1402-1409 m. laikotarpiu minimi Klaipėdoje dirbę dailidės, mūrininkai, lentų pjovėjai, plytininkas, kalvis

Žinoma, XVI a. Klaipėdos miesto prekybos jokiu būdu negalima suvesti tik į jūrų prekybą, dalis prekių buvo gabenama vidaus vandenų ir sausumos keliais į Karaliaučių ir iš jo.

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Klaipėdos miesto ir regiono prekyba XVI a.

Nuolat vyko mainų prekyba su artimiausių Žemaitijos rajonų gyventojais, tačiau neabejotina, kad jūrų (tolimoji) prekyba tais laikais davė didžiausią pelną ir buvo komercinės sėkmės pagrindas.

Tas pats pasakytina ir apie importą, didžioji dalis importo prekių XVI a. Klaipėdą irgi pasiekdavo jūra.

Pagrindinė importo prekė buvo druska, 1540-1541 m. buvo atgabentas 61 lastas druskos, 1553-1554 m. - 50, 1589-1590 m. - 468 lastai druskos.

Kitos svarbesnės Klaipėdos importo prekės buvo audiniai, silkės, geležis, prieskoniai.

Galima teigti, kad XVI amžiuje Klaipėda jau tapo tikru, nors dar nedideliu, jūrų prekybos miestu, tačiau pažanga buvo lėta. Išliko bazinis miesto prekybos bei viso to meto Klaipėdos regiono ekonominės plėtros stabdys - ūkinių ryšių su Lietuva menkumas.

Klaipėdiečiai po senovei liko izoliuoti nuo didžiojo prekybinio Nemuno kelio, XVI a. antroje pusėje jį iš Gdansko į savo rankas perėmė Karaliaučiaus miestų pirkliai.

1600-1613 m. Kauno ir Jurbarko muitinių knygose nėra įrašytas nė vienas klaipėdietis.

XVI ir XVII a. Klaipėda dar netapo reikšminga tarptautinės prekybos grandimi.

Be normalaus ekonominio užnugario stokos, kita didele Klaipėdos ekonomikos vystymosi kliūtimi tapo agresyvi Karaliaučiaus konkurencija, XVI a. padėtį dar labiau paaštrino naujų konkurentų - visų pirma Liepojos ir Tilžės, taip pat Šventosios - atsiradimas. Nors Liepoja formaliai tik 1625 m. gavo miesto teises, tačiau jau antroje XVI a. pusėje patogiu uostu disponavęs žvejų kaimas pradėjo sparčiai augti ir virto perspektyviu prekybos centru.

Jame ėmė kurtis Liubeko ir kitų Hanzos miestų, Olandijos, Skandinavijos šalių pirkliai ir lygeriai.

Nuo 1580 m. Klaipėda ir Karaliaučius (čia jau jie buvo vieningi!) ėmė skųstis Prūsijos kunigaikščiui dėl „nenormalios“ Liepojos prekybos.

1588 metų Klaipėdos skunde valdovui buvo piktinamasi, kad 1586 m. iš Liepojos uosto išplaukė daugiau kaip 80 laivų, 1587 m. - beveik 70 laivų, 1588 m. lygeriai iš ten išgabeno daugiau kaip 1 000 statinių mėsos.

Tuo pat metu pagyvėjo prekių mainai ir kai kuriose Klaipėdos valsčiaus vietovėse.

Nuo miestų ir stambesnių turgaviečių nutolusiuose rajonuose visa prekyba koncentravosi smuklėse, XVI a. valsčiuje buvo keliolika smuklių.

Iš esmės dar nesant jokių patogesnių sausumos kelių, neseniai apgyvendintos komtūrijos ir valsčiaus teritorijoje sparčiau vystėsi prie laivybai tinkamų vandens telkinių įsikūrusios vietovės.

XVI a. pabaigoje nedideliu prekybos centru tapo prie laivybai tinkančios Šyšos upės įsikūrusi Šilutė.

Nemuno deltos ir pamario žvejų kaimų gyventojams, netoliese gyvenantiems žemaičiams ji buvo greičiau ir patogiau pasiekiama nei Klaipėda ar Tilžė.

Prekyba vyko smuklėje bei prie jos įrengtuose paviljonuose ir pasiekė tokį mastą, kad ja pradėjo skųstis ne tik Klaipėdos ir Tilžės pirkliai, bet ir vietos dvasininkai - esą visą šventą dieną prieš, per ir po pamaldų vyksta turgus, panaši padėtis buvo ir Rusnėje, Priekulėje.

Klaipėdos ir Tilžės pirkliai klestinčia Šilutės prekyba skundėsi valdovui.

Tuo klausimu buvo priimti 1578, 1580, 1606 ir 1607 m. potvarkiai, tačiau jie praktiškai liko popieriuje, nes vietos valdininkai (vietinės administracijos vieneto - kamerijos centras buvo Rusnėje) nenorėjo žlugdyti daugeliui žmonių patogių ir naudingų prekių mainų.

Radiniai Klaipėdos piliavietėje.

Svarbiausias amatas - aludarystė

Amatai iš esmės buvo vietinio lygio, Ordino valstybės miestų amatininkų gaminiai negarsėjo Europoje (tik kurį laiką rimtesne eksporto preke buvo tapę Torunės audiniai), pagrindinė produkcijos dalis buvo realizuojama vidaus rinkoje.

Svarbiausiu visų Prūsijos miestų amatu buvo aludarystė, turėjusi mažiesiems miestams tiesiog egzistencinę reikšmę.

Alus tuomet buvo pagrindinis gėrimas, jį miestų aludariai parduodavo ir aplinkiniuose kaimuose.

Stambiausias amatų pramonės centras Ordino valstybėje buvo Gdanskas, po Trylikos metų karo juo tapo Karaliaučius.

Gdansko ir Karaliaučiaus amatininkai dalį savo produkcijos realizuodavo kitose krašto vietovėse, o Gdansko prekyboje su Lietuva šalia druskos, audinių, metalo dirbinių ir kitų užsieninių prekių Nemunu į Kauną buvo gabenami ir gdanskiečių amatininkų gaminiai.

Klaipėdos regiono amatai

XIII-XVI a. lietuvių istoriografijoje jau yra suformuluota išvada apie viduramžių Klaipėdos amatų plėtros menkumą, kai net praėjus keliems šimtmečiams nuo miesto įkūrimo amatai tebebuvo pradinėje išsivystymo stadijoje.

Amatininkų mieste tuomet būta labai nedaug, jų produkcija tenkino iš esmės tik pilies įgulos ir negausių miestiečių poreikius.

Tiek rašytiniai šaltiniai, tiek archeologiniai duomenys yra gana skurdūs ir įgalina tik fragmentišką amatų būklės Klaipėdoje XIII-XVI a. laikotarpiu rekonstrukciją.

Tai logiška labai lėtos miesto istorinės raidos pasekmė.

Galima teigti, kad maždaug iki XV a. 3-4 dešimtmečių amatų produkcija Klaipėdoje daugiausia buvo susijusi su ūkine Ordino veikla.

Visų pirma tai pasakytina apie malūnus, kurie, kaip minėjome, buvo didelę finansinę naudą teikęs Ordino monopolis. Jau 1256 m. netoli Dangės upės buvo pastatytas vandens malūnas, o pačioje pilyje veikė arklinis malūnas (Rossmühle).

Pilyje ar prie pilies veikęs malūnas ne kartą buvo atstatomas po antpuolių (1402- 1403, 1445 m.). Malūnas minimas ir 1447 m. Klaipėdos konvento inventoriuje (Mole czu Sandewerke). XVI a. antroje pusėje Klaipėdoje buvo du malūnai.

Reikia pritarti G. Willoweito teiginiui, kad didžioji dalis Ordino šaltiniuose minimų Klaipėdoje dirbusių amatininkų buvo ne vietiniai, o iš kitų Prūsijos vietovių atvykę meistrai, Ordino pasamdyti konkrečiam darbui atlikti.

Pvz., 1402-1409 m. laikotarpiu yra minimi Klaipėdoje dirbę dailidės, mūrininkai, lentų pjovėjai, plytininkas (zigeler, zygelstrycher), kalvis (smedemeister).

Galimas dalykas, kad kalvis šiuo atveju nebuvo atvykėlis, nes apie 1400 metus yra minima priešpilyje buvusi kalvė, kalvystės ir metalo liejimo pėdsakų aptikta tyrinėjant XIV-XV a. Klaipėdos priešpilio sluoksnius.

Archeologai taip pat nustatė, kad dalį Klaipėdos piliavietėje randamos XIV - XV a. keramikos nužiedė pilies puodžiai.

Archeologinių tyrimų metu taip pat rasta nemažai XVI a. Klaipėdos miesto puodžių pagamintų įvairių koklių, kurie visiškai tenkino klaipėdiečių poreikius.

 

Bus daugiau

Raktažodžiai
Sidebar placeholder