Jekaterina Zlaja: „Amžina meilė? Ji egzistuoja“

„Kai sutikau antrą kartą atvykti į Klaipėdą, žinojau, kad vykstu į miestą, kuris man patinka, ir dirbsiu su komanda, kurią vertinu kaip profesionalus. Tai padėjo man apsispręsti. Ne į visus teatrus sutinku atvykti antrą kartą. Renkuosi. Bet pas jus sutikau“, - sako iš Rusijos atvykusi Jekaterina Zlaja.

Scenografė ir kostiumų dailininkė J. Zlaja sykiu su tarptautine komanda Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kuria Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklį „Romeo ir Džuljeta“.

„Noriu, kad žiūrovas pamatytų “Romeo ir Džuljetą„ ir suprastų, kad tai jam artima“, - sako kūrėja.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ruošiatės jau antram spektakliui?

Mane užkabino būsimo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“ tema. Man patiko būtent choreografo Kirilo Simonovo sumanymas, nors jis mane kvietė kartu dirbti ir kitame spektaklyje, Petrozavodske. „Romeo ir Džuljetoje“ žinau, apie ką kalbėti.

Papasakokite, kaip pavyko naujai pamatyt visiems itin gerai pažįstamą skaudžią Romeo ir Džuljetos meilės istoriją? Kokias temas akcentuosite labiausiai?

Svarbiausias mūsų spektaklio akcentas - Romeo ir Džuljetos jausmai, o šeimų konfliktas lieka tarsi istorijos fonas. Juk nuolat vyksta koks nors karas - tarp klanų, tarp kitaip manančiųjų. Ir nesvarbu, kur ir dėl ko tai vyksta, mūsų gyvenime svarbiausia meilė, kaip ir šiame spektaklyje. Būtent meilės tema inspiravo scenografiją ir kostiumų spalvinės gamos pasirinkimą. Visa šokėjų trupė bus aprengta pilkai ir taps pilka mase, fonu.

Viena iš scenų - klanų kautynės. Vyrai su suknelėmis. Kodėl? Nes vyrai šiais laikais kartais puola į moterims priskiriamą isteriją, todėl jie su suknelėmis. Žiūrovai supras, kad isterija dažniau priskiriama moterų lyčiai, bet šiame laikmetyje viskas susimaišė: moterys vadovauja ir perima vyriškas savybes, vyrai pamažu perima moteriškas savybes ir isterikuoja.

Į šį pasaulį mes pažvelgsime Džuljetos akimis, o ši asmenybė spektaklyje ypatinga. Gal ji autistė, gal dar kažkuo kitokia? Visa tai išvysite jos šokyje. Džuljeta pasaulį jaus savaip ir labai jautriai. Ji žiūri į šitą pilką masę ir joje randa kažką išskirtinio - Romeo. Įsiplieskia meilė. Jis jai tampa ir šviesa, ir pasauliu. Kostiumai padės išryškinti Romeo ir Džuljetos išskirtinumą: jie bus ryškiausi, išsiskiriantys iš visų. Spektaklyje rasite daug paslėptų kultūrinių kodų tiek spalvose, tiek formose.

Džuljeta bus pavaizduota kaip autistė, nes autistiškų žmonių savo aplinkoje sutinkame vis dažniau. Ir matome, kad tai žmonės, pasaulį matantys kitaip, žymiai jautriau, nei kiti žmonės. Jie nežino agresijos. Jie į viską reaguoja jausmais. Jausmais kalbėsime ir apie meilę, kurią šiandienos pasaulio žmonės prarado. V. Šekspyras mums pristato „Romeo ir Džuljetos“ meilę. Mes spektaklyje po ja koduosime meilę, kurią žmonės pradangino internete, ekologijos problemose, kasdienybės nepasitenkinime...

PRISIMINIMAI. Jekaterina Zlaja Klaipėdoje ne naujokė - ji dirbo ir kuriant šokio spektaklį „Spragtukas“. Nuotraukoje - pasiruošimo minėtam spektakliui akimirka.

Ir net tikėjimą Dievu. Jis mūsų spektaklyje taps tarsi viską iš šono stebinčiu asmeniu. Juk žmonėms dažnai iškyla klausimas: kodėl Dievas neva viską stebi, žino ir nieko nedaro. Spektaklio finale, kai miršta įsimylėjėliai, didžiulės Dievo Motinos statulos sparnai nulūš, nusileis. Ir mes suprasime, kad kai meilė dingsta: tarp mamos ir vaiko, vyro ir moters, žmogaus ir gamtos, tarp šalių, - viskas netenka prasmės. Atsiveria tuštuma. Mirusi meilė - miręs Dievas. Taip mes perskaitėme „Romeo ir Džuljetos“ istoriją.

Mes daug dėmesio skirsime ir šviesoms, nes suprantame, kaip įtaigiai jos veikia žiūrovus. Tarkim, kai scenoje vyksta muštynės: visi kostiumai pilki, ir tu nebesupranti, kas ir prieš ką kovoja. Ir tai nesvarbu, nes nesantaika tampa svarbiausiu veikėju. Šios situacijos baisumą norisi perteikti žiūrovams įvedant raudoną spalvą, kuri iliustruoja grėsmę, nerimą.

Ar tai pirmas jūsų kūrybinis susitikimas su „Romeo ir Džuljeta“?

Aš statau pirmą kartą. Tiesa, dar studijuojant teko prisidėti prie „Romeo ir Džuljetos“ ištraukos pastatymo dramos teatre. Sprendimas buvo labai įdomus: paremtas vaikų ir tėvų santykiais. Veikėja Džuljeta spektaklyje dalyvavo kaip projekcija, kuri atsirasdavo kitų veikėjų delne. Savo delnuose ją matė Romeo, glaudė tėvai. Dramos teatro sprendimai labai skiriasi nuo istorijos pasakojimo choreografija.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ mes daug dėmesio skirsime jausmams: įsimylėjėliai susitinka, plyksteli meilė, jie susituokia. Labiausiai akcentuosime įsimylėjimo sceną, kurioje Romeo ir Džiuljeta panirs į vandenį. Tai perteiksime su videoprojekcijos pagalba finalinio Džuljetos šokio metu. Vanduo - tai jausmų simbolis. Jausmai - tai stichija, į kurią gali pasinerti. Panirdami į vandenį, jie panyra į jausmus, leidžia sau jausti! Dėl to mes ir bijome jausmų, nes galime juose paskęsti. Įsimylėjėliai nebijo.

Baletmeisteriui Kirilui Simonovui gimė mintis apie ypatingą Džuljetą. Mes viską turime: turtus, šeimas, bet tapome tokie uždari. Kuriame sienas, vis daugiau sienų: atsitveriame nuo kitų. Ypatingieji žmonės - nesvarbu, ar tai autistai, ar kitaip įvardintieji - jų nekuria. Jie tiki pasauliu. Mes autistiškumą paėmėme kaip kabliuką. Autistui nesvarbu, tarkim, dekoracijų pakeitimas scenoje, jam svarbu - tai palydintis jausmas. V. Šekspyrui laikmetis nesvarbu - 1960 m., 1970 m. ar kt. Keičiasi pastatų tipai ar drabužių mados. O kas nesikeičia: meilė, pyktis ir mirties baimė. Kaip prieš šimtus metų pykomės, taip ir šiandien...

Kaipėdietiška Romeo ir Džuljetos istorija bus klasikinė ar šiuolaikiška?

Aš nesu klasikinės scenografijos kūrėja. Jei 2019 m. gruodį matėte Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurtą šiuolaikinės choreografijos Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ (choreografas K. Simonovas, scenorafai ir kostiumų dailininkai - J. Zlaja ir Aleksandras Barmenkovas), žinote, kad klasika - tai ne apie mane (juokiasi). Aš esu novatorė. Transformatorė. Aš tokia. Teatras žinojo, ką kviečia kurti (juokiasi): kokį choreografą ir kokią scenografę.

TANDEMAS. Jekaterina Zlaja ir Kirilas Simonovas.

Kaip vyksta pasiruošimas spektakliui?

Rudenį lankiausi Klaipėdoje, nes reikėjo atrinkti medžiagas. Buvo būtina tiksliai sudėlioti visą milžiniškų spektaklio darbų mastą ir numatyti etapus, kas, kada ir kaip vyksta. Viena, kai dailininkas viską dėlioja fantazijoje, o visai kita, kai imasi tai įgyvendinti. Jis tampa tarsi siuvėju su daugybe rankų. O teatras - tai daugybė rankų. Internetas mūsų srityje yra tikra gyvenimo dovana, nes gali būti toli, tačiau viską suderinti per vaizdo pokalbius.

Šiuo metu spektaklio rūbai jau siuvami, įvyko pirmi primatavimai.

Spektaklis didelės apimties, tai ir medžiagų prireiks didžiulių kiekių?

Taip, didžiulių kiekių pilkų ir baltų atspalvių medžiagos. Dvi ar trys spektaklio veikėjų sudėtys. Juos aprengti bus nuotykis. Darbinis nuotykis. Keturiolika miestiečių, abiejų veikėjų šeimų nariai, ir t. t. Kostiumų bus daugiau nei „Spragtukui“. Prireiks ir specialių kaukių. Kuriame ir istorinius kostiumus, kuriuos siuvant reikia ypatingo kruopštumo.

Dirbate vienoje komandoje su pasaulyje žinomu choreografu Kirilu Simonovu ne pirmą kartą. Kaip gimsta tokie tandemai? Kuo jie pagrįsti? Juk talentingų kūrėjų yra daug, bet ne visi gali dirbti kartu.

Neseniai dirbau statant dramą su garsia režisiere Marina Brusnikina. Bendras darbas su choreografais kartais varginantis, neslėpkime.

K. Simonovas - didis kūrėjas ir dirbti su juo nelengva. Jis turi savo poziciją, aš į ją stengiuosi įsiklausyti. Bet man tai patinka, nes tokiu būdu sugebu nuveikti kažką, kas viršija mano jėgas ir galimybes.

Yra spektaklio dailininkų, kurie tiesiog įgyvendina kūrėjo idėjas. Mes su K. Simonovu susitinkame kaip du lygiaverčiai partneriai su savo nuomonėmis: daug diskutuojame, kol randam bendrą vardiklį. Ir kartais aš su juo nesutinku dirbti (juokiasi). Ištveriu ribotą spektaklių kiekį, o paskui - turiu pailsėti. Savęs auginimo procesas - sudėtingas dalykas, sutikite. Imu pertraukėlę ir džiaugiuosi, kad K. Simonovas man tai leidžia. Ir jis mane kviečia dirbti kartu tik prie didžiulių, rimtų pastatymų. Yra kasdieniai pastatymai, o yra išskirtiniai, kaip šis Klaipėdoje.

Kūrėjui smagu kurti tai, kas jam artima. Daug važinėju ir kuriu skirtinguose miestuose visoje Rusijoje, stebiu tendencijas. Pastebiu, kad geriausiai pasaulyje įvertinami filmai ar spektakliai, turintys temas, kurios paliečia žmonių sielas, ne kūnus. S. Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ muzika - geniali. Jos paklausęs tarsi susijungi su nežemišku stebuklu, pasineri į nežemiškas vibracijas. Tai svarbu, nes mūsų gyvenimas tampa vien buitimi. Bet mes visi intuityviai stiebiamės kažko nuostabaus link, to, kas pakylėja, kas duoda supratimą, kad svarbiau už karjerą, atlyginimą yra santykiai su šeima; kad svarbu kažkam padėti ir pačiam sulaukti pagalbos.

Autizmo palytėta Džuljeta. Ar kuriate panaudodama asmeninę patirtį?

Teko dirbti kartu su Natalija Vadianova, fondo „Atviros širdys“ vadove. Teko susidurti su specializuotais teatrais, kuriuose kuria negalios palytėti žmonės. Turiu draugą Markusą ir žaviuosi jo išskirtiniais paveikslais. Dalyvavau projekte Katare, kur teko daug kontaktuoti su autizmo palytėtais vaikais. Šie vaikai pasauliui dovanoja meilę. Ir tik meilę. Tai atviri ir visais tikintys žmonės. Bet kai jaučia agresiją, tau atvirai parodo, kad jiems skaudu, baisu. O mes užsidarome ir nerodome jokių jausmų.

Jausmų rodyti mums greičiausiai neleidžia mūsų protas. Tapome pernelyg protingi?

Būtent. Protas mums neleidžia rodyti jausmų, bet menas, muzika, paveikslai - paremti širdimi. Viskas, kas sukurta protu, - tik gražus paveiksliukas, o kas sukurta širdimi - gyvuoja per amžius. Kaip Volfgango Amadėjaus Mocarto, Sergejaus Prokofjevo, Pablo Pikaso ir kitų nemirtingų kūrėjų kūriniai. Šie kūrėjai leido sau jausti ir tikrai nugyveno gyvenimą, o ne manė gyvenantys. O štai mes virstame vienodais, kaip mūsų „Romeo ir Džuljetos“ šokėjai, vaizduojantys liaudį. Jie nejaučia, nes bijo. Jie šalti. Tada dingsta Dievas. Mes virstame kompiuteriais (juokiasi).

Girdžiu, kad Dievas Jums labai svarbus?

Tikėjimas man labai svarbus. Aš meldžiuosi. Lankausi cerkvėje. Mano prosenelė buvo vienuolė, tiksliau, gyvenimo pabaigoje užsidarė Abhazijoje moterų vienuolyne. Netoli mano namų yra Šv. Nikolajaus cerkvė, ir aš labai mėgstu ten nueiti. Mane žavi ta senovė, tas tyrumas. Žmogaus neapgausi. Jis jaučia. Čia kaip įsimylėjėliai Romeo ir Džuljeta pajaučia bendrystę, pasitiki tėvu Lorenso. O Lorenso žino, kuo jam gresia noras padėti įsimylėjėliams, tačiau vis tiek juos sutuokia. Šventas žmogus eina prieš galiojančias taisykles: paprašė ir sutuokia, neliepia pagalvoti. Dievas atviras meilei. Ir jis visada mus pasiruošęs priimti. Čia mes nuo jo slapstomės. O kartais pasaulis nuo mūsų slepia Dievą įvairiomis kataklizmomis. Laimei, mano gyvenime kelias į Dievą visada buvo atviras. Maskvoje yra puikių cerkvių, kur patarnauja net žymūs atlikėjai. Aukštas lygis jaučiamas bendraujant. Žmonės, kurie pažįsta Dievą, atviresni. Vėl grįžtame prie meilės: tikintys lengviau pasitiki, atleidžia, myli. Mūsų pasauliui trūksta užuojautos ir gerumo. Mylėkime vieni kitus ir savo artimuosius. Situacija pasaulyje irgi kalba apie tai: pandemija mus visus sustabdė ir tarsi sako: „Pabūkite namie. Pajauskite. Nebėkite. Sustokite. Visa kita nesvarbu. Svarbu jausmai.“

„Romeo ir Džuljeta“ pasakos apie meilę iki paskutinio atodūsio. O jūs ja tikite?

Tikiu. Nors ši meilės istorija baigiasi tragedija. Čia kaip Jėzus buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, Romeo ir Džuljeta miršta vardan meilės, kad parodytų, jog jie gali mirti dėl meilės. Ji egzistuoja.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder