Girulių bibliotekoje tūravos Jonas Baltokas ir merginos

Anot vasaros renginių ciklo „Pėdink į Girulius“ organizatorės, Meno bibliotekos vadovės Birutės Skaisgirienės, koncertinėje programoje aktorine maniera atliekamose dainose vyraus meilės, saviironijos, laiko bei pajūrio tematika.

„Koncerte soluos Jonas, pasitelkdamas jumorą ir ironiją bei nevengdamas nelaimingų meilių atgarsių.

Merginos - Agnė Arbačiauskienė ir Daiva Plinkšnienė, tūravos, kitaip sakant, pritars Jonui. Įvairiuose Lietuvos regionuose tūravojimu yra vadinamas pritarimas giedant, dainuojant arba griežiant vienam žemesniu balsu arba muzikos instrumentu“, - sakė B. Skaisgirienė

Jonai, kaip kilo idėja suorganizuoti tokio tipo koncertinę programą?

Idėja kilo Birutei Skaisgirienei, kuri pildė „Pėdink į Girulius“ atlikėjų sąrašus. O man - kad tik pagrot. Pradžioje maniau pasirodyti vienas, tačiau po to pagalvojau, kad kuo muzikantų daugiau, tuo būna linksmiau, tad pasikviečiau Daivą.

Tada kaip tik susirašėme su Agne, kuri pati pasisiūlė į kompaniją. Labiau plėstis jau nerizikavau. Trys - tai grupė, o daugiau - jau orkestras (juokiasi).

Ar anksčiau buvai daręs tūravones?

Nėra ką labai daryti. Tiesiog reikia vienam vesti melodiją, o kitam - pritarti, tūravoti. Kadangi man patinka vesti, o Daivai – pritarti, nusprendėme šitą patirtį perkelti į sceną.

Iš kokio Lietuvos regiono yra kilusios tūravonės?

Iš visur, kur tik žmonės pritaria dainuojančiam. Beje, tūravoti galima ir instrumentu. Pati reikšmė gana plati, o pats žodis kilęs iš lenkiško „wtórawać“ - antrinti.

Kuo ši koncertinė programa ypatinga?

Vieta - nuostabi Girulių biblioteka, netoli jūra. Laikas - visada geras, jei yra noro. Charizma ir energija - mūsų trijulė niekada nebuvo grojusi kartu.

Tiesą sakant, su Agne mes siuntinėjomės įrašus, derinome aranžuotes, tačiau Giruliuose susitiksime pirmą kartą. Bus arba labai gerai, arba keistai (juokiasi).

Unikalumas - poetai aktorių, bardų lūpose užsitarnauja amžinybę. Kiekviena daina tampa mažu pasakojimu, istorija ar spektakliu.

Kokiai auditorijai skirtas koncertas?

Kai grodavau vienas - moterims nuo 42 iki 78 metų: nuobodžiaujančioms, turinčioms nuolatines pajamas ir užaugusius vaikus, mėgstančias romantiškai vaikščioti pakrante ir vairuojančioms automobilį, nes reikia atvažiuoti iki Girulių.

Tačiau kai grojame tryse - nėra jokių ribų. Na, nebent vaikų iki 12 metų nesivesčiau. Kam juos kankinti gera poezija?

Kuo ši koncertinė programa brangi ir ypatinga tau pačiam?

Žmonės, su kuriais aš groju man yra brangūs. Aš jaučiuosi laisvas, kuriantis ir svarbus. Man rodos, kad tai, ką kuriu, yra ypatinga.