„Impro Klaipėda“: erdvė, kurioje džiaugsmas yra klysti

Rolandai, jūsų profesija - IT specialistas. Atrodo, gana toli nuo scenos meno. Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras?

„Teatro skonis“ manyje tūnojo nuo paauglystės, kai, būdamas 15-os, vaidinau diplominiame darbe.

Tas scenos kvapas, buvimas joje paliko gilų įspūdį.

Vėliau gyvenimas pasisuko kita linkme, tačiau noras būti arčiau kūrybos niekur nedingo.

Kelią į teatro pasaulį atradau per fotografiją - ieškojau įdomesnių personažų, modelių.

Pamatęs teatro „Artyn“ skelbimą, apsimečiau, kad noriu vaidinti, nors iš tiesų labiau norėjau fotografuoti (juokiasi).

Įtraukė mane. Dabar vaidinu keliuose teatro „Artyn“ spektakliuose ir teatras bei improvizacija užima didelę mano gyvenimo dalį.

Tai veikla, kuri reikalauja didžiulio atsidavimo ir laiko, bet atneša neįkainojamą kūrybos ir bendrystės džiaugsmą.

Kaip atsirado teatrinės improvizacijos klubas?

Tapęs teatro „Artyn“ aktoriumi, pajutau, kad neprofesionalaus aktoriaus kelyje lieka mažai erdvės laisvai kūrybai, naujų spalvų paieškoms.

Profesionaliame teatre aktorius turi visą dieną ieškoti tipažų, gilintis į personažą, o mes, atbėgę po kitų darbų, esame įsprausti į scenarijaus ir repeticijų rėmus.

Norėjosi erdvės, kurioje būtų galima tiesiog kurti čia ir dabar.

Lemtingas postūmis buvo susipažinimas su improvizacijos teatro „Impro Kaunas“ veikla.

Su keliais bendraminčiais sudalyvavome jų rengiamuose kursuose ir supratome, kad Klaipėdoje tokios nišos tiesiog nėra.

Taip gimė idėja sukurti kažką panašaus čia.

Iš pradžių surengėme penkių užsiėmimų kursą ir pamatėme, kad susidomėjimas didžiulis - rinkosi paprasti žmonės tiesiog iš miesto, norintys išbandyti save.

Taip „Impro Kaunas“ tapo mūsų krikštatėviu, o teatras „Artyn“ - įkvėpėju.

Iš pradžių ir rinkomės šio teatro patalpose. Vėliau, bendruomenei augant, tapome savarankišku klubu. Štai taip jau antrus metus ir gyvuojame.

Renkatės gana neįprastoje aplinkoje - sporto salėje. Ar improvizacijai nereikia specialios scenos, dekoracijų?

Iš tiesų improvizacijai nieko nereikia - tik žmogaus ir noro. Mums svarbiausia yra erdvė, kurioje galima laisvai judėti.

Galėtume improvizuoti ir kavinėje, tiesiog patraukę staliukus į šalį.

Improvizacijai sąmoningai nenaudojame jokių daiktų. Viską - stalą, puodelį, gėlę ar net batus - įsivaizduojame.

Improvizacija - tai žaidimas iš nieko, labai panašus į tai, kaip žaidžia vaikai.

Koks jūsų kolektyvas? Ar jis - pastovus, ar nuolat kintantis?

Klube nuolat renkasi maždaug dešimt žmonių, kurie, gerąja prasme, jau yra „priklausomi“ nuo improvizacijos ir lankosi nuolat.

Tačiau per tuos dvejus metus pro mūsų duris praėjo dar apie 30-40 žmonių. Tik vieniems gal netiko laikas, kitiems formatas, treti tiesiog pabandė ir suprato, kad tai - ne jiems.

Esame atviri visiems, nors, tiesą sakant, šiek tiek bijotume didelio antplūdžio - tiesiog fiziškai neturėtume kur visų sutalpinti.

Kaip gimsta jūsų improvizacijos?

Tai yra procesas. Negalima tiesiog ateiti ir šokti į kūrybą.

Kaip komediniuose filmuose žiūrovas yra palaipsniui „apšildomas“ iki momento, kai juokiasi iš menkiausios smulkmenos, taip ir mes pradedame nuo apšilimo, kuris trunka apie valandą.

Tai įvairūs judesio, ritmo pratimai, kartais tiesiog šokiai. Man pačiam, perkopusiam 50, tai viena iš nedaugelio progų laisvai pašokti savo malonumui.

Po apšilimo pereiname prie konkrečių improvizacijos pratimų ir temų, mokomės įgūdžių. Visa sesija trunka apie dvi su puse, kartais tris valandas.

Paminėjote, kad turite tam tikras temas ar taisykles. Gal galite pateikti pavyzdį?

Viena iš pagrindinių taisyklių, kurios mokomės - „niekada nesakyti NE“.

Improvizacijoje tai vadinama „taip, ir...“ principu.

Jei aš pasiūlau eiti valgyti ledų, o jūs sakote „ne“, istorija baigiasi. Bet jei sakote „taip“, aš galiu pridurti: „...ir dar išgerkime kavos“, o jūs - „...ir prisėskime ant suoliuko prie Dangės“. Taip gimsta pasakojimas.

Mes mokomės priimti partnerio pasiūlymą ir jį papildyti, o ne blokuoti.

Iš televizijos šou susiformavęs stereotipas, kad improvizacija būtinai turi būti juokinga. Ar tai tiesa?

Humoro jausmas yra aukšto intelekto požymis ir jis visada padeda, tačiau teatrinė improvizacija anaiptol nėra tik komedija.

Pasaulyje yra teatrų, kurie kuria visaverčius draminius spektaklius improvizacijos būdu, remdamiesi jausmais ir giliomis temomis.

Lietuvoje to dar neturime.

Mūsų užsiėmimuose taip pat būna visko. Kai dirbame su naujais žmonėmis, dažniau renkamės lengvesnius, žaismingesnius formatus, bet improvizacijos esmė nėra vien tik juokinti.

Atrodo, kad jūsų veikla turi ir gilų, net terapinį poveikį. Kokia yra „Impro Klaipėda“ filosofija?

Svarbiausias mūsų pasiekimas ir tikslas - sukurti saugią erdvę, kurioje galima klysti, kvailioti, būti vaiku.

Visuomenė mus nuolat moko bijoti klaidų: neišlaikysi egzamino - blogai, padarysi klaidą darbe - blogai.

O pas mus klaida yra džiaugsmas. Tai yra variklis, iš kurio gimsta netikėčiausi ir įdomiausi dalykai.

Kaip klounadoje klounas juokingiausias tada, kai suklumpa.

Teatrinės improvizacijos mokslas - tai menas būti nepasiruošusiam.

Mes mokomės veikti situacijoje, kai galvoje tuščia, kai neturi jokio plano. Tai išlaisvina.

Kai esi scenoje, negali galvoti apie nieką kitą - nei apie darbus, nei apie namus. Tai yra visiška buvimo „čia ir dabar“ būsena, kuri veikia ir kaip terapija, kaip poilsis nuo išorinio pasaulio spaudimo.

Ar turite tikslą - sukurti galutinį produktą, pavyzdžiui, spektaklį, kurį galėtumėte rodyti žiūrovams?

Taip, turėjome tokią trupę ir esame surengę kelis pasirodymus, pavyzdžiui, bibliotekos Kauno filiale.

Tačiau šiuo metu ši veikla yra šiek tiek sustojusi dėl labai praktinės priežasties - patalpų trūkumo.

Norint ruošti pasirodymus, reikia reguliariai repetuoti, o mes neturime nuolatinės vietos, kur galėtume tai daryti.

Patalpų trūkumas, atrodo, gana opi problema menininkams Klaipėdoje?

Tikrai taip. Išsinuomoti salę, pavyzdžiui, „Kultūros fabrike“, kainuoja drakoniškus pinigus.

Profesionalūs teatrai galbūt gauna finansavimą, tačiau mums, paprastiems entuziastams, rasti erdvę už simbolinę kainą ar nemokamai yra didžiulė problema.

Todėl rengiate ne pasirodymus, o išvažiuojamąsias sesijas įmonėms, kolektyvams, kurių metu į improvizaciją įtraukiate ir jos užsakovus?

Taip, mes neimprovizuojame kaip atlikėjai, kurie surengia pasirodymą.

Mūsų tikslas - įtraukti patį kolektyvą. Jei įmonė nori, kad mes vestume dirbtuves ir improvizuotume kartu su jų darbuotojais - mielai tai padarysime.

Norime, kad žmonės patys patirtų kūrybos džiaugsmą, o ne tik stebėtų iš šono.

Teko vesti užsiėmimus Taikos Karalienės bažnyčios bendruomenei - ir klebonas, ir kiti darbuotojai įsijungė visa jėga, buvo nuostabu matyti, kaip žmonės atsipalaiduoja ir pasineria į žaidimą.

Apie ką svajojate? Kokia „Impro Klaipėda“ ateities vizija?

Didžiausia svajonė - turėti savo namus. Vietą, kur galėtume rinktis dažniau, kurti, suburti kelias trupes, kurios galėtų ruošti ilgesnio formato pasirodymus.

Norime augti ne tik kaip klubas, bet ir kaip kūrybinė bendruomenė, kurioje būtų vietos ir šokiui, ir dainavimui, ir gilesniam teatriniam darbui.

Jau dabar esame daugiau nei būrelis - esame bendruomenė. Žmonės čia ateina ne tik improvizuoti, bet ir pabūti kartu.