Baltijos aukso karštinės saulėlydis

Ar bandė ją pakartoti Klaipėdos kraštą 1923 m. prisijungusi Lietuvos valstybė, jos verslininkai? Juolab kad Baltijos aukso klodai mariose nebuvo išsemti. Pasirodo, Kuršių mariose ties Juodkrante bandyta kasti gintarą ir tarpukariu, tačiau veikla truko labai trumpai.

„Daugiau su gintaru nuveikė „Gintaro“ b-vė, kuri 1928 ir 1929 metais iš Klaipėdos uosto valdybos išnuomotais žemkasiais, vartojamais uostui ir upėms gilinti, bet ne visai pritaikytais šios rūšies darbams, perkasė Kuršių marėse ties Juodkrante apie 2000 klg. gintaro“, - unikalią informaciją atskleidė ekonomistas dr. Juozas Kaškelis (1904-1986).

Jūsų dėmesiui - beveik niekur neskelbta medžiaga apie gintaro gavybos ypatumus tarpukario Lietuvoje.

Palangos fiasko

Sunku pasakyti, kodėl gintaro gavybos Lietuvos Respublikoje tarpukariu tema yra beveik neliesta: daugiausiai skelbiama, kas vyko šioje srityje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje, kai Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijos karalystei, Vokietijos imperijai, o Palanga – carinei Rusijai.

Žinoma, jog pačioje XX a. pradžioje gintaro telkinių ieškojo ir jį kasė grafas Feliksas Vincentas Tiškevičius (1869-1933).

„Palangos grafo Felikso V. Tiškevičiaus „Palangos neolito gintaro rinkinio“ atsiradimas neabejotinai susijęs su gintaro klodų paieška, jo kasimu ir, matyt, atsitiktiniu naftos aptikimu parke netoli rūmų. F. V. Tiškevičius gintarą kasė 1900-1903 m. užpelkėjusiuose lagūniniuose ežeruose tarp Užkanavės ir Paliepgirių (Palibgirių) kaimų apylinkių, taip pat kaip gintaro kasimo vietos minimos Kunigiškių ir Monciškių kaimų apylinkės“, - savo knygoje „Lietuvos priešistorės gintaras“ (2007 m.) rašė archeologė dr. Audronė Bliujienė.

Lietuvos valstybei investavus 22 tūkst. litų, Palangoje gintarą kasti bandyta 1921 m.

Mokslininkė pažymi, kad grafas intensyviai ieškojo gintaro klodų ir galimai investavo nemažai lėšų, bet gintaro nebuvo tiek, kad pramoninė gavyba apsimokėtų.

„Vien 1900 m. nuo gegužės iki spalio mėnesio buvo iškasta 40 pūdų (656 kg) gintaro. Tačiau jau 1901 m. teiškasta 10 pūdų (164 kg) gintaro, kurio vertė siekė 3 500 rublių“, - rašoma A. Bliujienės knygoje.

Kas vyko po to, galima sužinoti J. Kaškelio parašytoje ir 1933 m. Kaune „Žinijos“ bendrovės išleistoje 65 p. knygoje „Lietuvos gintaras“. Ne pati maloniausia informacija.

„Pirmaisiais Nepriklausomybės metais valstybė buvo savo finansais prisidėjusi gintarui D. Lietuvoje eksploatuoti, bet šios pastangos dėl prastos organizacijos nuėjo niekais. 1921 m. Palangoje įsisteigė „Žuvies ir Gintaro Akcinė Bendrovė“, kurios tikslas tarp kita ko buvo tinkamai eksploatuoti gintarą Lietuvoje. 

Prie šios bendrovės valstybė ir buvo prisidėjusi, paimdama 240 akcijų po 50 litų už 22 000 lit. Ši bendrovė visai neparodė darbo su gintaru ir likvidavosi. Valstybės įdėtas, kad ir menkas, kapitalas žuvo“, - rašė J. Kaškelis.

Pirmtakams neprilygo

Kiek kitokia situacija po 1923 m. susiklostė Kuršių nerijoje, Juodkrantėje. Yra užuominų, jog po pasaulinės šlovės sulaukusios firmos „Stantien & Becker“ veiklos atnaujinti gintaro kasimą Kuršių mariose pasiūlė pirmasis atkurtos Lietuvos Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871-1934). Projektas dėl įvairių aplinkybių ir vėl nebuvo toks sėkmingas, koks galėjo būti.

„Rado 2000 klg gintaro. Vadinasi, iš dvidešimt kūbinių metrų žemės gauta 1 klg. gintaro. Nauda nedidelė: Prūsuos iš „mėlynosios žemės“ vieno kbm. gaunama maždaug 1 klg. gintaro. Bet tą gautą neperdidžiausią gintaro kiekį pateisina ta aplinkybė, kad „Gintaro“ bendrovė kasinėjo ten, kur jau pirmųjų koncesininkų (Stantien ir Becker) buvo dirbta. 

Kalbama, kad bendrovės direkcija turi Stantien ir Becker ištirtų plotų planus, kur yra gintaržemio klodai. Ten su daug geresniais bageriais (žemkasėmis – aut. past.) būtų galima žymiai daugiau gintaro iškasti“, - detales atskleidė J. Kaškelis.

Darytina prielaida, jog lietuviams sėkmingai mariose kasti gintarą nesisekė būtent dėl netinkamos hidrotechninės įrangos. W. Stantienas (1817-1891) buvo laivininkas, puikiai išmanęs savo sritį, o jo partneris M. Beckeris (1830-1901) – labai talentingas verslininkas. Šis tandemas veikė idealiai, ir W. Stantienas kruopščiai nurodė, kokių techninių parametrų turi būti žemkasės, kad jos kastų gintarą maksimaliai efektyviai. M. Beckeris pasirūpino agregatus nupirkti iš Elbingo (dab. Lenkijos miestas).

Kitaip tariant, firmos „Stantien & Becker“ savininkai žemkases specialiai užsakinėjo pagal savo poreikius, tuo tarpu lietuviai naudojo nemodifikuotas, pritaikytas farvaterio gilinimui, o ne gintaro kasimui.

„Apie tikrą gintaro kasimo reikšmę Lietuvos ūkiui ir apie tai, kiek jo yra ar buvo Lietuvos plote, galima spręsti ir iš vokiečių valdžios koncesininkų Stantien ir Becker iškasto, „Gintaro“ b-vės koncesijos plote (Lietuvos Kuršių marių plote), gintaro kiekio“, - rašė J. Kaškelis.

Jis nurodo, kad nuo 1883 m. „gintaro kasimo darbas prasidėjo rimčiau, buvo Kuršių marėse kasama žemkasiais“. Firma daugiausiai gintaro (85 625 kg) iškasė 1885 m., mažiausiai (26 571 kg) – 1887 m., o paskutiniais veiklos Juodkrantėje 1890 m. – 67 645 kg. gintaro.

„Paskutinių koncesijos metų grynas pelnas siekė iki 800 000 markių. Vyriausybė iš koncesijos kas metai pajamų turėdavo nuo 700 000 iki 800 000 markių“, - tokius įspūdingus skaičius pateikė ekonomistas. Firmai nutraukus veiklą, Vokietijos vyriausybė už 9,75 mln. markių išpirko teisę visur ieškoti, apdirbti ir prekiauti gintaru. „Iš to matyti, kaip aukštai vyriausybė vertino ir Klaipėdos – Juodkrantės gintaro kasyklas“, – pastebėjo J. Kaškelis.

Investicijų stoka

1929 m. „Gintaro“ bendrovė dirbo 114 dienų su viena žemkase „Dangė“, kuri per dieną iškasdavo 25 kub. m marių dugno žemės ir joje rasdavo 5 kg gintaro. J. Kaškelis savo knygoje naudoja šalandų mato vienetą (1 šalandas – 5 kub. m žemės).

1929 m. „Gintaro“ bendrovė dirbo 114 dienų su viena žemkase „Dangė“ ir per dieną iškasdavo 5 kg gintaro.

„Yra kitas Klaipėdos uosto žemsemis, kuris per valandą gali prisemti apie 6 šalandas, t. y. per 8 val. darbo dieną gali iškasti 48-50 šalandų (arba 48-50 klg. gintaro). Per 8-nius darbo mėnesius šis žemsemis galėtų iškasti 12.000 šalandų arba 12.000 klg. gintaro. Dirbant su šiuo žemsemiu (bendrovė iš tikrųjų norėtų jį išsinuomoti), Lietuvos rinka visai būtų aprūpinta gintaro žaliava. Šiuo laiku Lietuvoje apdirbama apie 6000 klg., o gaunama 10.000-12.000 gintaro žaliavos“, - vertingą statistiką pateikė knygos „Lietuvos gintaras“ autorius.

Jis užsiminė, jog bendrovė „Gintaras“ esą norėjusi nusipirkti modernią žemkasę, kuri per dieną galėtų iškasti apie 250 kg gintaro, tačiau šių planų neįgyvendinusi.

„Dabartinė „Gintaro“ bendrovė, kurios pagrindinis kapitalas siekia 12.000 lit. (teįmokėta, rodos, tik 6.000 litų), yra per silpna tinkamai gintarui eksploatuoti. Kai kurie klaipėdiškiai gintarininkai pabrėžė, kad šioji bendrovė per mažai pačiam dalykui atsidavusi; per mažai nori savo kapitalų įdėti ir rizikų nešti. Girdi, daugiau rūpinasi pasipelnyti...

Aišku, kad ši bendrovė arba grynai privati bendrovė vargu imsis rizikingų, brangiai atsieinančių didesnių tyrinėjimų. Ji paveldėjo ištirtų plotų planus, bet neįsitikinusi tų planų realumu, matyt, nedrįsta imtis didesnio gintaro kasimo darbų, juo labiau nedrįsta, kadangi josios dalyviai nėra dideliausi kapitalistai“, - priežastis, kodėl gintaro gavyba Kuršių mariose tarpukariu taip ir nevirto „Stantien & Becker“ sėkmės istorija, vardijo ekonomistas.

Dar daugiau: esą „Gintaras“ norėjo pritraukti dar daugiau akcininkų su savo pinigais, bet nepavyko, o tada užsimanė, kad Lietuvos Vyriausybė išpirktų pusę akcijų.

„Valstybės dalyvavimas minėtoj b-vėj dabartinėse aplinkybėse yra problematinis. Juo labiau kad koncesija įvertinta labai aukštai (10 mil. litų), o jos gavimas, kaip anksčiau minėta, gali būti ginčytinas. Antra, valstybė, neturėdama majoriteto (kontrolinio akcijų paketo – aut. past.), turėtų per mažą įtaką, ypač kad koncesijos išnaudojimui nemažą įtaką gali turėti Klaipėdos krašto direktorija. 

Būtų neblogai sudaryti naują akcinę bendrovę, kurios daugumą akcijų paimtų valstybė, o likusius – dabartiniai ir nauji bendrovės nariai“, - svarstė J. Kaškelis.

Taigi, „Gintaras“ taip ir nesulaukė nei didesnės valstybės paramos, nei turtingų verslininkų investicijų ir savo veiklą baigė 1929 m. Nuo to laiko pramoninė gintaro gavyba Kuršių mariose nebevyko, nors žinoma, kad jose ties Juodkrante slūgso apie 112 tonų gintaro.

Pagal dabartinius Lietuvos Respublikos įstatymus jis prilygintas žvyrui, smėliui (naudingajai iškasenai), tad klodai turėtų būti išeksploatuoti visiškai. To neskubama daryti, nes svarstoma, jog gintaro kasimas Lietuvą labiau garsintų ir valstybei daugiau naudos duotų, jei vyktų ne pramoniniais, o turistiniais tikslais. Deja, to nenumato galiojantys teisės aktai.