Koks lietuviškas filmas patinka labiausiai?

Aurimas MOCKUS, karys savanoris

Tuos daiktus dėkite į dešinę pusę, o maistą į šitą, nes jis bus sunkiausias, o čia krosneles dėjome. Atsiprašau, su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis krauname į sunkvežimį paramą Ukraina. Radome rėmėjų.

Vienas iš jų Sergejus Maslobojevas, kuris pardavė savo bokso pirštines aukcione ir 7,5 tūkst. eurų skyrė mūsų paramos fondui. Andrius Zubernis paaukojo 25 tūkst. eurų. Jie gal jau paskutiniai mohikanai, bet jų dėka mes dar laikomės.

Jau darosi labai sudėtinga organizuoti paramą, atsirado įvairios tvarkos. Keturis kartus prieš tai važiavau su parama, nereikėjo jokių deklaracijų, o dabar tiek biurokratijos, kad baigiu pražilti.

Žinoma, man patinka Lietuvos kinas. Tik jis merdi - tai problema. Jis turbūt atiduotas į per mažas rankas. Kai kurie įdomūs projektai negauna finansavimo. Konkursus laimi dažniausiai vos ne tie patys žmonės. Matome tik tam tikrų režisierių filmus, o talentingų žmonių Lietuvoje turime daug daugiau.

Manau, kad visi mano amžiaus žmonės pasakytų, kad Lietuvos filmų filmas yra „Tadas Blinda“. Nesijaučiu dar labai senas, bet su tuo filmu mes visi užaugome. Jis, ko gero, toks revoliucinis.

Jame vaidino legendiniai aktoriai. Dar, žinoma, ir miuziklas „Velnio nuotaka“. Tai jau turbūt filmai legendos. „Elzė iš Gilijos“ - irgi šedevras. Lapkričio 16 d. bus rodomas istorinis labiau dokumentinis filmas „Pūga prie Mėmelio“.

Girdėjau, kad kritikų geri atsiliepimai apie filmą „Piktųjų karta“. Bet dar neteko pamatyti, šiuo metu esu tiek susikoncentravęs į Ukrainos nelaimę, kad nebematau, kas vyksta aplinkui.

Rita GEČIŪNAITĖ, žurnalistė

Aš esu blogas kino žiūrovas. Jeigu einu į kiną, tai noriu pamatyti vaizdą, kuriuo tikiu. Deja, pastaruoju metu nebeturime gero lietuviško filmo. Manęs nežavi tai, kad dabartiniuose filmuose matai klaidas.

Vienoje scenoje aktorius iš masuotės nušaunamas, o kitoje vėl laksto gyvas. Užtat labai retai einu jų žiūrėti.

Viena mano draugė jau matė filmą „Piktųjų karta“. Sakė, kad reikia pažiūrėti, ką naujo lietuviai pastatė, dėl bendro išprusimo. Bet jeigu kažko tikiesi, išeisi nusivylęs, nes tai tradiciniai lietuviai, aktoriai antrame plane deklamuoja, o ne vaidina. Draugės kalbina, nežinau, ar pati eisiu.

Man labai patiko aktoriai iš senųjų lietuviškų filmų, kurių jau nebėra, pavyzdžiui, Vytautas Tomkus, Donatas Banionis. Žiūrėdavai filmą ir jais tikėdavai. Dabartiniai aktoriai nebeturi šito, tik vienas kitas aktorius, ir tai daugiau teatre.

Man labai patiko dokumentinis fimas „Kernagis“ apie maestro Vytautą Kernagį. Žiūrėjome dviese su draugu, buvo ir paašarota.

Aurelijus VERYGA, Seimo narys

Ar mėgstu lietuvišką kiną? Kaip čia dabar pasakyti? Mėgstu turbūt. Visokį kiną mėgstu: ir lietuvišką, ir nelietuvišką, jeigu geras filmas, tai žiūriu, neišskiriu.

Turbūt sutiksite, kad ir tame užsienietiškame kine visko yra, žmonės gi labai skirtingus dalykus žiūri: kam komedijos patinka, kam dokumentika ar gal veiksmo filmai.

Man labai patinka mokslinės fantastikos žanras, bet lietuviai tokių filmų nekurdavo. Dabar jau sukūrė kažkokį, jo dar nemačiau, reikės nueiti pažiūrėti. Lietuvių fantastinis - bus įdomu įvertinti, ar pavyko.

Vaikystėje visada laukdavau filmo „Tadas Blinda“. Jį būdavo labai smagu žiūrėti per visas atostogas. Dar toks vaikiškas filmas buvo „Seklio Kalio nuotykiai“. Šitie filmai man nuo vaikystės įsirašė į atmintį.

„Velnio nuotaką“ jau suaugęs žiūrėjau. Jau buvo kitoks įspūdis, nebevaikiškas. Tai irgi labai įsimenantis filmas. Dar prisimenu filmą „Niekas nenorėjo mirti“.

Einu į kino teatrus, nors dabar jau mažiau. Kol vaikai buvo maži, eidavome dažniau ir žiūrėdavome visus vaikiškus filmus, kai tik jie atsirasdavo. O šiaip aš į kiną einu tada, kai atsiranda mano žanras, kažkas iš fantastikos srities.

„Piktųjų kartos“ dar nežiūrėjau. Dabar iš viso senokai kino teatre bebuvau. Reikės prisiruošti ir vėl nueiti. Net nežinau, kodėl įkrito toks kelių mėnesių tarpas.

Vilija MALAKAUSKIENĖ, Klaipėdos vandens seniūnaitė

Anksčiau man patikdavo lietuviški filmai. Tarp jų yra tie senieji filmai „Tadas Blinda“, „Velnio nuotaka“, „Gražuolė“, kiti, kurių pavadinimų jau neprisimenu.

Dabar gal esu kiek nusivylusi. Dabartiniai filmai turi daug lėkštumo, todėl juos ignoruoju, be to, ir laiko nelabai turiu į kinus vaikščioti. Yra dokumentinių filmų, kad ir apie paukščius, kuriuos žiūri su malonumu.

Juose yra tam tikrų vertybių. Filmai, kai veiksmas vyksta tik lovoje, man nepatinka. Nenoriu kino apie lovą. Apie jausmas juk galima kalbėti labai įvairiomis formomis.

Į kito teatrą einu labai retai. Žinoma, reikia tai daryti, tai duoda tam tikrų patyrimų. Pabandau ką nors pažiūrėti, o paskui vėl metu. Man atrodo, kad mūsų kinas yra labai tiesmukas, be paslapties, be vertybinių dalykų.

Ruslanas SCHNEIDERAT, Vitės bendruomenės valdybos narys

Lietuviškus filmus žiūrim, bet tai buvo seniau nei prieš dešimt metų. Labiau mėgstų vaikščioti į lietuviško teatro „Domino“ spektaklius, kai jis atvažiuoja į Klaipėdą. O kino teatre, nemeluosiu, seniai nebuvau. Anksčiau žiūrėdavau, man patikdavo aktoriai, o dabar jų jau nebėra. O jaunų jau nepažįstu.

Filmas „Moterys meluoja geriau“ buvo plačiai nuskambėjęs, bet aš porą kartų pasižiūrėjau - na, ne tas, manęs nekabino.

Kino teatre paprastai apsilankau prieš Kalėdas, prieš Naujuosius metus. Nuotaika paprastai būna pakili, tai nueinu.

Labaiausiai iš lietuviškų filmų prisimenu „Tadą Blindą“. Tai pats geriausias filmas. Visus tuos aktorius Klaipėdoje matydavau. Kažkada jaunystėje esame su jais sėdėję prie vieno staliuko.

Šoki su savo pora ir sakai: „Laba diena, Tadai Blinda“, jis tau atsako: „O, sveikas.“ O Čigoną esu matęs daugybę kartų. Tokie dalykai būdavo jaunystėje.

Apie filmą „Piktųjų karta“ nieko negirdėjau, gal reklamos pritrūko. Nepasidomėjau.

Rimas GADEIKIS, irklavimo treneris

Mėgstu savo jaunystės laikų lietuviškus filmus. Pavyzdžiui, Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Labai patiko „Tadas Blinda“, juo labiau kad esu kilęs iš tų kraštų, nuo Šatrijos, man ir tos vietos pažįstamos.

Žinau ir Tado Blindos kapelį Luokės kapinėse. Buvo labai gražus miuziklas „Velnio nuotaka“. Tuos filmus tai galiu 100 kartų žiūrėti. Po kelis kartus lėkėme į kino teatrus, kai juos rodė.

O dabartinių tai jau šimtą metų nemačiau. Net nežinau, kur tie kino teatrai yra. Prieš kokį 10 metų buvau kino teatre „Akropolyje“. Tada dar gyva žmona buvo, tai kažkokį filmą žiūrėjome.

O dabar holivudiniai filmai apskritai nusibodo, rusiški agresyvūs, nebežinau, ką ir žiūrėti. Apie naujuosius lietuviškus filmus nieko negaliu pasakyti, nes jų nemačiau. Tiesa, dar man labai įsiminė lenkų filmas „Žiniuonis“.