Kodėl vieniems svoris mažėja, o kitiems - beveik ne: atsakymas slypi ne tik lėkštėje

Nevienoda startinė pozicija

„Kai žmogus sako, kad stengiasi, tačiau svoris nemažėja, tai nebūtinai reiškia, kad jis daro per mažai. Kūno svorio reguliacija nėra vien valios ar disciplinos klausimas. Jai įtakos turi visa eilė vidinių organizmo mechanizmų, todėl vienodų pastangų rezultatas skirtingiems žmonėms gali būti labai nevienodas“, – sako LSMU ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos Ambulatorinio skyriaus vadovė prof. Džilda Veličkienė.

Žmonių „startinė pozicija“ nėra vienoda – nutukimą reikšminga dalimi lemia genetinis polinkis, galintis sudaryti apie 40–70 proc. bendros rizikos. Šiuo metu jau žinoma daugiau kaip 50 genų, siejamų su nutukimu, o vienas geriausiai ištirtų yra FTO genas, susijęs su didesniu alkio jausmu, didesniu kalorijų suvartojimu, mažesniu sotumo jausmu, silpnesne valgymo kontrole ir net didesniu polinkiu į sėslesnį gyvenimo būdą.

„Genetika nėra nuosprendis, tačiau ji nėra ir nereikšminga smulkmena. Ji gali lemti, kaip greitai pasisotiname, kiek stipriai jaučiame alkį, kaip organizmas naudoja energiją ir kaip reaguoja į svorio mažinimo pastangas. Todėl daliai žmonių svorio kontrolė yra sudėtingesnė, ir tai svarbu pripažinti, o ne viską aiškinti vien valios stoka“, – pabrėžia prof. D. Veličkienė.

Nematomi mechanizmai, lemiantys mūsų svorį

Alkis nėra vien tuščio skrandžio signalas, o sotumas – ne jausmas, kad „jau gana“. Kūno svorį reguliuoja sudėtinga sistema, kurioje dalyvauja žarnynas, hormonai, centrinė nervų sistema ir smegenų sritys, atsakingos už energijos poreikio, sotumo bei atlygio signalų vertinimą.

„Vienas svarbiausių alkio signalų yra hormonas grelinas, gaminamas skrandyje ir pranešantis smegenims, kad laikas valgyti. Tuo metu sotumo jausmas formuojasi centrinėje nervų sistemoje, kuri nuolat gauna informaciją iš virškinimo trakto, riebalinio audinio, kasos ir kitų organizmo sistemų. Kai šie mechanizmai veikia tinkamai, oganizmas natūraliai reguliuoja alkio ir sotumo pojūčius – atsiranda noras valgyti, kai energijos atsargos senka, ir sotumo jausmas pavalgius“, – aiškina endokrinologė. 

Pasak jos, vienas svarbiausių sotumo signalų yra GLP-1 (į gliukagoną panašus peptidas 1) – po valgymo žarnyne natūraliai išsiskiriantis hormonas, siunčiantis smegenims signalą, kad organizmas gavo pakankamai energijos. GLP-1 taip pat lėtina skrandžio ištuštinimą ir padeda reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje.

„Daliai žmonių ši sistema gali veikti silpniau, todėl sotumas ateina vėliau arba jaučiamas nepakankamai. Tai reiškia, kad žmogus gali būti fiziologiškai daug labiau linkęs persivalgyti, net jei sąmoningai to nenori“, – sako gydytoja.

Svorio kontrolę veikia ne tik biologiniai, bet ir psichologiniai veiksniai

Prof. D. Veličkienė išskiria, kad organizmas taip pat turi ir mechanizmus, kurie priešinasi ilgalaikiam energijos trūkumui.

„Jei ilgai nevalgoma arba organizmas ilgą laiką gauna per mažai energijos, ne tik stiprėja alkio jausmas, bet ir lėtėja medžiagų apykaita. Taip organizmas siekia taupyti energiją, kad pats išliktų. Šie pokyčiai gali išlikti ilgą laiką net ir atnaujinus įprastą mitybą, todėl po griežtų kalorijų ribojimo dietų svoris dažnai sugrįžta“, – paaiškina profesorė. 

Pasak specialistės, sergant nutukimu gali sutrikti įvairios alkio, sotumo ir medžiagų apykaitos reguliavimo grandys. „Tam įtakos gali turėti genetinis polinkis, dėl kurio pakinta hormonų, reguliuojančių alkio ir sotumo signalus, veikla, taip pat ir kitų ligų gydymui vartojami vaistai“, – sako ji.

Profesorė atkreipia dėmesį, kad valgymo elgseną veikia ne tik biologiniai, bet ir psichologiniai mechanizmai.

„Tokios medžiagos kaip dopaminas ar serotoninas yra susijusios su atlygio jausmu ir nuotaika. Kai maistas tampa būdu susidoroti su stresu, nerimu ar kitais emociniais sunkumais, valgoma ne dėl energijos poreikio, o dėl emocinio atlygio. Ilgainiui tai taip pat gali prisidėti prie svorio augimo”, – aiškina endokrinologė.

Kodėl organizmas priešinasi svorio mažėjimui?

Alkio ir sotumo reguliaciją veikia ir platesnė hormonų pusiausvyra. Insulinas reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir yra susijęs su energijos kaupimu, todėl kai jo organizme nuolat daug, pavyzdžiui, nuolat užkandžiaujant ir dažnai renkantis daug angliavandenių turinčius produktus, riebalus kaupti lengviau, o jų atsikratyti – sunkiau. Leptinas atsakingas už sotumo signalus, bet esant antsvoriui ar nutukimui organizmas gali tapti mažiau jautrus jo poveikiui.

Ne mažiau reikšmingas ir kortizolis: ilgalaikis stresas, nepakankamas ar prastas miegas didina kortizolio kiekį organizme, kortizolis didina atsparumą insulinui ir dėl to taip pat didėja riebalų kaupimasis, ypač pilvo srityje. Su amžiumi svorio kontrolę taip pat apsunkina mažėjanti raumenų masė ir kiti hormoniniai pokyčiai, pavyzdžiui, menopauzė ar andropauzė.

„Pacientai sako, kad dėl svorio kalti hormonai, ir iš dalies jie teisūs. Kai kurios endokrininės ligos iš tiesų gali didinti kūno svorį, tačiau jos nėra dažnos. Dažniau matome, kad tam tikras gyvenimo būdas, stresas, miego trūkumas ar amžiaus pokyčiai keičia hormonų pusiausvyrą taip, kad organizmui lengviau kaupti riebalus ir sunkiau jų atsikratyti“, – sako gydytoja.

Svarbi ir medžiagų apykaita. Didžiąją dalį energijos organizmas sunaudoja ne judėdamas, o palaikydamas gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies darbą, smegenų veiklą. Ši vadinamoji ramybės medžiagų apykaita nėra pastovi: ją veikia amžius, lytis, kūno sudėtis, hormonų veikla ir net ilgalaikės dietos.

Kai žmogus pradeda mesti svorį, organizmas dažnai tam priešinasi. Mažėjant kūno masei didėja alkio jausmą stiprinančio grelino koncentracija, mažėja sotumo signalai, susiję su leptinu, o medžiagų apykaita lėtėja, nes organizmas tarsi siekia susigrąžinti ankstesnį svorį. Dėl to svorio mažinimas ir ilgalaikis jo išlaikymas yra du skirtingi iššūkiai: net ir laikantis režimo progresas gali lėtėti, o grįžus prie ankstesnių įpročių svoris neretai sugrįžta.

„Ilgą laiką ribojant kalorijas organizmas pradeda taupyti energiją, tarsi mėgindamas apsisaugoti. Dėl to medžiagų apykaita gali sulėtėti ne tik dietos metu, bet ir ilgesniam laikui, o alkio jausmas sustiprėja. Žmogus įdeda daug pastangų, tačiau svorio kritimas lėtėja, todėl vien pradėti mesti svorį ir jį išlaikyti nėra tas pats“, – pažymi prof. D. Veličkienė.

Svorio mažinimas svarbus ne vien dėl išvaizdos

Tai, kad organizmas gali aktyviai priešintis svorio mažėjimui, nereiškia, jog problemą galima ignoruoti. Priešingai – būtent dėl sudėtingų biologinių mechanizmų nutukimą svarbu vertinti rimtai ir gydyti kaip lėtinę ligą, tokią pat kaip diabetas ar arterinė hipertenzija. Šiandien nutukimą kaip ligą pripažįsta ir tarptautinė medicinos bendruomenė, ir Lietuva, kurioje nutukimu serga maždaug kas ketvirtas suaugęs žmogus.

Nutukimas lemia daugiau nei 229 komplikacijų išsivystymą ir yra susijęs su didesne įvairių organų sistemų ligų rizika. Jis siejamas su didesne 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos, dislipidemijos, obstrukcinės miego apnėjos, širdies nepakankamumo ir kitų širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe. Be to, nutukimas didina ir prieširdžių virpėjimo, staigios širdinės mirties bei aortos vožtuvo angos stenozės riziką.

„Tai labai svarbu pabrėžti, nes nutukimas vis dar pernelyg dažnai nuvertinamas kaip išvaizdos ar gyvenimo būdo klausimas. Tačiau ilgainiui jis gali tapti pagrindu kitoms ligoms vystytis. Būtent todėl žmogui svarbu ne laukti, kol atsiras ryškios komplikacijos, o į savo situaciją pažvelgti rimtai ir laiku“, – sako prof. D. Veličkienė.

Vienas paprasčiausių pradinių orientyrų yra kūno masės indeksas, arba KMI. Mažesnis nei 25 laikomas normaliu, 25–29,9 rodo antsvorį, kuris siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o 30 ir daugiau reiškia nutukimą – būklę, kuri didina ir sergamumo, ir mirtingumo nuo šių ligų tikimybę. Savo KMI galima lengvai pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt.

Kaip atrodo efektyvus gydymas?

Nutukimas – lėtinė liga, tad jo gydymas negali apsiriboti vien bendrais patarimais „mažiau valgyti ir daugiau judėti“. Gydymo pagrindas išlieka sveika gyvensena: sveikatai palanki mityba, pakankamas fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, subalansuotas darbo ir poilsio režimas, emocijų pažinimas, gebėjimas valdyti stresą bei sąmoningas dėmesingumas savo kasdieniams įpročiams. 

Vis dėlto daliai žmonių vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka. Kai svorio kontrolę reikšmingai veikia biologiniai mechanizmai, kai nustatomas nutukimas arba jau yra išsivysčiusios su juo susijusios komplikacijos, gali būti svarstomas ir medikamentinis gydymas. 

„Jeigu organizmas aktyviai priešinasi svorio mažėjimui, vien paciento pastangų gali neužtekti. Tokiu atveju gydymas turi būti individualus ir paremtas ne tik rekomendacija mažiau valgyti, bet ir supratimu, kokie biologiniai mechanizmai konkrečiu atveju veikia. Būtent todėl šiandien apie nutukimo gydymą kalbame kaip apie ilgalaikį procesą, o ne trumpą bandymą trumpam netekti kelių kilogramų“, – teigia prof. D. Veličkienė.

Daliai pacientų gali būti skiriami ir GLP-1 receptorių agonistai, veikiantys alkio bei sotumo reguliavimo mechanizmus. Šie vaistai padeda reguliuoti tuos pačius biologinius mechanizmus, apie kuriuos kalbama vertinant nutukimą kaip ligą – jie mažina alkio jausmą, stiprina sotumo pojūtį ir padeda lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį, mažina taip vadinamą „maisto triukšmą“. GLP-1 receptorių agonistų klasės vaistai klinikinėje praktikoje naudojami jau apie du dešimtmečius, todėl sukaupta reikšminga jų taikymo patirtis.

„Didžiausia klaida būtų galvoti, kad visiems tinka vienas ir tas pats sprendimas. Vienam žmogui pakaks tam tikrų gyvenimo būdo korekcijų, kitam reikės platesnės pagalbos. Svarbiausia suprasti, kad jei svorio kontrolė ilgą laiką kelia sunkumų, tai nėra ženklas, kad žmogus nesistengia. Tai signalas, kad jam gali reikėti profesionalios pagalbos ir moksliniais įrodymais grįstų individualizuotų sprendimų, mediciniškai pagrįsto gydymo“, – sako prof. D. Veličkienė.