Jausmus provokuojantis teatras

Prancūzų lėlininkė Élise Vigneron baigusi Charleville-Mézières lėlių teatro mokyklą savo trupės kurti neplanavo. Tačiau šiuo metu turi ir trupę, ir po pasaulį gastroliuojančių spektaklių repertuarą. Jos darbai traukia ir sumaniai, jautriai naudojama materija, ir įspūdingu skirtingų menų – dailės, cirko, šokio, lėlių teatro – deriniu.

Šios kūrėjos darbą „Traversées“ turėjome pamatyti tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „Materia Magica“. Pasikalbėjusios apie spektaklį laukėme susitikimo Klaipėdoje. Tačiau sulaukėme kitokių žinių – deja, pandemija verčia koreguoti festivalio programą ir su É. Vigneron teatru kol kas susipažinti tik tekste.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip Jūsų kūryboje atsirado visi skirtingi menai, kuriuos esate išbandžius ir jungiate savo spektakliuose?

Viskas prasidėjo nuo cirko. Jau vaikystėje svajojau tapti cirko artiste. Tuo metu dar nebuvo galimybių studijuoti cirką, tad daug mokiausi, treniravausi savarankiškai, o studijuoti pasirinkau vizualiuosius menus.

Tačiau netrukus atsidarė cirko mokykla Prancūzijos šiaurėje, Lilio mieste, ir aš nusprendžiau mokslus tęsti ten. Deja, studijos truko neilgai – susižeidžiau pėdą ir nebegalėjau užsiimti cirku. Teko persiorientuoti. Pasirinkau lėlių teatrą, nes jis man priminė cirką: čia jungiasi judesys, vizualieji menai ir teatras.

O koks literatūros vaidmuo Jūsų kūrybiniame procese?

Dažniausiai mano spektaklius įkvepia konkretūs tekstai, grožinė literatūra. Tačiau kūrybinis procesas prasideda ne nuo teksto, o nuo vizualios koncepcijos. Kai jau turiu idėją spektaklio vizualiam sprendimui, ieškau teksto ir imu dirbti su juo.

Dirbant su literatūros kūriniais, man nėra svarbu nei rasti tiksliai mano idėją atspindintį tesktą, nei perteikti konkrečias istorijas. Kur kas reikšmingiau sukurti erdvę buvimui ir patyrimui jutimais. Tad renkuosi tekstus interpretuoti vizualiai. Mano spektakliai – kaip eilėraščiai. Juose, žinoma, yra dramaturgija, bet labiau vizuali.

Pavyzdžiui, pirmajame mano spektaklyje „Traversées“ vizualaus pasakojimo pagrindas yra rėmas – durų stakta, kuri leidžia žaisti atspindžiais, kalbėti apie susidvejinimą, priešybes ir be teksto perteikti istoriją, apie savo pačios tapatybės ieškančią veikėją.

Tos paieškos spektaklyje tampa kelione po skirtingus pasaulius, tarp gyvenimo ir mirties bei yra paremtos konkrečiu literatūros kūriniu. Tačiau jį pasirinkau tik jau sugalvojusi rėmų idėją.

Tyrinėjant Jūsų teatrą sunku nepastebėti, kiek daug naudojate natūralių medžiagų. Kuo jos Jus patraukė?

Viskas prasidėjo dar kuriant pirmąjį spektaklį „Traversées“. Dar studijuodama gavau užduotį dirbti su stichijomis – vandeniu, ugnimi, oru ir žeme.  Tuo metu man didelę įtaką padarė rašytojas Gastonas Bachelardas, kuris tyrinėjo žmogaus vaizduotės sąsajas su stichijomis.

Taip pat mane įkvėpė Andrėjaus Tarkovskio filmai. Tad turėdama juos abu omenyje, pasirinkusi Patricko Kermanno knygą „Ribos“ kaip literatūrinį spektaklio pagrindą, sukūriau savo darbą, kuriame naudodamasi vaizdais ir medžiagomis skatinu atsiduoti vaizduotei.

Šiame darbe stichijas dar naudojau kaip scenografiją. Tačiau ilgainiui panorau joms suteikti vis daugiau erdvės, sulyginti jų vaidmenį spektakliuose su aktoriais ar paversti pagrindiniu dėmesio objektu.

Pavyzdžiui spektaklyje „Anywhere“ ar naujesniuose mano darbuose pagrindinis atlikėjas yra scenografija, materija – per ją išreiškiamos kintančios personažų būsenos, emocijos, o kintančią materiją atspindi aktoriai.

Klausant tokio apibūdinimo, rodosi, kad savo darbuose mėginate perprasti kosminius žmogaus ir jo aplinkos ryšius.

Taip. Kurdama spektaklius tyrinėju asmeninę tapatybę, kolektyvinę tapatybę ir ieškau žmogaus ryšių su aplinka.

Ar tai reiškia, kad tapatybė yra visų Jūsų spektaklių tema?

Taip. Iš pradžių kalbėjau tik apie asmeninę, individo tapatybę. Pavyzdžiui, „Traversées“ net ir veikia tik vienas personažas skirtingais veidais. „Anywhere“ yra du veikėjai, bet transformaciją išgyvena tik vienas. O dabar mane labiausiai domina kolektyvinė, žmonijos tapatybė ir koks yra žmogaus santykis su viskuo, kas gyva.

Apskritai, lėlių teatras yra puikus įrankis kalbėti apie tapatybę nenaudojant teksto, pasakojimo. Pavyzdžiui, jau minėtame „Anywhere“ naudoju lėles iš ledo. Spektaklio metu jos, veikiamos teatro ir žmonių šilumos, tirpsta. Jei naudosimės tik protu, atrodys, kad tai, kas vyksta, tėra elementari fizika. Tačiau lėlės tirpimas žiūrovams sukelia stiprių emocijų, nes įsijungia empatija.

Šis ryšys tarp materijos ir žiūrovo intriguoja ir man labai patinka. Įdomu tyrinėti, kokią įtaką žmonėms bei jų vaizduotei turi medžiagos ir kokios medžiagos per kolektyvinę pasąmonę gali paveikti mus visus.

Žinau, kad po spektaklių Jūs dažnai kalbatės su žiūrovais. Kaip žmonės reaguoja į Jūsų darbus, jų abstraktumą: ar pasiduoda Jūsų provokacijoms, o gal priešingai – sulaukiate komentarų, kad žiūrovai kažko nesuprato?

Viskas priklauso nuo žiūrovų – vieni mąsto ir jaučia taip atvirai, kad spektakliuose pamato tai, ko net aš pati negalėjau įsivaizduoti. Kiti, kurie labiau pasitiki racionaliu protu, dažnai sako, kad kažko nesuprato.

Bet tas nesupratimas yra labai gerai, nes atveria kelią spektaklyje dalyvauti ne protu, o jausmais. Apskritai, man rodos, svarbu šiek tiek – arba stipriai –  išmušti žiūrovus iš vėžių. Ne žiaurumu, agresija, o  provokuojant netikėtus jausmus.

Jūs atstovaujate Lietuvoje ganėtinai menkai pažįstamai prancūziškai lėlių teatro tradicijai. Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie prancūziškąjį lėlių teatrą?

Prancūzijoje lėlių teatras sulaukia nemažai paramos iš valstybės. Todėl yra daugybė trupių, kuriančių šiuolaikinį lėlių teatrą. Jo atsiranda ir didžiuosiuose nacionaliniuose teatruose. Taip pat yra tik lėlėms skirtų teatrų, didesnių ir mažesnių festivalių, veikia puiki profesionalų mokykla. Vis daugiau lėlių teatro įtakos galima pastebėti ir dramos teatre.

Net ir pagrindinėje Avinjono festivalio programoje pradeda dalyvauti spektakliai su lėlėmis. Tačiau lėlių teatras vis dar yra labiau nišinė veikla tarp scenos menų.

Ar buvimas nišine scenos meno dalimi atveria daugiau laisvės eksperimentams?

Viena vertus, lėlių teatrui skiriama mažiau pinigų, yra mažiau galimybių pasirodyti didžiosiose scenose. Egzistuojančioje scenos menų hierarchijoje lėlių teatras yra žemiau teatro ir šokio. Kita vertus, lėlių teatras yra tyrinėjimui atvira erdvė.

Nesu tikra, ar tas atvirumas kyla iš to, kad užsiimame nišine veikla, ar iš to, kad lėlių teatras apskritai visuomet buvo ir yra atviras.

Dėkoju už pokalbį!

Sidebar placeholder