Edukatorius - kaip klebonas bažnyčioje, skaitantis Šventąjį Raštą

Simona, kaip pradėjai dirbti edukatore?

Edukatorės darbą pradėjau Palangos Jono Šliūpo muziejuje. Taip pat ir meno vadovės vaikų stovyklose poziciją užėmiau ankstesniais savo gyvenimo metais dar prieš pradėdama dirbti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC).

Edukatorės keliu mane pakvietė eiti supratimas, kad jau galiu ir man malonu duoti. Beprotiškai mėgstu gilintis, tyrinėti ir atrasti, o radusi - pasidalinti.

Pripažinkime, mūsų visuomenėje nėra gajus meno kultas. Kol kas jis tik nedrąsiai pradedamas pažinti. Šiuolaikinis menas - tai lyg mažai pažįstamas miškas, ir dar su visais ekstravagantiškais to pasaulio kūrėjais.

Man patinka suartinti šias dvi skirtingas pasaulių puses, mokėti žmogų prisijaukinti prie vietos, prie pateikiamos informacijos, prie sukurtų meno kūrinių, prie savęs kaip žmogaus.

Labai mėgstu juokauti, tai ir šį kartą naudosiu šią metaforą. Dirbdama šį darbą jaučiuosi kaip klebonas savoj bažnyčioje, kur skaitau Šventąjį Raštą ir visus pamokslus.

Tad tikrai atsakingai ruošiuosi kiekvienai edukacijai, nes aš įgaunu galią vesti žmones į vieną ar kitą tikėjimą - šiuo atveju į meną ir kūrybą, žadindama kiekviename iš stebinčių lankytojų vidinius kritinius mąstytojus ir miegančius kūrėjus.

Stengiuosi būti tokiu žmogumi, kokį norėčiau būti sutikusi savo mokyklos laiku, tokį, kuris įkvepia ir leidžia būti savimi.

Kodėl ir kuo tave patraukė edukatorės profesinė sritis?

Eidama savo gyvenimo keliu sutikau labai daug ypatingų bei nuostabių žmonių ir vis dar sutinku! Su sukaupta informacija turėjau kažką daryti, nes ji nebetilpo mano galvoje. Viduje pasidarė labai liūdna, kad iš to pertekliaus viską užmirštu.

Norint nepamiršti, privalu tas žinias vis atnaujinti, kaip aš sakau, nuvalyti dulkes nuo atitinkamos teksto pastraipos mintyse (šypsosi).

Edukatorės darbas būtent tai ir padeda man daryti, analizuoti, tyrinėti, išmokti kaskart vis kažko naujo ir tuo atradimo džiaugsmu pasidalinti, taip užfiksuojant ir pasikartojant turimas žinias.

Gavus informaciją apie parodą, pabendravus su kūrėju ir parodos kuratoriumi, svarbu pasidaryti platų tyrimą, išsiblusinėti svarbiausius aspektus, pasitelkti savo kūrybinius įrankius bei mokyti žmones patirti, pasileisti į savus pasaulius, ir svarbiausia, nevaržyti ir neteisti savęs kaip kūrėjo.

Turbūt tai mane ir veda toliau mėgautis šiuo darbu.

Kas tau kelia didžiausią pasitenkinimą edukuojant vaikus?

Žinoma, kad grįžtamasis ryšys. Kai aš matau, kaip į Parodų rūmus grįžta vaikai, mano mažieji pipiriukai (pirmokai / antrokai), jau be mokytojų, o su tėvais. Ir jau jie tempia į sales suaugusįjį, pasakoja jam (graudinasi).

Tada jie tampa tais mažaisiais mokytojais, kurie tėvus atsiveda, neretai net pirmą kartą, į galeriją. Tada aš suprantu, kad viską darau gerai ir mano vidinis kompasas rodo teisingą kryptį šių laikų jaunam žmogui.

Kita mano kūrybinio darbo dalis - buvimas projektų vadove, parodų kuratore ir architekte.

Ta patirtis dažnai padeda mano edukacinėje veikloje. Mane labiausiai ir žavi gebėjimas išanalizuoti, kurti ir rasti tinkamiausią žinių perdavimo jaunam žmogui būdą.

Tai edukacinių erdvių kūrimas ir instaliavimas, kurį iki galo papildo mano pasakojamos istorijos auditorijai edukacijų metu.

Su kokio amžiaus vaikais tau patinka dirbti labiausiais: su mažesniais, ikimokyklinio amžiaus, pradinukais ar paaugliais?

Negaliu išskirti nė vienos amžiaus kategorijos, visos man jos atneša skirtingas patirtis ir moko skirtingų priėjimo kelių prie klausančiojo.

Kuo daugiau dinamikos mano gyvenime ir darbe - tuo labiau man patinka dirbti ir leisti kūrybai tekėti.

Šiek tiek kietesnis riešutėlis yra paauglių kategorija, nes iki jų prisibelsti tikrai reikia laiko ir lankstumo. Tačiau tai patys nuostabiausi jaunuoliai su gražiausiom sielom.

Jų tiek daug sugrįžta pas mane tiesiog pasikalbėti, pasidalinti ar ieškoti įkvėpimo, ryšio su pačiu savimi. Man tiesiog gera duoti ir atgal gauti jų polėkį bei jaunystę. Turbūt dėl to ir nesenstu (juokiasi).

Kokio dydžio vaikų grupes edukuoji ir kaip pavyksta išlaikyti jų dėmesį užsiėmimo metu?

Vaikų grupės būna labai įvairios, tačiau brėžiu ribas - iki 60 klausančių ausyčių. Esant didesniam būriui jaunimo, pasidaro sunku suvaldyti auditoriją ir edukacijos kokybė nukenčia.

Dėmesio išlaikymas užsiėmimo metu yra tikrai vienas sunkiausių uždavinių, nes vaikų gebėjimas jį išlaikyti vis trumpėja. Mano edukacija - tai tarsi mažas spektaklis ar pasirodymas su šou elementais ir neretai fejerverkais, bet tik tai ir padeda būti įtaigiu bei įkvepiančiu informacijos banku ir perdavėju.

Mano edukacija - tai tarsi mažas spektaklis ar pasirodymas su šou elementais ir neretai fejerverkais.

Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduri edukuodama vaikus?

Su vaikų nepasitikėjimu savimi ir savo galimybėmis. Kartais tikrai tenka susitikti ne kartą ir ne du, kol vaikai pradeda drąsiai klausti ir reikštis kūrybiškai. Tai ilgas ir nuoseklus darbas ir vykstantis procesas.

Vaikuose mes turime sodinti noro pažinti sėklytę, nes dabartinis technologijų pasaulis yra stipriai atbukinęs jauną žmogų. Jam nedrąsu imtis veiksmų ir mokytis ten, kur reikia įdėti daugiau pastangų, ar patikėti savosiomis mintimis.

Taip pat meno ir kūrybiškumo sampratos suvokimas ir įgalinimas savyje. Džiaugiuosi, kad šiuo metu vykdomas Ingos Norkienės sukurtas kūrybiškumo kompetencijų ugdymo modelis, kuris yra gyvybiškai reikalingas jaunam žmogui visavertiškam pasaulio suvokimui.

Nors minėti iššūkiai yra patys sudėtingiausi, kartu jie man yra ir asmeniškai įdomiausi. Jie mane skatina gilintis į vaikų psichologiją, atveriančią naujus pažinimo kelius ir mokyklas, neleidžia man snausti. Visada jaučiuosi taip, tarsi būčiau padėjusi ranką ant pulso ir keliaučiau kartu su jaunu žmogumi koja kojon.

Ko išmokai dirbdama su vaikais ir ko kiekvienas suaugusysis galėtų iš jų pasimokyti?

Patyrimo džiaugsmo! Suaugę mes dažnai esame įstatę save į vienokius ar kitokius rėmus, apsitvėrę nuo kūrybinių iki emocinių sienų. Iš vaikų turėtume mokytis tiesiog labiau leisti sau būti be pozicijos išlaikymo ir savo pranašumo įrodinėjimo.

Kartais tiesiog taip gera kartu su vaikais pasivolioti ant tų pačių grindų ar su flomasteriu prisipiešti tatuiruočių ant savo ar draugo kūno. Kviesčiau suaugusius išmokti neskriausti savo vidinio vaiko, nelaikyti jo surakinto viduje.

O kaip tik priešingai - kartais bent valandai pasikalbinti tą viduje sėdinti vaiką, skirti jam dėmesio. Galiu garantuoti, kad dėl to mes būsime tik labiau dėkingi patys sau, emociškai stabilesni, na, ir galų gale patirsime daug daugiau džiaugsmo.

Kokia įsimintiniausia istorija yra nutikusi tavo vedamos edukacijos metu?

Tikrai negaliu įvardyti tos pačios įsimintiniausios, nes kiekviena edukacija atneša šmaikščių ir kurioziškų akimirkų - gi čia vyksta nenutrūkstama kūryba. Galiu pasidalinti man asmeniškai jautriausiu momentu.

Aš dirbu ne tik su jaunimu, bet ir su suaugusiais žmonėmis. Turiu neįgalių žmonių grupę iš Klaipėdos socialinio „Danės“ centro, kurie mane aplanko periodiškai.

Neslėpsiu, kad jų jautrių pasaulių prisijaukinimui reikia daug daugiau vidinių jėgų ir stiprybės: reikia rasti priėjimus bei išlaukti, kol jie pradeda pasitikėti tavimi. Kaskart į jų grupę įsitraukdavo vis naujų žmonių.

Vieno susitikimo metu teko susipažinti su moterimi, kuri turi negalią, ir, kaip įvardijo tos įstaigos darbuotojai, yra labai uždaro pasaulio žmogus. Per visą tą laiką, kiek įstaigos darbuotojai dirbo su ja (maždaug apie metus), niekada nebuvo išdrįsusi piešti ir reikštis kūrybiškai. Ir mano vedamos edukacijos metu moteris pirmą kartą išdrįso piešti.

Visi darbuotojai buvo nustebę ir džiaugėsi edukacijos paveikumu. Man tai buvo pats didžiausias įvykis ir laimėjimas. Nemeluosiu, išlydėjusi grupę iš rūmų, apsipyliau ašaromis ir supratau, kaip stipriai paaugau ir kiek daug galiu šiuo metu duoti.

O visų svarbiausia, kad tai yra labai reikalinga. Jaustis reikalingai - man vienas iš svarbiausių gyvenimo dėmenų. Tuo metu tikrai patyriau profesinės pilnatvės jausmo akimirką.

Jaustis reikalingai - man vienas iš svarbiausių gyvenimo dėmenų.

Ar tenka gatvėje sutikti vaikus, kuriems vedei edukacijas? Kaip tokiomis aplinkybėmis jūs vieni į kitus reaguojate?

Na, ne paslaptis, kad didžioji dalis mano kūno yra padengta piešiniais - tatuiruotėmis, tad jei gatvėje sutinku savo vaikus ir su jais sveikinuosi, pradžioje matau sutrikusius tėvų ar jų artimųjų veidus.

Man labai patinka provokacinės situacijos. Tačiau labai greitai tą nuostabą keičia plačios šypsenos ir džiaugsmo pilnos akys. Man asmeniškai tai - vieni maloniausių momentų.

Būna iš kitos gatvės pusės šaukia ir ranka mojuoja iki dangaus: „Mokyyyytojaaa, laaaba diena!!“ Kartais sutrinku, nes tik Parodų rūmuose ar mokykloje vaikams esu mokytoja (šypsosi).

Jiems gera pažinoti mane, o man gera turėti juos. Man jie visi - tarsi nuosavi. Kai kartais sulaukiu klausimo, ar ruošiuosi gimdyti, atsakau, kad pirmiausia man šituos reikia auginti (kvatoja).