Kokie šiemet bus margučiai?

Į duris beldžiantis Velykoms klaipėdiečių klausėme, kaip jie pasirūpina margučiais, kokios jų nuotaikos prieš didžiąją šventę karantino metu, kokie prisiminimai apie ją iš vaikystės.

Steponas JANUŠKA, grupės „Studija“ vokalistas, pedagogas

Jeigu turiu laiko, kiaušinius dažau pats. Esu išbandęs įvairius dažymo metodus: ir su svogūnų lukštais, ir su specialiais dažais. Esu daręs ornamentus ir su pieštuku. Bet buvo labai juokinga, nes kai paėmiau kiaušinius, rankas grafitu išsitepiau. Kol nepabandžiau, to nesupratau. Dar esu ir su flomasteriais marginęs visokius ornamentus. Paaiškėjo, kad jų rašalas prasisunkia per kevalą ir patys kiaušiniai pasidaro spalvoti.

Šiemet nuotaika ne itin šventiška, nes ją gadina visi tie ribojimai. Velykas norisi sutikti pačių artimiausių žmonių rate. Planuojame aplankyti mamą ir pas ją prie stalo dviese trise susėsti. Šį kartą margučius dažys, ko gero, žmona. Jos kulinarinė patirtis tikrai rimtesnė nei mano.

Kęstutis DULKIS, bendrovės „Klaipėdos duona“ direktorius

Nesu itin tikintis, tad visas šventimas priklauso nuo šeimos, kaip ji sugalvoja. Žinoma, esu dažęs kiaušinius, bet jau labai seniai. Kaip ir visų lietuvių šeimos, taip ir mano tėvai turėjo šios šventės tradicijas. Aš pastaruoju metu ant kiaušinių klijuoju lipdukus.

Esame tik su žmona, vaikai išvažinėję po visus galus, šeima jau retai besusirenka. Gal kelis kiaušinukus žmona ir nudažys, tokios mūsų šiemet ir bus Velykos. Į bažnyčią neisime. Jau esame apsipirkę, nereikia ir į parduotuves. Kiekvienas džiaugiasi savaip. Mums smagu, kad bus poilsio dienos, galėsime atsipalaiduoti, pabūti kartu, pamąstyti, ką nors prisiminti. Visas džiaugsmas bus, jeigu bus geras oras, eisime pasivaikščioti, juk pavasaris vis dėlto.

Nijolė SABULYTĖ, aktorė

Bažnyčią lankau. Svarbu ne religija, o tikėjimas kūrėju, nes kitaip būtų labai sunku gyventi. Velykos - prisikėlimo šventė. Prisikelia visa gamta. Turiu senamiestyje mažą kiemelį, jame yra augmenijos ir čiulba paukščiai. Išeinu, pašaukiu zylutes, jos atsiliepia. Viena niekada nelesa, šaukia kitas. Dabar atsirado kažkoks nematytas paukštis, toks pasitikintis savimi ir manimi. Vienas mano pamėgdžiojamas atsiliepia, o paskui varo savo treles.

Velykos mums nuo pat vaikystės buvo nepaprastai didelė šventė. Mes su sesute gimusios Vilniuje. Paskui atvažiavome į Inturkę, kurioje kunigavo jaunutis Vincentas Sladkevičius. Ten buvo labai graži bažnyčia. Prisimenu, būdavo Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis, kai tėvelis eidavo parnešti šventosios ugnies, kaip mes mažutės būdamos klūpėdavome prie Kristaus karsto, bet, žinoma, ne naktį. Mama kepdavo pyragus, ir kumpis Velykoms būdavo ypatingas.

Kiaušinius dažniausiai dažydavo tėvelis, bet augaliniais dažais. Tikrai būdavo ąžuolo žievės, o ko dar dėdavo, neatsimenu, bet jie išeidavo tamsiai tamsiai žali. Prie kiaušinio pridėdavo kokį nors daigelį, žolytę, lapelį, juos suvyniodavo į suplyšusią kojinę ir dėdavo į puodą su svogūnų lukštais. Ir tu niekada nežinai, kokie tie kiaušiniai bus. Kartais išeidavo labai gražūs. Aš iki šiol taip dažau. Dar kai buvo šeima, pirkdavau ir turguje dažų, kad būtų įdomiau. O dabar - tik lukštais. Nepatingiu ir visada kas nors gražaus išeina. Dabar per Velykas einu pas sūnaus Mantvydo šeimą, nes esu jau viena. Sūnaus Liutauro atsivežti negalėjau nei per Kalėdas, nei per Velykas. Ir pas jį nuvažiuot negaliu. Vieną kartą slapta važiavau, betgi galėjau gauti 250 eurų baudą.

Jolanta GIRDVAINĖ, Klaipėdos pramonininkų asociacijos administracijos direktorė

Turėjome puikią tradiciją kasmet likus kelioms dienoms iki Velykų su draugėmis Dalia ir Violeta atidaryti margučių dirbtuves. Išbandydavome įvairius marginimo būdus, kasmet atrasdavome vis kažką naujo. Turėdavome puikų mergaičių vakarėlį. Šiemet tų dirbtuvių nebus, tai vienas iš svarbiausių mano praradimų.

Turiu du anūkus, kurie gyvena Vilniuje. Man šventė yra tada, kai jie atvažiuoja. Gaila, kad savo pulkelio: dviejų sūnų, marčių ir anūkų negalėsiu apkabinti. Bet kiaušinius bet kokiu atveju dažysime. Gal ne taip išradingai, nes dviese menų nesukursime, nebus didelio įkvėpimo, kurį dovanoja bendrystė, draugystė. Šiemet Velykos bus liūdnesnės, bet vis tiek ir patiekalus gaminsime tuos, kuriuos močiutė gamino, ir prisiminsime tuos laikus, kai dar buvo gyvi seneliai, ir visada važiuodavome Velykų švęsti į kaimą.

Valentinas MASALSKIS, režisierius

Dažau su svogūnų lukštais, įdedu žolelę. Kartais paišau, užrašau su flomasteriu kokius nors linkėjimus. Man tie dažymai yra tokie šeštadienio popietės šeimos pabuvimai kartu. Dažo visi, kas kaip moka. Tai labai graži tradicija, prisiminimas - pavasario, artimųjų ir viso kito.

Kaip šiemet bus, nežinau, nes labai daug dirbu. Dabar mes repetuojame vieną naują veikalą su vengru Arpadu Šilingu, kuris yra atvažiavęs iš Prancūzijos, ir stato spektaklį su Klaipėdos jaunimo teatru. Esame pasikvietę vilniečius aktorius Viktoriją Kuodytę ir Dainių Gavenonį ir repetuojame. Paskui lekiu į Vilnių, nes reikia įrašą padaryti. Studentų turiu būrį labai įdomų, tai toks dabar lakstymas vyksta. Labai daug dirbi, bandai paslėpti kokias nors savo problemas, o ta „korona“ tiesiog slegia, ir tu eini iš proto, ir pasaulis eina iš proto. Nemanau, kad šeštadienį šeimos popietei pritrūktų laiko. Margučius būtinai dažysiu.

Benas ŠIMKUS, kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ narys

Mes labiau švenčiame senesnes šventes. Margučius dažėme lygiadienio metu, dažysime per Jorę, per Jurgines, per Gandrines - dažome visą pavasarį. Uošviai, žinoma, dažo kiaušinius prieš Velykas, paprastai mes pas juos važiuojame. Bet dabar karantinas. Dažniausiai kiaušinius dažo vaikai ir žmona, aš prisidedu nebent skutinėti. Vaikystėje ir pats dažiau, ir man gerai sekėsi. Su svogūnų lukštais dažniausiai, nes seniau ir dažų nelabai būdavo. Prisimenu, mama dar savo kažkokius sukurdavo.

 

 

 

 

Raktažodžiai
Sidebar placeholder