Įdomiosios švyturių istorijos (18)

Viena gražiausių atviručių su Baltuoju švyturiu (1884-1945). Pirmieji tiražai su šiuo nuostabiai klaipėdiečio fotografo Roberto Schmidto įamžintu vaizdu buvo nespalvoti ir pasirodė rinkoje (leidėjas – Richardo Kripso knygynas) XX a. pirmajame dešimtmetyje.

Ankstesnę švyturių istoriją rasite čia

Sekančią švyturių istoriją rasite čia

Milžiniškos, į šiaurinį molą dūžtančios bangos motyvas buvęs toks populiarus, jog atvirukų su juo galima rasti išsiųstų net ir Antrojo pasaulinio karo metu. Leidėjai vieną po kito spausdino ir juodai baltas, ir retušuotas, nuspalvintas atvirutes.

Pastaroji atvirutė – reta ir brangi dėl vienos aplinkybės: ji – su lietuvišku užrašu. Devyni iš dešimties šio motyvo atvirlaiškių įvairiose kolekcijose ar rinkoje bus su vokiškais užrašais „Memel. Der weiße Leuchtturm“ (Mėmelis. Baltasis švyturys). Lietuviški šiuo atveju užrašai naudoti palyginti labai trumpą laiką: 1923-1939 m. Dar daugiau: dažniausiai būdavo rašoma dviem kalbomis: lietuvių ir vokiečių, o šioje atvirutėje – vien lietuviškas įrašas.

Lietuvai po 1923 m. sausio mėn. karinės operacijos ir nuo vasario 16-osios oficialiai prisijungus Klaipėdos kraštą vyravo dvikalbiai užrašai: gatvių pavadinimuose, dokumentuose, korepsondencijai skirtuose leidiniuose. Kitaip tariant, lietuviai nesielgė, kaip okupantai bei nepuolė naikinti visko, kas vokiška.

Visiškai kitokios politikos laikėsi 1939 m. uostamiestį ir Klaipėdos kraštą okupavusi Adolfo Hitlerio (1889-1945) Vokietija: iškart po anšliuso nuo pastatų buvo plėšiamos lietuviškų gatvių pavadinimų lentelės, parduotuvių iškabos ir pan. Paliktos tik vokiškos. Lietuviški įrašai nuo 1939 m. dingo ir iš atvirukų (nors ir vyko Antrasis pasaulinis karas, jie vis viena buvo leidžiami).

Be kita ko, būtent šios atvirutės motyvą pasirinko Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, kuri išleido suvenyrinį, sieninį kalendorių, dedikuotą Švyturių metams 2024.

Deniso Nikitenkos kolekcija
Raktažodžiai
Sidebar placeholder