Jūrų tyrėja: žingeidus žmogus naudodamasis gamtos resursais jaučia pagarbą ir dėkingumą

Svajingas kraštovaizdis su jūros horizontu kuria įspūdį, kad tai begalinė ir nepažeidžiama erdvė, tačiau iš tiesų ji – trapi, nuolat kintanti sistema, jautriai reaguojanti į žmogaus veiklą. Baltijos jūra – viena unikaliausių ir kartu viena labiausiai žmogaus veiklos paveiktų jūrų pasaulyje. Ji yra sekli, beveik uždara, su Atlanto vandenynu susijusi tik siaurais sąsiauriais, todėl vandens atsinaujinimas čia vyksta lėtai, o teršalai linkę kauptis dešimtmečiais. Jūrą supa devynios valstybės ir apie 85 milijonai gyventojų, tad jos būklė tiesiogiai priklauso nuo viso regiono sprendimų ir įpročių.

Trečiasis Helsinkio komisijos (Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija) kompleksinis vertinimas rodo, kad 2016–2021 m. Baltijos jūros aplinkos būklė beveik nepagerėjo arba visai nekito. Daugelyje jūros vietų aplinkos būklė išlieka prasta, o vertinant skirtingas ekosistemas – nuo atvirų vandenų ir dugno buveinių iki žuvų, vandens paukščių ir jūrinių žinduolių – tik nedaugelis rodiklių atitinka geros būklės kriterijus, ir nė vienas jų nepasiektas visoje jūroje. Kai kurių grupių, ypač žuvų ir jūrinių žinduolių, situacija net pablogėjo, o daugelio komercinių žuvų ištekliai yra itin prastos būklės.

Baltijos jūra susiduria su galybe ekologinių iššūkių, kuriuos spartina klimato kaita, tačiau ji tampa ir naujų sprendimų erdve – čia plėtojama žalioji energetika, kuri, nors ir kelia naujų klausimų, gali prisidėti prie tvaresnės ateities.

Šiame kontekste jūra tampa ne tik poilsio, bet ir atsakomybės vieta kiekvienam iš mūsų. Apie tai, kas vyksta po vandens paviršiumi mums nepastebint, kalbamės su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vadove, biologe dr. Zita Rasuole Gasiūnaite. 

Pokalbis vyko artėjant „Sengirės kino“ savaitei, kurios metu kovo 23–29 d. visoje Lietuvoje bus rodomas filmas „Iš gelmių“ (rež. Matthew Rytz, JAV) – apie menkai pažintas vandenyno gelmes ir joms kylančias grėsmes dėl retųjų metalų, būtinų žaliojo kurso įgyvendinimui, gavybos. „Sengirės kinas“ ne tik pristato dokumentinį kiną apie gamtą, bet ir kviečia visuomenę įsitraukti į diskusijas apie aplinkosaugą. Kovo 26 d. Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje po filmo seanso vyks diskusija su Z. Gasiūnaite, ornitologu Juliumi Morkūnu ir geologu Nerijumi Blažausku – apie būtinybę prieš priimant sprendimus Baltijos jūrą matyti ne kaip neišsenkantį išteklių šaltinį, o kaip sudėtingą, mūsų visų veiksmų veikiamą gyvą sistemą.

Aistė Račaitytė

Koks buvo jūsų profesinis kelias, vedęs iki pozicijos, kurioje esate dabar? 

Studijavau biologiją Vilniaus universiteto Gamtos fakultete, o baigiamąjį darbą rašiau apie plika akimi sunkiai matomus smulkius gėlo vandens bestuburius – planktono vėžiagyvius. Supratus, kiek vandenyje slypi įdomių dalykų, „užsikabinau“ už šios temos.

Po studijų norėjau likti moksle ir labai apsidžiaugiau gavusi pakvietimą į ką tik įsikūrusį Klaipėdos universitetą. Dabar akivaizdu, kad sprendimas buvo teisingas, bet tuo metu tai atrodė kaip gryniausia avantiūra. Su Klaipėda neturėjau nieko bendro, jūrą iki tol buvau mačiusi tik kelis kartus ir žinojau tik tiek, kad gali joje maudytis, o pakrantėje – prisirinkti kriauklių ir gintaro. 

Tipinis poilsiautojo supratimas. Tuo metu Klaipėdos universitetas buvo įdomi vieta – jame būrėsi žmonės, kurie nenorėjo dirbti pagal senas sovietines tradicijas ir bandė kurti kažką naujo, vakarietiškesnio. Galima sakyti, kad tai gerąja prasme buvo tokia „nepritapėlių“ oazė. Ši pradžia padėjo tvirtus vertybinius pagrindus būsimam kolektyvui. 

Kaip ši avantiūra išaugo iki dabartinio Jūros tyrimų instituto?

Pradėjome nuo mažučio mokslo centro – penkių ar šešių jaunų žmonių kolektyvo. Visi turėjome patirties su vandens ekosistemomis. Natūralu, kad Kuršių marių ir Baltijos jūros kaimynystė formavo mūsų tyrimų tematiką. Pirmieji moksliniai klausimai buvo labai paprasti – išsiaiškinti, kokia yra bendrijų rūšinė sudėtis, pasiskirstymas erdvėje, dinamika bei sąsajos su aplinkos veiksniais. Pradėjome modeliuoti pagrindinius procesus.

Iš pradžių daug mokėmės iš kolegų užsienyje, auginome kolektyvą, plėtėme kompetencijos sritis. Jūros ir lagūnos yra labai sudėtingos, kompleksiškos sistemos, kurių pažinimui reikia tiek nemažų finansinių išteklių, tiek įvairialypės specialistų grupės. Pavyzdžiui, Kuršių marios yra labai dinamiškas vandens telkinys – tai tarpinė zona tarp gėlo vandens ir jūros, nei upė, nei ežeras. 

Druskingumas keičiasi chaotiškai, tiesiog pasikeitus vėjo krypčiai, o gyvi organizmai ir biogeocheminiai ciklai į tai labai jautriai reaguoja. Norint gerai suprasti šiuos procesus, kartu dirba įvairių organizmų grupių specialistai, genetikai, chemikai, hidrologai, modeliuotojai.

Kokybinis lūžis jūros tyrimuose įvyko 2010–2018 metais, kai sukūrėme Jūrinio slėnio infrastruktūrą: pastatėme tyrimų laivą ir naują laboratorijų pastatą su modernia įranga. 

Dabar KU Jūros tyrimų institute dirba apie 150 mokslininkų ir tyrėjų, o tematika yra panaši į bet kurio kito jūrinio instituto: lagūnų ir jūrų ekosistemos, biologinė įvairovė, biogeocheminiai procesai, taip pat tarša, klimato kaita ir vandens ištekliai – žuvininkystė, akvakultūra, mėlynoji biotechnologija, žmogaus poveikį aplinkai mažinančios technologijos... Tyrimų geografija taip pat išsiplėtė – dirbame skirtingose pasaulio jūrose ir lagūnose iki pat Arkties.

Kuo ypatingi jūros tyrimai? 

Dirbant su jūra, svarbu suprasti, kad ji yra didesnės sistemos dalis ir dauguma problemų, kurias joje matome, gimsta sausumoje. Bendras Baltijos jūros baseino plotas yra daugiau kaip keturis kartus didesnis negu pačios jūros plotas, gyventojų skaičius baseino teritorijoje viršija 82 milijonus, čia generuojama 80 procentų į jūrą patenkančios taršos. 

Baltijos jūra yra pusiau uždara, gana sekli, turinti labai ribotą vandens apykaitą su pasauliniu vandenynu. Todėl visa tarša, kuri patenka į ją su upių vandeniu, atmosferine pernaša ir paviršiniu nuotėkiu, linkusi kauptis. 

Ar daug dėmesio yra skiriama taršai ir kitoms jūros ligoms bei jų mažinimo sprendimų paieškoms? 

Labai svarbu suvokti, kad jūros mes neišvalysime. Vienintelis realus būdas yra stabdyti taršą anksčiau – ten, kur ji atsiranda. Dalis Baltijos jūros taršos yra labai akivaizdi. 

Dėl maisto medžiagų – azoto, fosforo – pertekliaus „žydi“ vanduo, mažėja jo skaidrumas, o skaidant ant dugno nusėdusią organinę masę yra sunaudojamas visas deguonis ir formuojasi vadinamosios negyvosios zonos. 

Gerokai pavojingesnė tarša yra ta, kurios mes nematome. Iš pirmo žvilgsnio skaidrus vanduo savyje gali turėti farmacinių medžiagų likučių, plastiko skilimo produktų – ftalatų, praktiškai  neskylančių „amžinųjų chemikalų“. 

Dar prieš dešimtmetį apie šias medžiagas beveik nekalbėjome, o dabar jau matome, kad tai labai rimta problema. Pavyzdžiui, vaistai pereina per mūsų organizmus, patenka į nuotekas, valymo įrenginiuose sulaikomi tik iš dalies, keliauja į upes, estuarijas, galiausiai – į jūrą. Kai pradėjome matuoti šias medžiagas Baltijos regione, pamatėme gana šokiruojantį vaizdą: vandenyje yra hormonų, nuskausminamųjų, psichotropinių vaistų likučių. Visa tai kaupiasi ekosistemose ir galiausiai grįžta pas mus per maisto grandinę.

Kaip šiame grėsmingame kontekste nutariama, ką dabar aktualiausia tirti?

Kiekvieno tyrimo rezultatas kelia naujus klausimus, dar kitus klausimus užduoda visuomenė, verslas ar valstybės institucijos. Be to, tematines kryptis formuoja nacionalinės ir tarptautinės mokslinių tyrimų, inovacijų, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo bei finansavimo programos. 

Mes patys, kaip ekspertai, dirbame Lietuvos ir tarptautinių institucijų darbo grupėse, formuojančiose strateginius jūros aplinkosaugos politikos ar išteklių valdymo sprendimus. Taigi, žinome aktualiausias problemas ir stengiamės prisidėti prie jų sprendimo.

Šiuolaikinis mokslas dažnai veikia projektų principu – tyrimai dažniausiai vyksta trejų metų ciklais. Per tą laiką užduodi klausimą, atlieki tyrimą ir gauni rezultatą. Bet tokiu būdu sunku užtikrinti ilgalaikį tęstinumą. Todėl itin svarbios monitoringo programos, kuriose daugelį metų renkami tie patys duomenys. Tai leidžia pamatyti ilgalaikes tendencijas ir prognozuoti ateitį. O tai itin svarbu, kalbant apie klimato kaitą ir prisitaikymą prie jos.

Ar yra ką išskirtumėte?

Į laikraščių antraštes dažnai patenka mūsų kolegų komentarai – apie farmacines medžiagas, mikroplastiką, vandens žydėjimą, jūrines šiukšles, jūros kranto dinamiką. Aplinkos kokybė yra labai svarbi visuomenei tema. Labai aiškią praktinę reikšmę turi mūsų modeliuotojų grupės produktas – jūrinės prognozės, kurias galima rasti universiteto tinklalapyje https://hidroprognozes.ku.lt/. 

Operacinis hidrodinaminis modelis Kuršių marioms ir pietryčių Baltijos jūrai skaičiuoja bangų, srovių, vandens temperatūros prognozę penkioms dienoms į priekį. Ši informacija aktuali ne tik poilsiautojams, bet ir planuojant aplinkos stebėseną, žvejybą, laivybą, numatant rizikas audrų metu ar kuriant taršos modelius.

Garsi okeonologė Sylvia Earle yra pasakius sparnuotą frazę, kad apie Marso paviršių žinome daugiau negu apie vandenynų gelmes. O kaip yra su Baltijos jūra? Ar ji jau pakankamai ištirta, ar vis dar pilna paslapčių?

Nepaisant to, kad Baltijos jūra yra viena iš intensyviausiai tyrinėjamų jūrų pasaulyje, ji dar nėra pakankamai ištirta. Visų pirma, tobulėja tyrimų metodai, atsiranda naujos analitinės galimybės, daugelį dalykų galime pamatuoti pigiau, greičiau ir tiksliau. Vietoj ilgai trunkančios analizės mikroskopu galime naudoti greitus genetinius metodus, vietoj brangios ekspedicijos laivu – dronus ar palydovines nuotraukas. Tai leidžia surinkti daugiau ir detalesnės informacijos ir iš naujo pažvelgti į senus klausimus.

Derėtų nepamiršti, kad jūra nuolat keičiasi. Kitimas yra natūrali gamtinių sistemų būsena, o šiandien turime dar ir klimato kaitą – vieną pagrindinių aplinkos pokyčių variklių. Kartais Baltijos jūra yra vadinama „laiko mašina“, nes ji yra sekli, todėl šyla greičiau ir klimato kaitos sukelti procesai čia vyksta gerokai greičiau nei pasauliniame vandenyne.

Filme „Iš gelmių“ juntamas mokslininkų nerimas, kad kai kurie dalykai gali būti prarasti dar prieš mums juos ištyrus. Ar ir Baltijos tyrimuose juntamas lenktyniavimas su laiku? 

Tas jausmas, kad negrįžtamai prarandame rūšis, bendrijas ar bet kokius kitus gamtinius objektus, yra pažįstamas kiekvienam mokslininkui, bet niekur čia nenuskubėsi. Nuolatinė kaita gamtoje vyksta ir be žmogaus įsikišimo. Žinoma, šiuo metu gyvename masinio rūšių nykimo laikotarpiu, už kurį patys didžiąja dalimi esame atsakingi, tačiau turime išlaikyti tam tikrą racionalų emocinį atstumą ir nesustoti daryti savo darbo.

Kodėl Baltijos jūra kartais yra vadinama „mirusia jūra“, nors matome ir žvejojančius žvejus, ir į krantą išmestas jūržoles. 

Jūra nėra vienalytė sistema. Kai kalbama apie „mirusią jūrą“, paprastai turimos omenyje dugno zonos, kuriose visiškai nėra deguonies arba jo yra kritiškai mažai. Tokiose vietose organizmai, kuriems reikalingas deguonis, praktiškai negali gyventi. Tokios zonos Baltijos jūroje yra labai didelės – jų plotas gali siekti iki septyniasdešimt tūkstančių kvadratinių kilometrų. 

Tai vienos didžiausių tokių zonų pasaulyje. Tačiau tai nereiškia, kad visa jūra yra tokia. Mes kalbame apie tam tikrus sluoksnius prie dugno, o ne apie visą vandens stulpą. Žuvys gyvena ten, kur yra pakankamai deguonies, jūržolės – kur sekliau ir yra saulės šviesos, todėl jūroje vis dar yra gyvybės.

Kokia yra tos gyvybės kokybė – kitas klausimas. Baltijos jūra ilgą laiką patyrė didelę pramoninę taršą, taip pat yra ir Antrojo pasaulinio karo palikimas – palaidota cheminė amunicija. Daug taršos yra susikaupę dugno nuosėdose ir gali patekti į gyvus organizmus.

Ar įmanoma išspręsti tą palaidotos cheminės amunicijos problemą?

Problema ta, kad cheminis ginklas buvo paskandintas medinėse dėžėse, metaliniuose konteineriuose arba kartu su laivais. Laikui bėgant šios talpos pradėjo irti ir pavojingos medžiagos palaipsniui išsiskiria į aplinką. 

Cheminio ginklo iškėlimas yra labai sudėtinga technologinė užduotis – visada yra pavojus, kad bandydamas išspręsti problemą gali ją dar pabloginti. Todėl ilgą laiką buvo apsiribojama šios teritorijos stebėsena. Vis dėlto, dėl augančios taršos grėsmės tarptautinė bendruomenė šiuo metu analizuoja galimas rizikas ir būdus, kuriais būtų galima spręsti šį klausimą.

Ar šiandienos Baltijos jūros problemos siejamos tik su neatsakingais veiksmais praeityje? 

Žinoma, labai daug Baltijos jūros problemų glūdi praeityje. Tačiau net jei mūsų požiūris į aplinkosaugą gerokai pasikeitė, tarša niekur nedingo. Didžiausi jos šaltiniai yra žemės ūkis, buitinės nuotekos, pramonė, laivyba ir kitos jūrinės veiklos. Baltijos jūra kenčia nuo klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo. Mes, kaip ir bet kuri kita rūšis, darome labai stiprų poveikį aplinkai. Net ir tada, kai darome gerus dalykus – pavyzdžiui, vystome žaliąją energetiką – vis tiek naudojame resursus ir keičiame aplinką. 

Jūra mums nuo seno yra vienas didžiausių resursų. Kokie svarbiausi glūdi Baltijoje? 

Akivaizdžiausias resursas – mūsų maistas. Žvejyba yra tradicinis verslas Baltijos jūroje, todėl poveikis žuvų ištekliams ilgą laiką buvo labai didelis. Remiantis Helsinkio komisijos ataskaitų duomenimis, daugelio komercinių žuvų išteklių būklė yra ypač prasta ir negerėja, nepaisant taikomų valdymo priemonių. 

Dar viena didelė problema yra netyčinė vandens paukščių ir žinduolių priegauda žvejybos įrankiuose – žiauniniuose tinkluose ir gaudyklėse. Tai ypač pavojinga prie mūsų krantų žiemojančioms nykstančioms rūšims, tokioms kaip ledinės antys, nuodėgulės, rudakakliai narai, laibasnapiai narūnėliai. 

Todėl vis daugiau dėmesio skiriame alternatyviems būdams užsiauginti sveiką žuvį maistui. Tam ypač tinkamos uždaros akvakultūros sistemos, kuriose galima kontroliuoti aplinkos sąlygas, vandens ir pašarų kokybę, todėl žuvis nėra veikiama tų teršalų, kurie gali būti natūralioje jūroje – pavyzdžiui, sunkiųjų metalų ar mikroplastiko. 

Apie kai kuriuos kitus resursus – smėlį, naftą ar pan. – daugiau galėtų pasakyti geologai. Tačiau esminė problema yra ta, kad bet kokios manipuliacijos jūros dugne pažeidžia dugno bendrijas. Dėl mechaninio poveikio yra pakeliamos ir vandenyje pasklinda dugno nuosėdos, kuriose yra susikaupusi istorinė tarša. Panašiai veikia ir dugninė žvejyba. Todėl kiekvieną sprendimą išgauti kokius nors resursus reikia vertinti labai atsargiai.

Tačiau yra ir kitoks, daug subtilesnis jūros išteklių naudojimas gaminant aukštos pridėtinės vertės produktus. Jūros organizmai gamina įvairias biologiškai aktyvias medžiagas, kurias galima naudoti medicinoje – pavyzdžiui, kuriant naujus vaistus. 

Dar kiti organizmai gali būti naudojami teršiančių medžiagų, pvz., naftos skaidymui. Daug neišnaudotų galimybių slypi žuvies pramonės atliekose – potencialiai įvairių mėlynosios biotechnologijos produktų kūrimui galima panaudoti odą, kaulus, vidaus organus, kraują.

Jeigu įsivaizduotume visiškai utopinį scenarijų – kad žmogus atsitrauktų iš Baltijos jūros, taip, kaip yra atsitraukiama iš Sengirės fondo saugomų miškų, ir nustotų daryti bet kokią įtaką. Kiek laiko užtruktų, kol ekosistema atsistatytų?

Čia yra keletas aspektų. Jei net visiškai sustabdytume bet kokį žmogaus poveikį Baltijos jūrai – taršą, išteklių naudojimą – globali klimato kaita jau vyksta ir jūra negrįš į pradinę, nepažeistos sistemos būseną. Kita vertus, Baltijos jūra evoliucinėje praeityje buvo ir gėlas ledyninis ežeras, ir gerokai druskingesnė, nei dabar. 

Dabartinę savo formą ji įgijo prieš maždaug keturis tūkstančius metų, taigi, išties yra labai jauna ir kintanti. Todėl turėtume susitarti, ką vadintume ekosistemos atsistatymu. 

Bet koks ekosistemų atsikūrimas yra labai ilgas, dešimtmečius trunkantis procesas. Labai degradavusių buveinių atsistatymui gali prireikti šimtmečių, taigi net jei jūra ir atsikurtų, mes savo gyvenime to nebepamatysime. Reikia mąstyti labai ilgais laikotarpiais.

Be to, nebūtinai sistema grįžta į tą pačią būseną, kokia buvo iki pažeidimo. Geras pavyzdys yra menkės Baltijos jūroje. Kai jų populiacija labai sumažėjo, žvejyba buvo sustabdyta. Atrodė, kad tai turėtų padėti populiacijai atsistatyti. Tačiau žvejyba daugelį metų vykdė atranką menkių mažėjimo kryptimi ir populiacijos genetinė struktūra buvo pakeista. Tokiu atveju galime palikti tą populiaciją ramybėje, kad ir šimtui metų – ji jau nebegrįš į ankstesnę būseną.

O koks jūsų, kaip mokslininkės, požiūris į intervenciją? Ar žmogus turėtų kištis į atsistatymo procesus?

Prieš darydami bet kokią intervenciją, turime labai gerai įvertinti jos galimą poveikį. Tam tikros intervencijos jau vyksta, tik jos yra labai griežtai reglamentuojamos. Pavyzdžiui, žuvų išteklių atkūrimas dirbtinai jas veisiant ir paleidžiant į natūralius vandens telkinius iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip labai geras sprendimas. 

Tačiau yra ir kita pusė: sumažinama genetinė įvairovė, dirbtinai užaugintos žuvys prasčiau prisitaiko prie natūralių aplinkos sąlygų, gali pernešti parazitus ar ligų sukėlėjus, padidinti konkurenciją su kitomis rūšimis dėl buveinių ir maisto. Idealiu atveju būtų geriausia, kad tokių intervencijų apskritai nereikėtų.

Ar yra bandymų prognozuoti, kaip Baltijos jūra atrodys po šimto ar dviejų šimtų metų?

Operatyviosios prognozės – tokios kaip jūros prognozės kelioms dienoms – gali būti gana tikslios. Bet, kalbant apie šimtmečius, atsiranda labai daug nežinomųjų. 

Pakanka vieno didelio geopolitinio ar ekonominio įvykio, kad visos prognozės pasikeistų. Pavyzdžiui, karai daro milžinišką poveikį globaliems klimato procesams ir taršos emisijoms. Kai turime tokių sunkiai prognozuojamų veiksnių, negalime tiksliai pasakyti, kas bus po šimto metų. Aišku, tam tikras tendencijas jau matome. 

Temperatūros kilimas vyksta greičiau, nei buvo prognozuota, stebime karščio bangas, ledo dangos mažėjimą žiemą, rūšių arealų poslinkį į šiaurę, padidėjusį metinį vidutinį kritulių kiekį šiaurinėje jūros dalyje. 

Ar tirpstantis ledas ir besikeičiantis druskingumas turės poveikį Baltijos jūros ekosistemai?

Baltijos jūra per savo istoriją jau yra išgyvenusi labai skirtingas stadijas, poledynmečio laikotarpiu jos raida buvo labai dinamiška – keitėsi temperatūra ir druskingumas, o tuo pačiu ir gyvų organizmų bendrijos. Ekologiniu požiūriu tai nėra drama – jūra tiesiog gyvena savo gyvenimą. 

Ar galėtumėte įvardyti kokių nors konkrečių jau dabar matomų pokyčių pavyzdžių?

Kalbant apie jūros ekosistemas, labai svarbu suprasti visą sistemą ir jos ryšius. Pavyzdžiui, paukščiai labai aiškiai parodo, kas vyksta jūroje po vandeniu, nes jie priklauso nuo žuvų ar planktono gausos. Jei dėl klimato kaitos pasikeičia temperatūra, pasikeičia ir daugelio vandens organizmų gyvenimo ciklai, nes daug organizmų savo dauginimąsi derina prie temperatūros. 

Temperatūra jiems yra signalas daugintis. Jeigu temperatūros režimas pasikeičia, jie pradeda daugintis kitu metu, paprastai anksčiau, ir gali nutikti taip, kad paukščiai išperi jauniklius tada, kai jūroje jau nebėra tinkamo maisto. Suaugę paukščiai dar gali prisitaikyti, bet jaunikliai neišgyvena. Tada populiacijos pradeda labai greitai mažėti. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip visa sistema gali „išsiderinti“.

– Jūros ištekliai neapsiriboja tik biologine įvairove. Daug kalbama ir apie energetiką – pavyzdžiui, jūroje statomus vėjo jėgainių parkus, ne išimtis ir Lietuva. Kokie pavojai slypi tame?

Apie vėjo jėgaines galiu kalbėti daugiausia iš biologinės įvairovės perspektyvos, nes yra tekę dirbti kuriant metodiką paukščių ir šikšnosparnių stebėsenai vėjo jėgainių parkuose bei rengiant rekomendacijas poveikiui mažinti. Tiek paukščiai, tiek šikšnosparniai gali žūti susidūrę su besisukančiomis vėjo jėgainių mentėmis. Šikšnosparniams papildoma rizika yra staigus slėgio pokytis, sukeliantis barotraumą. 

Jūriniai vėjo parkai gali tapti kliūtimi, dėl kurios paukščiai vengia potencialių poilsio ar maitinimosi vietų arba keičia migracijos kelius. Todėl vėjo parkai yra planuojami atsižvelgiant į pagrindinius migracijos koridorius. Be to, tiek prieš statybas, tiek jų metu atliekami labai išsamūs tyrimai. Stebėsena vykdoma ir vėjo elektrinių veikimo metu. Šiuolaikinės technologijos leidžia sekti artėjančius paukščius ir, esant reikalui, laikinai stabdyti elektrines. 

Iš kitos pusės, jūrinių vėjo parkų povandeninės konstrukcijos veikia kaip dirbtiniai rifai sėsliems jūros organizmams – moliuskams, jūrų gilėms, makrodumbliams – kurie, savo ruožtu, pritraukia maisto ir slėptuvių ieškančias žuvis ir vėžiagyvius. Žvejybos ribojimai parkų teritorijose leidžia atsigauti žuvų populiacijoms.

Kokia jūsų pačios nuomonė apie tokius projektus?

Tai sudėtingas klausimas. Mes, kaip mokslininkai, bendradarbiaujame su energetikos įmonėmis, ir galiu pasakyti, kad vystydami savo projektus jie dirba su išties stipriomis tyrėjų komandomis, stengiasi kalbėtis su visuomene. Jie nori suprasti, kokį poveikį gali turėti jų projektai, ir ieško būdų jį sumažinti. Tam yra atliekamas labai nuodugnus poveikio aplinkai vertinimas – griežtai reglamentuota ir ilga procedūra.

Aišku viena – mums būtina kuo mažiau tarši energija. Turime nustatyti, kuris sprendimas daro mažesnį poveikį aplinkai ir kartu leidžia užtikrinti energetinį saugumą, o tai šiais laikais yra labai svarbu. Kartais diskusijos apie tokius projektus tampa labai emocingos. Bet realybėje dažnai tenka sverti skirtingus interesus – aplinkos apsaugą, energetiką, saugumą – ir priimti kompromisinius sprendimus. 

Ar jūroje galėtų slypėti ir kitokių energijos šaltinių – pavyzdžiui, biologinių?

Jūros mikrodumbliai turi didelį energetinį potencialą ir gali būti naudojami biodegalų gamybai. Tačiau kol kas tai įgyvendinti yra sudėtinga dėl didelių auginimo ir biomasės derliaus nuėmimo kaštų. Panašų potencialą turi ir makrodumbliai, tačiau šių technologijų vystymas yra tik eksperimentinėje stadijoje.

Ar yra dalykų, į kuriuos paprastas žmogus galėtų atkreipti dėmesį pajūryje? Kaip mums geriau „skaityti“ aplinką?

Pasaulyje labai populiarus vadinamasis citizen science – piliečių mokslas, visuomenės įtraukimas į mokslinius stebėjimus. Mes Lietuvoje irgi tai darome, nors gal dar ne taip intensyviai kaip kai kuriose Vakarų šalyse. Žmonių prašoma stebėti tam tikrus reiškinius, juos fiksuoti, siųsti informaciją. 

Tam yra įvairios programėlės ir platformos, kaip iNaturalist, GLOBE Observer ir kitos. Tokiu būdu visuomenė įsitraukia į mokslinius tyrimus ir surenka išties didelius duomenų kiekius, didėja pasitikėjimas mokslu, geriau atpažįstame klaidinančią informaciją, vietos bendruomenės gali daryti įtaką aplinkosaugos politikai. 

Svarbiausia, kad taip yra ugdomas smalsumas. Kai žmogus pradeda stebėti aplinką ir klausti, kas vyksta, jis natūraliai pradeda geriau suprasti procesus, sugeba įvertinti savo poveikį aplinkai ir keisti elgseną. 

Todėl nepavargstame kalbėti apie tuos pačius dalykus vėl ir vėl, net jei klausimai kasmet kartojasi. Žmonės nuolat klausia, kodėl byra Olando kepurė, kodėl platėja ar siaurėja paplūdimys, kodėl jūra „žydi“, kodėl atsirado medūzų, kodėl vanduo toks šaltas, jei oras šiltas ir t.t. 

Žingeidus, besidomintis žmogus supranta, kad jis yra integrali mūsų aplinkos dalis, neskirsto rūšių ir reiškinių į gerus ir blogus, naudodamasis gamtos resursais jaučia pagarbą ir dėkingumą. Ne kovoja, o prisitaiko prie nuolatinio ir neišvengiamo gamtos kitimo. Mokosi iš gamtos ir kuria kartu su ja. 

Ne veltui ieškodami būdų mažinti savo poveikį aplinkai teikiame pirmenybe gamtos pavyzdžiais paremtoms praktikoms – per ilgą evoliucijos istoriją gamta sukūrė daugybę inovatyvių sprendimų, kuriuos mums reikia pastebėti, suprasti ir pritaikyti. 

„Sengirės kinas“ – tai kiną ir aplinkosaugos edukaciją jungiantis projektas – savaitė mėnesyje, kai visoje Lietuvoje nemokamai rodomi dokumentiniai filmai lydimi jų temas mūsų ekologiniame kontekste pristatančiais mokslininkų komentarais. Kovo 23–29 d. visoje Lietuvoje bus rodomas Matthew Rytz filmas „Iš gelmių“, kurpinas kvapą gniaužiančių kadrų iš mažai tyrinėtų vandenynų gelmių. Daugiau informacijos apie filmą ir seansų žemėlapį galima rasti „Sengirės kino“ interneto svetainėje www.sengireskinas.lt.