Ką reiškia dirbti istoriniame pastate, arba Kas apšaudė jaunimo centrą?

(3)

Dirbantieji istoriniuose pastatuose turi išskirtinę galimybę kone kasdien praskleisti istorijos šydą. Tiesa, pripažįsta jie, kasdien vaikščiojant po tas pačias patalpas žvilgsnis atbunka ir pro akis praslysta net ir tos detalės, kurios bet kurį prašalaitį verstų aikščioti iš nuostabos.

Karalienės Luizės jaunimo centro darbuotojai neslepia labai laukiantys, kad šis istorinis pastatas vieną dieną bus restauruotas, bet kol tai neįvyko, vieni kitiems pasakoja įvairias girdėtas ar senuose dokumentuose rastas istorijas. Jomis jie sutiko pasidalyti ir su „Vakarų ekspreso“ žurnalistais.

Plyteles suskaldė kirviais

„Jei stovint lauke žmogui reikėtų atsimatuoti 50 metrų atstumą, drąsiai galėtų tam panaudoti mūsų pastatą, nes jo ilgis būtent toks ir yra“, - išdidžiai apie pastatą pradėjo pasakoti 25 metus čia dirbanti Rasa.

Ji priminė, kad 1945 metais šį pastatą užėmus sovietams patalpos dar buvo šildomos malkomis kūrenamomis krosnimis. Apie tai dar iki šiol byloja tose vietose, kur seniau stovėjo krosnys, kirviais išdaužytos grindų plytelės.

„Suskaldytos autentiškos plytelės tik paliudija, kad nebuvo vargintasi net trinkos pasidėti, malkas skaldydavo tiesiog ant plytelių“, - tokiu barbarišku poelgiu stebėjosi Rasa.

Autentiką slepia keli dažų sluoksniai

Pastate išlikę daug autentikos. Originalios ne tik grindys, durys, bet ir granitiniai laiptai, ir laiptų turėklai. Tiesa, daug autentikos paslėpta po keliais dažų sluoksniais.

"Tuometinio Paminklų konservavimo instituto specialistai maždaug apie 1980-uosius metus atliko išsamius tyrimus, nes buvo ruošiamasi pastato renovacijai, bet jos taip ir nepadarė. Darė atodangas, skuto dažus ir buvo nustatyta, kad pirmoji spalva, kuria buvo išdažytos vidinės pastato sienos, buvusi ochros (šilta rūdžių), o lubos - šviesiai pilkos spalvos.

Nuskutę durų dažus, rado, kad vienos durys buvo beicuotos, kitos - lakuotos, tad padarė išvadą, kad iš pradžių jos buvusios visai nedažytos. Specialistai rekomendavo jas dažyti taip pat ochros spalva", - ką skaitė istoriniuose dokumentuose, atpasakojo darbuotoja.

Autentiškos plytelės dar mena 1891-uosius.

Autentiškos plytelės dar mena 1891-uosius.

Siaubingi paveikslėliai

Beje, vienas Paminklų konservavimo instituto specialistų įrašytas sakinys jai ypač įstrigo: „Zondu tyrinėta centrinės laiptinės siena. Jos šoninėse sienose kažkas nutapė siaubingus paveikslėlius iš pionierių gyvenimo, kuriuos vietiniai vadina freskomis. Buvome paprašyti šių idėjinių freskų negadinti, todėl apačioje atlikome kelis pjūvius...“

„Keista, kad specialistai taip drąsiai reiškė savo mintis, juk tyrimai vyko maždaug 1980-aisiais, dar sovietmečiu“, - stebėjosi Rasa.

Tie patys specialistai drąsiai vertino ir sovietinę pokario madą viską perdažyti žaliai: „Paieškos parodė, kad interjere polichromiją galima suskirstyti į 2 stambesnius etapus. Pirmąjį sudaro žalių spalvų gama, labai beskonė, būdinga pokariniam laikotarpiui. Tokie dažai naudoti ilgokai, nes visur aptinkami keli sluoksniai. <...> Kiti perdažymai estetinės vertės neturi, nes viena spalva buvo spręsti paneliai, dekoras ir durys, kas rodo, kad darbą atliko elementarūs dažytojai.“

Per 40 metų tame pačiame pastate dirbanti Teresė apgailestavo, kad per karą buvo pažeistas pastato stogas, buvo sugadinta ir vėdinimo sistema.

„Sovietai stogą atstatė bet kaip, o vėdinimo sistemos neatkūrė“, - apgailestavo darbuotoja.

Daugelis autentiškų detalių buvo paslėptos po keliais dažų sluoksniais.

Daugelis autentiškų detalių buvo paslėptos po keliais dažų sluoksniais.

Vairuotojo Vytauto atradimas

Ko gero, daugelis ilgamečių Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro darbuotojų nė neįtaria, kad šis pastatas kažkada galėjo būti apšaudytas. Tačiau panašios į išmuštas kulkosvaidžiu kulkų žymės pro akis nepraslydo prieš keletą metų šioje įstaigoje vairuotojui pradėjusiam dirbti Vytautui.

„Vos tik pradėjau čia dirbti, po kelių dienų tvarkėme teritoriją ir atkreipiau dėmesį į išorines pastato sienas. Akivaizdu, kad net iš kelių pusių jos yra apšaudytos ir iš stambaus kalibro, ir iš smulkesnio kalibro ginklų“, - užvertęs galvą pirštu į aukštai esančias didesnes ir mažesnes skyles sienose rodė Vytautas. Armijoje tarnavęs vyras tikino, kad nereikia ir specialistų, kad galėtum nustatyti, kad tai šaudymo žymės.

„Pats esu šaudę iš visokių ginklų, tad tikrai matau, kad čia kulkų žymės. Bet jau specialistai turėtų nustatyti, kuriuo laikotarpiu jos galėjo atsirasti“, - svarstė Vytautas.

Suskaldytos plytelės liudija, kad nebuvo vargintasi net trinkos pasidėti, sovietai malkas skaldydavo tiesiog ant plytelių.

Suskaldytos plytelės liudija, kad nebuvo vargintasi net trinkos pasidėti, sovietai malkas skaldydavo tiesiog ant plytelių.

Pasimatymai po dujiniais žibintais

Darbuotojai ir šiandien su pasididžiavimu pasakoja apie restauruotus įėjimą į pastatą apšviečiančius dujinius kalvių darbo žibintus.

Žinia, dujiniai žibintai prie šio pastato (tuomet tai buvo Luizės gimnazija) buvo įrengti 1891 m. pastačius naujus gimnazijos rūmus Puodžių gatvėje. Kai 2006-aisiais juos buvo nuspręsta restauruoti, jų techninė būklė buvo labai bloga. Visgi buvo nutarta juos atkurti, mat vieno žibinto trūkstamas detales papildė išlikusios kito žibinto detalės. Šiuos dujinius žibintus sudaro 174 dalys, iš kurių 53 buvo restauruotos. Likusios dujinių žibintų dalys buvo gaminamos naujai pagal išlikusius autentiškus pavyzdžius.

„Žibintus restauravo Vokietijoje, dabar jie vėl puikiai dega. Kai vyko jų pristatymo ceremonija, buvo viliamasi, kad po šiais žibintais vyks jaunimo pasimatymai“, - darbuotojai jaunimą ragino nepamiršti tokios unikalios vietos Klaipėdoje, kur žvelgti į mylimojo akis galima ir dujinių žibintų šviesoje.

 Originalūs granitiniai laiptai ir laiptų turėklai.

Originalūs granitiniai laiptai ir laiptų turėklai.

Darbuotojų mintys

Pasiteiravome darbuotojų, kokią įtaką kasdienei jų veiklai daro tai, kad dirba istoriniame pastate. Ar turi poveikį karalienės Luizės asmenybė ir pati pastato aura.

Direktoriaus pavaduotoja Kornelija Stasiulienė: „Jaučiamės oriai, kad įstaiga turi karalienės Luizės vardą. Tad esame ne šiaip centriukas, bet įstaiga, kuri įsipareigoja nešti šviesos spindulį, miesto jaunimui kurti intelektinius renginius. Tik norėtume karališkesnės aplinkos, kad miesto valdžia mus renovuotų.“

Metodininkė Ina Žvinklienė: „Man labai smagu dirbti šiame gražiame pastate, kuris mena karalienės Luizės laikus. Man, kaip moteriai, malonu prisiminti, kad ji aktyviai, maloniai bendravo su pavaldiniais ir buvo mados ikona. Luizė išpopuliarino skareles, kurias užsirišdavo, kad nesušaltų (Karalienės Luizės centro darbuotojos taip pat mėgsta skareles). Kiekvieną rytą, lipant šio pastato laiptais, mane aplanko karalienės Luizės šešėlis. Smagu čia dirbti.“

Darbuotojai spėja, kad tai gali būti šaudymo žymės.

Darbuotojai spėja, kad tai gali būti šaudymo žymės.

Raštinės administratorė Rasa Auksoraitienė: „Kuo labiau senstu, tuo labiau buvimas jaunimo centre “pririša„ prie laiko. Prie buvusio laiko. Jaučiu ryšį su kadaise Klaipėdoje gyvenusiais žmonėmis. Tarkim, šiandieniniame centro kieme kadaise buvo kapinės. Prieš sporto salės remontą universiteto darbuotojai atliko archeologinius kasinėjimus, ir tai, kas slypėjo po žeme, buvo galima pamatyti savo akimis (šalmas, buteliai, pinigai ir t. t.). Bet svarbiausia buvo... žmonių palaikai. Matyt, anų laikų žmonėms svarbu buvo švęsti gyvenimą, todėl kapines pavertė sodu. Ką gi, sodas - gyvybės simbolis. O paskui sodo vietoje išdygo mokykla. Jauni žmonės, klegesys, judėjimas, gyvybė. Smagu, kad tą jaunystę ir klegesį lemta girdėti, saugoti, puoselėti ir mums.“

Metodininkas Valdas Paulauskas: „Didelė garbė ir atsakomybė tęsti švietėjišką veiklą istorinėje vietoje, kurioje buvo išugdytas ne vienas garsus žmogus, Klaipėdos krašto inteligentijos asmenybė. Čia įvairiu laiku dirbo tik pačios aukščiausios kategorijos mokytojai. Mes siekiame to paties. Iki šių dienų iš skirtingų pasaulio kraštų atvyksta buvusių mokinių anūkai, proanūkiai pas mus pajausti to laikmečio dvasią, pamatyti, kokioje prestižinėje gimnazijoje mokėsi jų seneliai ir proseneliai. Paskutinis žmogus, atvykęs pažiūrėti šios gimnazijos, buvo iš Izraelio.“

 Restauruoti dujiniai žibintai vėl veikia.

Restauruoti dujiniai žibintai vėl veikia.

Meninio ugdymo skyriaus vedėja Saulė Barauskaitė: „Einu aš tamsų rytą į žibintais - vieninteliais tokiais Lietuvoje - nutviekstą geltonų plytų karališką dvarą... Ach, kaip dažnai suspindi akys, įsivaizduojant karalienę Luizę - tvirtą, inteligentišką, logišką moterį, vaikštančią po ornamentais išklotą holą, mąstymo momentais rymančią slėptuvėje ir stebinčią dvaro vyksmą... Taip momentais ir įsivaizduoju, kad vaikštau kaip dvare.“

Vaikų šokių studijos „Junga“ mokytoja Ilona Stankevičienė: „Junga“- ilgiausiai gyvuojantis vaikų šokių kolektyvas Lietuvoje (72 m.) - „Junga“ gyvuoja tiek pat metų, kiek ir jaunimo centras. Visas „Jungos“ kūrybinis gyvenimas praleistas šioje Karalienės Luizės auloje. Ir net nesuskaičiuotume visų per šitiek metų šokusių šokėjų, kuriems visam gyvenimui grožio, elegancijos ir kūrybos sėklą pasėjo kolektyvo „Junga“ vadovai."

Džiazinio meno raiškos studijos „Junior City Jazz“ mokytoja Aušra Butkevičienė: „Kai pradėjau dirbti anuometiniame Klaipėdos jaunimo centre, tikrai pasirinkimą lėmė ne pastatas ir istorija. Bet ir nesigilindama į architektūrinį paminklą ar mokyklos istoriją, kaskart eidama koridoriais jaučiausi pakylėta: tos senovinės plytelės, klasių durys - nori nenori imi domėtis, iš kur tai. Kai sužinai, kas dėjosi tame pastate, kokia intencija jis buvo pastatytas, koks išskirtinis vis dar yra Klaipėdos mieste, imi didžiuotis. Kad tai, ką darai - tęsi pačios pirminės Karalienės Luizės berniukų gimnazijos idėją - ugdyti vaiką, auginti Žmogų, vedant jį muzikos keliu. Kadangi džiazuoti galime pačiomis įvairiausiomis temomis, tad smagu papokštauti ir įtraukiant karalienės Luizės asmenį. Jos aura tikrai gyvena istoriniame pastate.“

Vaidybos studijos „Trepsė“ mokytoja Rimutė Svytytė: „Keturis dešimtmečius eidama į susitikimus su savo mokiniais kasdien atveriu sunkias, masyvias laukujes duris, kylu tais pačiais laiptais į vaidybos studiją. Joje - ypatinga aura, kurią suponavo daugelio kartų meninės veiklos ištroškę mokiniai ir jų teatrinė veikla. Centro aurą kūrė pastato istorija, dabar ją kuria mokiniai ir puikūs mokytojai, kūrybos dvasia užpildantys istorinio pastato erdves. Čia - mūsų antrieji namai. Namai, į kuriuos gera grįžti.“

Istoriniai faktai

1891 m. buvo įsteigta Karalienės Luizės gimnazija. Tuometinę gimnaziją sudarė dviejų aukštų mokomasis korpusas su atskira sporto sale. Antrame aukšte buvo įrengta aula. Langai buvo spalvoto stiklo. Viduje kabėjo natūralaus dydžio su nuotakos drabužiais bei rože rankoje Prūsijos valstybei nusipelniusios karalienės Luizės paveikslo kopija. Paveikslą kaip dovaną 1892 m. buvo atsiuntęs Vokietijos imperatorius Vilhelmas II (karalienės Luizės vaikaitis). Auloje vyko minėjimai, koncertai, parodos, o pirmadieniais trumpos pamaldos mokytojams ir mokiniams. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, Luizės gimnazija ir toliau buvo svarbus šios teritorijos jaunimo švietimo centras. 1945-1977 m. čia buvo vidurinė mokykla, o 1977 m. pastatas perduotas Klaipėdos miesto švietimo skyriaus Pionierių namams, 1989 m. pavadinimas pakeistas - Klaipėdos miesto moksleivių namai. 1991 m. Klaipėdos moksleivių namai reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą, o 2016 m. Jaunimo centrui suteiktas Karalienės Luizės jaunimo centro vardas.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder