Elmaras Senkovas: „Esame tapę varovais, stumiančiais kitus į kampą“

Šį savaitgalį, rugsėjo 25-26 d., Klaipėdos dramos teatre - spektaklio „Varovai“ premjera. Latvių režisieriaus Elmaro Senkovo režisuotas spektaklis „Varovai“, sukurtas pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ ir T. Vinterbergo filmo „Jagten“ scenarijaus adaptaciją, pasakoja apie nedidelio miestelio bendruomenės dėl melagingo vaiko kaltinimų užpjudomą mokytoją. Kodėl esame linkę tikėti blogiausiu, kodėl kituose ieškome blogio užuomazgų, kodėl nemylime vieni kitų, kodėl taip lengva nekęsti? - režisieriaus nuomone, visuotinio susiskaldymo ir viena po kitos kylančių konspiracijos teorijų fone šie klausimai yra nepaprastai aktualūs.

Kai pernai dėl pandemijos teko sustabdyti darbą Klaipėdoje, ar daug buvo likę iki „Varovų“ užbaigimo?

Reikia suprasti, kad net pradėjus kurti šį spektaklį, visi teatrai buvo uždaryti. Jį kūrėme šiek tiek atlaisvėjus situacijai ir nežinojome, kada galėsime parodyti žiūrovams, ar išvis jį parodysime. Kūrėme, nes norėjosi tiesiog dirbti - tiek man, tiek aktoriams - su labai gera medžiaga. Sustoti teko, kai darbas buvo beveik baigtas, nepakako laiko reikiamiems akcentams sudėti.

Tai yra pirmas kartas, kai baigiu spektaklį po tokios ilgos pertraukos, man tai - nauja patirtis. Ir, reikia pasakyti, ji gera. Dalykai, kurie pasimiršo, nebuvo svarbūs. Atkrito tai, kas nereikšminga. Man labai įdomu prisiminti spektaklį, kaip jis atrodė, kokie vaizdai iškyla mintyse - tie dalykai buvo teisingi.

Ar sunku po metų vėl grįžti prie spektaklio, kaip ta pauzė paveikė darbą?

Man nesunku grįžti, nes ši pjesė tapo dar aktualesnė. Keista, kad praėjus laikui, o laikas ėjo mėnesiais, nors pasaulyje pasikeitė daug dalykų - žmogiškos emocijos, kančia ar meilė nesikeičia. Mane tai ramina.

Kai kurie akcentai pasikeitė, bet svarbiausi dalykai - ne. Ir taip, atsirado pastaruoju metu mane labai dominanti nauja tema - komunikacija. Kaip mes vieni su kitais komunikuojame, kaip klausomės vieni kitų, ar suprantame, ar sugebame klausytis ir išklausyti, prisibelsti vieni iki kitų.

Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, Estijoje ar kitose pasaulio šalyse šiuo metu labai ryškus visuomenės susipriešinimas - klausimas, kaip reikia neprarasti sveiko proto, dvasinio ryšio. Juk kiekvienas mūsų priimtas radikalus sprendimas kažkam kitam gali būti tragiškas.

Mūsų spektaklis yra ir apie tai, kad iššauti lengva. Bet ar padarytas žaizdas bus lengva išgydyti? Daug mąstau apie tai, kad šis laikotarpis labai žiaurus, galime prarasti daug gerų žmonių.

Esame tapę varovais, stumiančiais kitus į kampą. Kalbu apie žmones, savo natūroje turinčius kažkokį vidinį motyvą speisti į kampą manančius kitaip. Ir nesvarbu, kuriam frontui priklausai - kairės ar dešinės, - darai tą patį.

Spektaklyje vaizduojamas miestelis yra maža mūsų pasaulio, visuomenės metafora. Klausimas, kaip ištrūkti ir ar įmanoma ištrūkti iš tos mažos erdvės, ar galima būti laisvam nuo to, ką kiti mano apie tave. Tai taip pat svarbu.

„Varovų“ scenografija labai švari, erdvėje vienas centrinis objektas, pasakojama istorija taip pat gana tiesmuka. Žinia, minimalūs dalykai dažnai reikalauja daugiausia pastangų. Kas, jūsų nuomone, svarbiausia, ko reikia, kad šis spektaklis veiktų?

Man labai patinka Reinio Suhanovo scenografija. Ji labai švari, bet taip pat ir sudėtinga aktoriams - jie joje yra visiškai nuogi. Tai yra jie negali slėptis už efektingų vizualių daiktų. Tai plokščia faktūra scenoje, padedanti atsiskleisti vidiniams žmogaus psichologijos momentams. Nepasakosiu apie centrinį objektą, bet man įdomu, kaip tuštuma užsipildo aktorių kuriama atmosfera.

Aktorius man visada labai svarbus savo vidiniu pasauliu ir scenoje skleidžiama atmosfera.

Atrodo, kad šiandien teatre yra įmanomi du kraštutinumai: ryškus, efektingas teatras arba gilus ir jausmingas. Tikiuosi, kad žiūrovai teatre nori patirti gyvą energiją ir atmosferą, juos pripildančią įvairiausių idėjų bei asociacijų. Tai man labai svarbu.

Spektaklyje bus galima matyti, kaip vaiko ištartas melas tampa pavojinga, gyvenimus griaunančia jėga. Ar turite asmeninį receptą, kaip nepasiduoti masinei isterijai, neįkliūti į viešojoje erdvėje sklandančias melagystes, išlaikyti blaivią galvą?

Kausimas, kaip nepasiduoti masinei isterijai, man šiuo metu yra labai sunkus, ir jei jį užduodate, vadinasi, jis ir jums svarbus.

Manau, kad reikia atidžiai klausytis savęs, apgalvoti, ką girdi ir kaip jautiesi. Kitas dalykas - svarbu labai adekvačiai iš šono pažiūrėti į situaciją, pamatyti, kas vyksta, suprasti skirtingas nuomones ir kodėl jos tokios, giliai analizuoti esamą situaciją, nepamesti galvos bei nepasiduoti emocijoms. Emocijos atima savikontrolę.

Emocijos ir vidinis pasaulis nėra tas pats. Svarbu įsiklausyti į save ir atpažinti, ką jauti, jei tai pyktis, reikia suprasti, kad tai - pyktis, ir žinoti, kaip su juo dirbti. Manau, kad dabar labai sudėtingas laikotarpis ir mums reikia daugiau dirbti su savimi, o tai iš žmogaus reikalauja daug energijos.

Minite, kad jūsų kuriamas spektaklis su laiku vis aktualėja. Kaip apibūdintumėte tai, ką sudėjote į „Varovus“?

Kad mums naudingiau tikėti, jog mus apgaudinėja, netikėti pasauliu, manyti, kad pasaulis piktas, o su tuo pykčiu reikia kovoti, nes kažkas mums sako, jog mus kažkas nuolat mėgina apgauti.

Spektaklyje matysite didžiulį pagrindinio herojaus konfliktą su visuomene, kuri nenori tikėti jo gerumu. Pagrindinis klausimas - ar iš tiesų pasaulis blogas, ar vis dėlto pasaulis iš esmės geras.

Tai didžiulis klausimas - kaip ir tai, ar žmogus iš esmės blogas, nes kovoja dėl išlikimo, ar iš esmės geras.

Į šį klausimą negaliu atsakyti. Bet tai labai įdomi tema.

Žiūrint į mūsų realybę, tiek daug versijų ir teorijų apie tai, kad mes apgaudinėjami, pavyzdžiui, kad vakcinos yra blogis. Daugeliui žmonių patogu tuo tikėti. Įdomu, kodėl mes tikime mums linkinčiais blogo, bet nebetikime pasauliu ir vieni kitais. Juk tos pačios vakcinos yra gaminamos žmonių, medicinos profesionalų, kodėl jais netikime? Kodėl netikime politikais? Juk jie taip pat žmonės.

Tai - didžiulis pavojus, kad esame praradę pasitikėjimą vieni kitais ir esame iš karto pasiruošę apkaltinti, ieškoti kaltų ir juos iškart sunaikinti socialinėse medijose.

Man atrodo, kad teatras, menas apskritai tapo paskutiniu veidrodžiu, galinčiu parodyti, kas vyksta su visuomene, su žmogumi. Galime į jį pažiūrėti atsiriboję. Ir tikiuosi, kad žmonės pažiūrėję spektaklį pamėgins paanalizuoti save, kaip jie patys elgiasi įvairiose situacijose, ir sveikai bei sąžiningai atsakys sau į tam tikrus klausimus. Tai jau būtų labai daug. Taip mokome save kaip visuomenė ir taip mokomės sveikos komunikacijos vieni su kitais.

Dabar toks laikas, kai reikia ne susipriešinti, o laikytis kartu, suprasti, išgirsti vieni kitus. Tai svarbiausia - išgirsti. Suprasti - jau kitas žingsnis. O kai suprantame, tada jau galime ir vieni kitus priimti - tai trečias žingsnis. Tikiuosi, to nepamesime ir menas padės to mokytis.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder