsyje. Šilta tiek, kad panorau ledų. Einu prie šaldiklių išsirinkti, - kokių? Akis patraukia rytietiško grožio moteris už prekystalio. Akimis tarsi briliantais žybčioja, ko paklausta kvatojasi. Buvo panašu, kad ji liuosai sušoktų ir pilvo šokį. Nesusilaikau - kokia jūs graži, išbeldžiu.

Mano rojaus šeimininkės klausiu - kas ji tokia? Atsakymas tikrai nustebino - estė. Na, negali būti... Sugrįžtu pas gražuolę pasitikslinti. „Tadžikė aš, su daug maišyto kraujo“, - be jokių kompleksų beveik be akcento lietuviškai prisipažįsta rytietiško grožio moteris, kurią įtariau esant maždaug 26 metų panelę. Ir taip prapliupo kvatoti, kai mano rojaus šeimininkė suskubo perduoti informaciją apie nustatytus metus.

Per darbostogas leidau sau ir pasisupti tarp žydinčių vaismedžių ir vaiskrūmių.

Aplinkiniais keliais dar sužinau tik tiek, kad Estija buvo tik tarpinė stotelė, įtariu, visai nesaldaus jos gyvenimo kelyje. Klaipėdoje ji ėmėsi pliažinio biznio, kuris taip priklauso nuo orų. O dar toji nelemtoji koronė.

O ji kvatojasi sau, tarsi jos biznis būtų toks sėkmingas kaip kokiame Balyje ar Maldyvuose, kuriuose niekuomet nebuvau. Bet pliažinių kavinių kerus esu išbandžiusi Maroke, Izraelyje, Egipte ir Turkijoje. Su visokiais vaisių, mochito kokteiliais pliažinės kavinės klesti. Bet ne pas mus, kai mokesčių rinkėjams visai nesvarbu, koks oras, kokie srautai į pliažus. O dažniausiai į juos atvaro vietinė „fauna“ su savais termosiukais...

Buvo pats šių gėlių žydėjimo metas.

Rytų gražuolei palinkiu sėkmingos vasaros. Už palinkėjimą ji dėkinga: „Kad jūsų žodžiai Dievui į ausį.“ Dieve, kokiam besimelstų toji gražuolė, - išgirsk. Nes nuoširdžiai linkėjau.

...Po žiedus beskleidžiančiomis vyšniomis kelias dieneles padrybsojusi be radijo, teliko, be feisbuko kažkaip ir apie tą koronę užmiršau. Įlendu į veidaknygę, o joje kaip kuku, taip kuku: vakseriai, antivakseriai, plokščiažemiai, su varžtais ar be varžtų galvose, su folijomis ant smegeninių. Su antenomis tiesiogiai su kosmosu. Čystas durnynas.

Smiltynės pliaže pakerėjo rytietiško grožio ponia, pasiryžusi tokiam nestabiliam pliažinių kavinių bizniui.

Gal vietoj tų folijų ant smegenų palįstumėt po žydinčiom ievom ar alyvom? Taip galvojau po kelių dienų pasidrybsojimo po žydinčiom ar tik pražysti ketinusiomis vyšnaitėmis. Ko dabar kaip kokie japonai trokštame tų sakurų, irgi nebelabai įsikertu, kai kriaušės, trešnės žydi kaip brangiausi briliantai.

Sakysit, - kur po tais vaismedžiais palįsti, jei neturi prisisodinęs? Įsiprašyk pas draugus, klasiokus, kolegas. Kaip tie japonai, atostogų nusigvelbę po sakuromis. Nedelskit. Kol nenužydėjo. Matau - jau ir ievos savo baltais žiedais kaip nuometais apsivilko. Tuoj tuoj sužydės alyvos, kaštonai uždegs savo žvakes. Na, atsitraukit nuo tų kompų, telikų, socialinių tinklų. Pagyvenkt bent kiek be tos sušiktos koronės baimės... Paklajokit ir be tų galimybių pasų. Man atrodo, kad Lietuva pranoksta visus tuos Maldyvus, Azorus, Kanarus kartu sudėjus. Kad toji Baltija bent kiek šiltesnė būtų...

Snieguolės KERPIENĖS nuotr.

Sidebar placeholder