Istorijos dulkes nupūtus: nutilusi nacių medikų sąžinė

Pastarasis sujungė psichiatrijos ir istorijos mokslo žinias, leidusias atskleisti, kodėl nacių medikai pamiršo Hipokrato priesaiką ir tapo žudikiško aparto įrankiu.  

Mąstymo paradoksas

Pasak R.J.Liftono, daugelį destruktyvių kultų (angl. destructive cult) vienija kraupus bei paradoksalus įsitikinimas, kad pasaulio sunaikinimas veda į jo išgelbėjimą.

Kultinis įsitikinimas buvo būdingas ir naciams, ir teroristinei apokaliptinei grupei „Aum Shinrykio“. 1995 m. teroristai Tokijo metro stotyje paleido nuodingas zarino dujas.

Tąsyk žuvo 14 žmonių, o dujos neigiamai paveikė kiek daugiau nei tūkstančio sveikatą.  

 

Teroristinės grupės lyderis Shoko Asahara kaip ir dalis destruktyvių kultų lyderių rigidiškai tikėjo, kad pasaulį privalo ir geba išgelbėti vienintelė žmonių grupė.

Pasaulį į „mes“ ir „jie“ diferencijuojančios destruktyvios grupės tiki ir skelbia turinčios vaistą iš didžiosios „V“. Nacistinė ideologija nebuvo išimtis.       

 

Naciai ir „Aum Shinrykio“ turi mažiausiai vieną ideologinį panašumą: ir vieni, ir kiti tikėjo, kad žmogžudystę galima pateisinti.

Nusikalstama ir pseudomokslinė nacistinė ideologija skelbė, jog vienos rasės yra geresnės už kitas, o dalis jų netgi yra kenksmingos kaip kokie ligų sukėlėjai. Todėl siekiant, kad kita rasės (arijai) klestėtų, žydai turi būti išnaikinti.

 

Dvigubo gyvenimo fenomenas

Esame linkę mistifikuoti ir demonizuoti nacius: pastarieji mūsų vaizduotėje lyg kiek nežemiškos būtybės, lyg šiurpulingi blogio įsikūnijimai.

Vis dėlto tiesa, atrodo, paprastesnė. Gal nustebsite, o gal ir ne, tačiau didelė dalis nacių anksčiau buvo paprasti žmonės, kuriuos kiek ciniškiau galėtume pavadinti...vidutinybėmis.

Paikas metafizines blogio šaknis tyrinėjo ir kritikavo filosofė Hannah Arendt. Ji išsamiai nagrinėjo karo nusikaltėlio, SS (vok. Schutzstaffel – apsaugos rinktinė) karininko Adolfo Eichmanno bylą ir gyvenimą.       

 

R.J.Liftonas knygoje „Nacių medikai: Genocido psichologija ir medicininis žudymas“ tyrinėjo Aušvico medikų dvigubo gyvenimo fenomeną. Kaip tai suprasti?

Aušvico koncentracijos stovykloje dirbę gydytojai buvo atsakingi ne tik už kalinių sveikatą, bet ir jų mirtį. Medikai spręsdavo žmonių likimą: vieni kaliniai buvo siunčiami į dujų kameras (pvz., sergantys šiltine), o kiti paliekami gyventi.

Kadangi gydytojai privalėjo racionalizuoti savuosius veiksmus (prieš savo pačių sąžinę), įsikūnydavo į alternatyvią tapatybę. Emocinės apsaugos funkciją atlikusią tapatybę R.J.Liftonas pavadino Aušvico „aš“.

Viename asmenyje (priklausomai nuo konteksto) ėmė veikti dvi skirtingos tapatybės: namuose medikai buvo prie jaukaus vaišių stalo besišnekučiuojantys šeimos vyrai, o grįžę į darbą priimdavo šaltakraujiškus sprendimus, lemiančius gyvenimą arba mirtį.

Aušvico „aš“ leido pateisinti nekaltų žmonių naikinimą, dėl tariamai kilnesnių „rasinės higienos“ tikslų. Aušvico „aš“ medikai buvo linkę ideologizuotomis mintimis užgožti rėkiantį sąžinės balsą: dalis tikėjo, kad jie vykdo ypač svarbią pasaulio „gydymo“ misiją, o jų tikslas pateisina priemones.

Šį vidinį prieštaravimą R.J.Liftonas pavadino gydymo ir žudymo paradoksu.    

 

Naciai mėgo simbolius (pvz., svastikas) ir rigidišką tvarką, kurią galime pastebėti nufilmuotuose paraduose. Koncentracijos stovyklos tikrovė nebuvo išimtis: svarbi nacių medikų Aušvico „aš“ tapatybės formavimo ir palaikymo dalis buvo žudikiško darbo ritualizacija: įvairūs ritualai stiprindavo Aušvico „aš“ tapatybę, padėjo racionalizuoti žudymą (paprastai tariant, rasti pateisinimą) ir suteikė iliuzišką tiesos pojūtį.    

 

Deja, nacių medikai įsisuko į ydingą ir uždarą tamsos ratą: bandant rasti pateisinimą moraliai nepateisinamam žudymui, jie privalėjo žudyti toliau.

Dalis jų nesugebėjo susitvarkyti su amoraliu ir slegiančiu darbu, todėl ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, paskendo sąžinės graužatyje.    

 

Tarp gyvybės ir mirties

Visagalystės troškimas, kaip rašo autorius, ne vieną mediką galėjo patraukti įstoti į SS ar pasukti koncentracijos stovyklos sistemos pusėn.

Sadistinių polinkių turintys medikai turėjo progą mėgautis galimybe kontroliuoti žmonių gyvenimą ir mirtį. Tiesa, tikrai ne visi buvo tokie.

Dalis jų kentėjo dėl nusikaltimų, kuriuos teko atlikti. Bet tik ne SS pareigūnas Josefas Mengele. Pastarasis sadistas, kaip dalis žinote, mėgavosi amoraliais biologiniais eksperimentais su žmonėmis.      

 

„Mengelės elgesys (bent jau jo galimybės sukelti kitam skausmą ir nejausti aukai atjautos) negali būti suprastas be jo tikėjimo ideologija.

Skirtingai negu didžioji dalis SS medikų, Mengele buvo tikras ideologas: žmogus, kuris savo gyvenimą suprato kaip tarnystę didesnei vizijai.

Jis vienareikšmiškai matė save kaip nacių revoliucionierių, žmogų, kuris yra įsipareigojęs perdaryti savo žmones, o galiausiai likusio pasaulio žmones“, – rašo R.J.Liftonas.

Pasak mokslininko, J.Mengelės atvejis atskleidžia, kad žmogų ypač veikia socialinis kontekstas, kuriame asmuo gyvena ir veikia.

Juk galbūt įprastomis sąlygomis kraupusis nacis būtų eilinis ir tik šiek tiek sadistiškas medikas. Visgi, Aušvicas tapo „tobula“ dirva jo sadizmui augti ir įsitvirtinti. 

 

Kodėl gi medikai, kurie jautė sąžinės graužatį ir netikėjo nacių idėjomis vis tiek tapo nusikalstamo režimo įrankiais?

R.J.Liftonas pastebi, kad šios profesijos atstovai nuo studijų pradžios yra ruošiami gyventi dviejuose pasauliuose, t. y. mirties ir gyvybės arba profesiniame ir asmeniniame.

Mirtis medikams niekada nebuvo svetima: nei prieš, nei po nacių atėjimo į valdžią. Galbūt todėl nacių medikai galėjo lengviau įsitraukti į dvigubo gyvenimo pinkles.   

 

Tiesa, Aušvico koncentracijos stovyklos atvejis atspindi kur kas platesnį nacistinės Vokietijos ir vykstančio istorinio proceso žiaurumą. Juk gydymo ir žudymo paradokso psichologiniai ypatumai pirmiausia smelkėsi Antrojo pasaulinio karo kontekste.     

 

„Karas yra vienintelė pripažįstama institucija (itin gerbiama nacių), kurioje yra panašus paradoksas tarp gydymo ir žudymo.

Kare reikia žudyti priešą, siekiant išsaugoti ir pagydyti saviškius, kariuomenę ir patį save. Ir, jeigu žmogus laikosi karo nustatytų taisyklių, kartu jis gydo ir savo priešus, kuriuos sužeidė ar pagrobė, tačiau nenužudė“, – rašo R.J.Liftonas, kuris priduria, kad Aušvico medikai, skirtingai nei rankose ginklus laikantys vyrai, išvengė nuožmaus ir rizikingo fronto gyvenimo, tačiau surado progą pasijusti (jų akyse) svarbios vertybinės kovos ir misijos dalimi.