Gamtiškasis gaivalas ir motinos netekties ženklai Krištopaičio tapyboje

Meno bibliotekoje rugpjūčio 6 dieną vyko Antano Virginijaus Krištopaičio parodos „Plenerai gamtos takais“ atidarymas. Autorius teigė, kad tapyba jam padeda atrasti nusiraminimą per vidinių emocinių audrų perkėlimą ant drobės.

Imanuelio Kanto Meno bibliotekos vedėja, parodos organizatorė Birutė Skaisgirienė pasakojo, kad Antanas Virginijus Krištopaitis yra kūrybingas ir intensyviai dirbantis modernaus abstrakcionizmo meistras.

„Jo gyvenimo tikslas - nė dienos be kūrybos ir be teptuko. Todėl ir kūrinių tematika labai įvairi: peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicijos, teminiai paveikslai. Dailininko kūryboje vyrauja gyvenimą teigiančios idėjos, puikiai derantys netikėti spalviniai junginiai. Visa jo tapyba - ryški ir asociatyvi, kai dažniausiai koks nors prisiminimas, išgyventas įvykis inspiruoja ištisus paveikslų ciklus ir spalvinius derinius“, - sakė B. Skaisgirienė.

Birutė Skaisgirienė teigė, kad pastarųjų metų A.V. Krištopaičio darbai labai primena garsiųjų fovistų A. Dereno, A. Matiso, R. Diufy paveikslus. Tomo ŠIMULIO nuotr.

Naujumo paieškos

Parodos atidarymo metu A. V. Krištopaitis teigė, kad nors menotyrininkai nuolat akcentuoja jo besikeičiantį braižą, jam neįdomu būti atpažįstamam kiekviename paveiksle, neįdomu turėti susiformavusį braižą.

„Kaskart kuriu vis kitokius paveikslus - ieškau naujų raiškos formų, naujų spalvų. Žmogus turi keistis ir ieškoti naujų dalykų“, - sakė autorius.

B. Skaisgirienė patvirtino, kad A. V. Krištopaičio tapyba nuolat kintanti, laisvėjanti, įvairėjanti. Dailininko darbų technika labai įvairi: jis tapo aliejumi, akrilu, tempera ant drobės ar kartono.

„Pastarųjų metų autoriaus darbai labai primena garsiųjų fovistų A. Dereno, A. Matiso, R. Diufy paveikslus. Atrodytų, kad teptukas vos spėja paskui tapytojo mintį, jam svarbiausia ne paveikslo išbaigtumas, bet emocinis išgyvenimas ir nuotaika“, - dalinosi Meno bibliotekos vedėja.

Tapybos įkvėpimo šaltiniai

„Plenerai gamtos takais“ yra trečia autoriaus paroda šiemet, kurių per visą kūrybos laiką yra surengęs daugiau nei penkiasdešimt. A. V. Krištopaitis dalinosi, kad didžiausio įkvėpimo tapymui semiasi iš gamtos.

„Gamta mane žavi. Joje ieškau energetinio lauko, kuris mane įkvėptų tapybai. Aš nemėgstu tos intelektualios informacijos, neryju knygų, todėl kūrybos srautą noriu paimti iš gamtos, ten randu tą emocinį krūvį. Labai mėgstu važinėti po gamtą tiek mašina, tiek dviračiu ir vis atrasti naujus įkvėpimo šaltinius“, - sakė tapytojas.

Aš nemėgstu tos intelektualios informacijos, neryju knygų, todėl kūrybos srautą noriu paimti iš gamtos, ten randu tą emocinį krūvį.

A. V. Krištopaitis pasakojo, kad kartais gali savaitę ar net daugiau analizuoti vieną darbą, kol atranda raktą, kokia linkme kurti toliau.

„Neatsirakinančių darbų nebūna - darbas per laiką vis tiek pats padiktuoja kryptį dėl vykstančio mano dialogo su juo. Juk tapybos darbe įklotas sielos triūsas ir jis nejučia pradeda į tave smelktis“, - sakė dailininkas.

Sudėtinga kūrybos pradžia

A.V. Krištopaitį tapyba atrado dar būnant dvylikos metų, kai Klaipėdos muziejuje jis pamatė vieną pelkėtą peizažą, taip įstrigusi atmintin, jog ir pats užsinorėjo kurti.

„Nors mokykloje turėjau prastus pažymius iš dailės pamokų, bet tai neatbaidė. Įsilindęs tėvų namo palėpėje ir aš pradėjau monytis tapyba. Ten slėpiau savo pirmą darbą, kurį nutapiau būdamas šešiolikos metų - “Peizažas su arkliu„. Nors brolis iš manęs juokėsi, bet šituo keliu ėjau toliau“, - atviravo autorius.

Išsigelbėjimas nuo alkoholio ir slegiančių jausmų

Tapytojas prisipažino, kad kūryba jam padeda ne tik ištransliuoti neišsakytas emocijas bei kunkuliuojančią aistrą, bet ir išgelbėjo nuo alkoholizmo.

„Kūryba man viską atstoja. Kūrybos dėka atsisakiau gerti šnapsą. Palaidūnas buvau (juokiasi). O dabar jeigu kūrybą man atimtų - mano gyvenimas užgestų. Pas mane vidinės emocinės audros vyksta po šiai dienai, mintys manęs nepaleidžia. Dėl to jaunystėje skubėdavau prisigerti, kad numalšinčiau manyje bujojantį gaivalą. Bet iš to - tik vienos bėdos. Pastebėjęs, kad alkoholis trukdo kūrybai, jo atsisakiau: ne tas šviežumas, ne tas imlumas ir ne tas pojūčio aštrumas, nes tu esi priglušintas“, - sakė A. V. Krištopaitis.

Autoriaus darbų dominantė yra gamta ir paslaptinga moters figūra, slepianti savyje A. V. Krištopaičio gyvenimo tragediją.

Esu našlaitis, užaugęs be motinos, kuri mirė man dar neturint nė dvejų metų. Tai paliko didelį vidinę žaizdą ir pėdsaką, todėl per paveikslus tuos jausmus ir išpiešiu, susigyvenu su ta gėla", - pasakojo A. V. Krištopaitis.

Meno bibliotekoje Antano Virginijaus Krištopaičio paroda „Plenerai gamtos takais“ eksponuojama iki rugpjūčio 30 dienos.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder