Atgimti iš indigo pelenų

Pasak spektaklio idėjos autorės, Šeiko šokio teatro prodiuserės Godos Giedraitytės, dar 2016 metais, kai Klaipėda rengė paraišką tapti Europos kultūros sostine ir buvo ieškoma temų, asmenybių, kurios atspindėtų šio krašto kultūrą ir jo sąsajas su Europos istorija, uostamiesčio istorikai atkreipė dėmesį į H. Schliemanną. „Europos kultūros sostinės 2022“ titulą pelnius Kaunui, ši idėja nugulė į stalčių, o Šeiko šokio teatras atgaivino ją ir paskyrė šiais metais minimai Klaipėdos miesto 770 metų sukakčiai ir H. Schliemanno 200 metų jubiliejui.

„Manau svarbu, kad Klaipėda nepamirštų savo multikultūriškumo. Spektakliui, skirtam Klaipėdos miesto gimtadieniui, pasirinkome ne klaipėdietį, o prūsą. 2023 metais sueis 100 metų, kai Klaipėda priklauso Lietuvai. Kaip būdinga uostamiesčiams, joje ilgą laiką virė įvairių kultūrų katilas. Šis spektaklis - kvietimas neignoruoti šio istorinio konteksto ir taip pat nepamiršti, jog Klaipėda visada buvo Europos kultūros dalimi“, - sakė G. Giedraitytė.

Lemtingas atsitiktinumas

Prūsų kilmės verslininkas, poliglotas, archeologas mėgėjas, mintinai citavęs „Iliadą“ H. Schliemannas XIX a. įrodė, kad Troja egzistavo ne tik graikų legendose ir Homero kūriniuose.

Nuo vaikystės svajojęs atrasti Troją, jis vargu ar būtų tai padaręs, jei ne laimingas atsitiktinumas, nutikęs tuometiniame Mėmelyje.

Per Didįjį miesto gaisrą 1854 metais H. Schliemannas buvo vienintelis pirklys, kuris neprarado brangaus savo krovinio - indigo miltelių, tekstilei dažyti skirtos medienos, ir tuo metu vykusiam Krymo karui skirtų prekių: salietros, sieros ir švino.

Gaisro išvengęs krovinys pirkliui karo metu padėjo susikrauti dar didesnius turtus, kas vėliau leido jam įgyvendinti savo svajonę - tapti archeologu.

1870 m. H. Schliemannas pradėjo kasinėjimus ties Hisarliko kalva dabartinėje Turkijos teritorijoje, tikėdamas, kad būtent čia atras Homero apdainuotąją Troją. Jos ieškodamas jis atidengė 9 kultūrinius sluoksnius.

1873 m. rado aukso lobį ir pavadino jį „Priamo lobiu“, o moteriškus papuošalus „Elenos papuošalais“. Taip jis jautėsi pasauliui įrodęs Trojos egzistavimą ir Homero eilių istoriškumą.

Šiuolaikiniai mokslininkai teigia, kad šie radiniai buvo iš ankstesnio periodo, o tikrąją Troją H. Schliemannas sunaikino, naudodamas kasinėjimams sprogmenis.

Įvaizdis yra viskas

Istorikai, archeologai ir biografai nevienareikšmiškai vertina H. Schliemanno asmenybę, nes jis turėjo polinkį daug ką pagražinti, mistifikuoti ir tiesiog meluoti. Jis sąmoningai siekė tapti istoriškai reikšmingu asmeniu, todėl stengėsi pagražinti savo biografiją.

Jis negailėjo pinigų savo pasiekimų propagandai ir net buvo nusisamdęs asmeninį reklamos agentą. Anot H. Schliemanno biografo Philippo Vandenbergo, verslininkas buvo „pažeidžiamas žmogus, amžinai susirūpinęs savo reputacija, po kruopelytę kūręs sau tyrinėtojo biografiją“, beveik visi jo laiškai buvo parašyti žinant, kad bus paviešinti.

Kaip jis atrodė kitiems buvo svarbiausia. Jo knygose apstu istorijų apie įvykius, kuriuose jis negalėjo dalyvauti, tačiau save „įklijuoja“ ir pateikia kaip faktą. Mes šiandien nuolat gyvename šiame fone: labai lengvai gali formuoti savo įvaizdį, o kiti - spręsti apie tave pagal jį. Pinigai ir ambicijos buvo vienintelis H. Schliemanno tikslas, pateisinantis priemones, nekvestionuojant vertybių. Kaip atsiranda šis monstriškumas, kiek jame lieka žmogiškumo, kaip iš tų griuvėsių vėl surinkti save?" - pabrėžė spektaklio aktualumą choreografė Agnija Šeiko.

Pasak A. Šeiko, „Indigo. Das Schliemann Projekt“ - nėra istorinis spektaklis, tai tai kūrinys apie (ne)pasiekiamą svajonę, aistringą ir nuožmų tikslo siekimą, tiesą ir melą, kuriamą įvaizdį ir realybę bei nesibaigiančias savęs paieškas.

„Kurdami šį spektaklį mes užsiėmėm savotiška savęs archeologija. Ką mes savyje atkasame ir ką užkasame, nes nenorime, kad kiti pastebėtų, o ką užkasame dar giliau, ko nenorime net sau pripažinti, kad turime?“ - retoriškai kvietė susimąstyti žiūrint šį spektaklį A. Šeiko.

Šokio archeologija

Jau pirmoji spektaklio scena iškėlė asociacijas su archeologija.

Šokėjai išsivynioja tarsi mumijos ar iškasenos iš molį primenančių paltų. Jie apsivilkę skaisčiai mėlynos indigo spalvos drabužiais. Jie gyvena, kovoja už savo būvį po saule, kažko siekia, kažkas myli, kažkas miršta ir paskęsta po indigo spalvos pelenų sluoksniu. Atpažįstama A. Šeiko choreografija, nušlifuota tarsi brangakmenis, šiame spektaklyje vėl sužaižaruoja naujomis spalvomis, apstulbina žaibiškos, o kartu ir labai jautrios, subtilios šokėjų metamarfozės tarp organiškos masuotės ir nuogo individualizmo.

Viso spektaklio metu sninga mėlynais pelenais, kurie iš tiesų yra mėlyno plastiko, gal net šiukšlių maišų, skiautės.

Šis efektas, sustiprintas šokėjų plastikos, iš pradžių užburia savo meditatyvumu tarsi sapnas. Tačiau jis nesiliauja, jis stiprėja, pelenų sluoksnis gilėja ir grožis tampa siaubu. Taip, tai tiksliai užčiuopta ir perteikta emocija, kuri apima stebint gaisrą, o gal branduolinį sprogimą, po kurio viskas tampa žudančiais pelenais.

Tie pelenai paskandina žmones ir susilieja su jų indigo atspalvių drabužiais, o tada laukia dar vienas išlukštenimas, iš kurio pasirodo gyvi žmonės.

Pasak spektaklio kūrėjų, „Indigo. Das Schliemann Projekt“ panaudota 260 kilogramų mėlyno plastiko. Ir tai yra tas išskirtinis atvejis, kai dėl plastiko naudojimo nė kiek negraužia sąžinė. Indigo pelenų scenovaizdis ir kostiumai, sukurti dizainerės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės, yra raktas, atrakinantis šio spektaklio įspūdžio, talento ir neabejotinos sėkmės skrynią.

Atskiro žodžio vertas spektaklio garso takelis (kompozitorius Donatas Bielkauskas), kuris yra toks turtingas, kaip H. Schliemanno gyvenimas ir kaip jo kasinėtas kultūrinis sluoksnis. Jame persipina paslaptingi egzotiški motyvai, lyrika ir abstraktūs bei klaipėdiečiams puikiai atpažįstami urbanistiniai uosto garsai, dramatiškas ir viltingas varpų gaudesys. Viskas į temą, viskas - tiesiai į dešimtuką.