Nišiniu žanru savo atliekamą muziką vadinantis vilnietis dėl galimybės groti tai, kas patinka, buvo priverstas kovoti nuo mokyklos suolo. Ši patirtis praverčia ir dabar, kai tenka rinktis tarp pašaukimo ir kompromiso. Apie tai – pokalbis su L. Mockūnu Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio koncerto išvakarėse.
- Esate vienas žinomiausių Lietuvos džiazo muzikantų, daugelio tarptautinių konkursų laureatas ir nugalėtojas, gilinote žinias pas garsiausius džiazo dėstytojus, įkūrėte ne vieną kolektyvą, įrašų studiją ir improvizacijų klubą. Galima sakyti, kad jums šypsosi sėkmė?
- Sėkmė be pastangų nesišypso. Norėdamas pasiekti tikslų, turi įdėti daug pastangų ir energijos.
Visą sąmoningą menininko gyvenimą aš kryptingai darau tai, kas man patinka ir džiaugiuosi, kad pavyko kažką nuveikti būtent šioje srityje. Ji nėra lengva. Tai – ne populiariosios muzikos kelias, o nuolatinis yrimasis prieš srovę. Norėdamas išlaikyti šią liniją, turi vykdyti daug veiklos aplinkui.
Tarkime, aš dėstau, kuruoju projektą „Improdimensija”, kur organizuojami koncertai, suteikiama scena jau žinomiems ir jauniems talentingiems improvizatoriams. Ir tai – tik kelios iš daugelio veiklų.
Kita vertus, šiais laikais muzikavimas nėra vien tik grojimas. Negali sėdėti ir laukti, kol kas nors pasiūlys koncertą.
Turi pats tapti vadybininku, o tai – paraiškos, ataskaitos, buhalterija ir daugybė kitų ne itin įdomių dalykų. Aš visa tai priimu kaip profesijos dalį, be kurios nebūtų ir koncertų.
- Kuo matuojama muzikanto sėkmė – koncertais prestižinėse salėse, parduotų bilietų skaičiumi, kolegų pagarba?
- Man sėkmė yra galimybė groti muziką, kurią myliu, nesileisti į kompromisus ieškant lengvesnių kelių.
Aišku, tai kainuoja daug energijos ir įdirbio jau vien dėl to, kad man patinka improvizacinė muzika.
Tai – bendravimas su kolegomis garsų pagalba ir didžiausias atlygis yra tas džiaugsmas, kurį patiriame grodami repeticijose ir koncertuose. Jis nematuojamas nei pinigais, nei kitais apčiuopiamais dalykais.
- Esate kilęs iš muzikų dinastijos – jūsų senelis grodavo namuose, tėvas taip pat profesionalus muzikas. Ar turėjote galimybę pasirinkti kitą, ne muziko, kelią?
- Kai buvau vaikas, tėvas mano gyvenimą kažkuria prasme reguliavo – jis sprendė, kur turėčiau mokytis. Iš pradžių mokiausi paprastoje vidurinėje ir lankiau B. Dvariono muzikos mokyklą.
Vėliau pastebėjo, kad galiu daugiau ir įstojau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Gal ir buvo kokių kitų svajonių, kurias jau pamiršau, bet žinau, kad visada norėjau groti. Tai – tėčio nuopelnas, nes jis mane nuo pat mažens vežiodavosi į koncertus.
- Baigęs mokyklą galėjote turėti užtikrintą darbą kuriame nors orkestre, kur nereikėtų rūpintis koncertais. Netraukė ramus gyvenimas?
- Jau Čiurlionio mokykloje žinojau, kad noriu groti džiazą. Ne visiems mokytojams patiko ši mano svajonė, dėl to kildavo konfliktų. Kita vertus, dabar jiems esu net dėkingas, nes nuo pat paauglystės turėjau išmokti irtis prieš srovę.
Pamenu, mokykloje pradėjo dirbti tada dar visai jaunas džiazo muzikantas ir kompozitorius Tomas Kutavičius. Jis dėstė džiazo improvizacijos fakultatyvą. Kartą grojame klasėje, įbėga viena fortepijono mokytoja, neminėsiu pavardės. Sako, baikit čia instrumentus gadinti! Šis įvykis iliustruoja tuometinį požiūrį.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje požiūris buvo labai panašus. Jis keitėsi be galo lėtai ir reikėjo daugelio metų, kol užaugo dabartinė, visai kitokia profesūros karta.
Dabar pats dėstau akademijoje ir suprantu, kad ateina karta, kuri nori viską daryti savaip ir dabar mes kažkam esame senosios sistemos atstovai.
- Kaip Lietuvos publika atrodo kitų šalių kontekste?
- Lietuvos publika tikrai nieko nesiskiria nuo kitų šalių. Ji – išsilavinusi ir žingeidi. Nepamirškime, kad žanras, kurį groju, yra nišinis, tad klubiniuose koncertuose ar festivaliuose dažniausiai matau tuos pačius veidus.
Užtat didžiulis džiaugsmas apima, kai pamatau įsitraukusius naujus, ypatingai jaunus žmones.
Tačiau panašiai, matyt, yra ir visame pasaulyje, tad natūraliai susiklosto situacija, kuri taip pat būdinga visoms mažoms šalims – iš kūrybos norintys gyventi menininkai turi būti didesnės bendruomenės dalimi. Būtent šia kryptimi turi būti nukreipta jauno menininko, norinčio koncertuoti, energija. Juk savo šalyje gali koncertuoti vos keletą kartų per metus, nes klausytojai jau žino programą ir ieško ko nors naujo, o menininkas gi negali „kepti“ vienos programos po kitos.
Kita vertus, improvizacija – tai tiek scenoje esančių muzikų, tiek ir publikos bendravimo menas. Kiekvienas pasirodymas scenoje, ypač jei groji su kitais atlikėjais, yra visiškai kitoks, tad tam tikra prasme tai ir yra vis nauja programa.
- Palangos Kurhauze liepos 11 d. koncertuosite kartu su Petru Geniušu. Kaip gimė jūsų duetas?
- Mudu pažįstami labai senai, tačiau 2011 m. kartu groti Čiurlionį paskatino mūsų bendra draugė Lijana Ruokytė-Johanson, paklaususi ar galėtume paruošti programą kompozitoriaus mirties metinių šimtmečiui.
Taigi, turime savotišką krikštamotę (juokiasi). Per keletą metų su šiuo projektu apvažiavome kone pusę pasaulio, paskui kuriam laikui buvome padėję į šoną, o šiemet Čiurlionio gimimo 150-ųjų metinių proga atgaivinome.
Prisipažinsiu, su didžiuliu malonumu šią programą grojame, o jos pirmasis kompaktinės plokštelės įrašas bus išleistas vinilo pavidalu.
- Improvizuodamas tarsi piešiate M. K. Čiurlionio paveikslą, atskleidžiate savo požiūrį į jo asmenybę. Kokį jį matote?
- Man Čiurlionis labai artimas. Kažkuria prasme jis buvo improvizatorius. Yra nemažai likę jo muzikos eskizų, kurie tarsi nebaigti ir suteikia galimybę apipinti savomis mintimis, nesijaučiant, kad elgiesi šventvagiškai.
Ši programa yra labai vientisa. Joje be galo svarbi emocija, tarsi bendravimas su pačiu Čiurlioniu, jo gyvasties pajutimas. Žodžiais nusakyti labai sunku, todėl kviečiu ateiti į koncertą ir įsitikinti patiems.
XIII tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis yra jubiliejinės programos „Čiurlioniui 150“ dalis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą